Knygos „Jie grįžta per pilnatį“ recenzija

2016-02-10

 

Kristinos Gudonytės romanas „Jie grįžta per pilnatį“ (Vilnius, 2015, „Tyto alba“) skirtas paaugliams. Tai nuotykių ir netikėtų įvykių istorinė knyga, vaizduojanti tikrus tikro miesto objektus (Rotušė, Vilniaus senamiestis, Katedra, Valdovų rūmai, bažny�?ios, Varpinė). Knygos istorija jaunąjį skaitytoją nukelia į tolimus, nepažįstamus Žygimanto Augusto laikus, bet yra įdomi, nes nėra banali kaip iki gyvo kaulo įsiėdusi televizijos muilo opera.

Pagrindinė veikėja penkiolikmetė Berta – jautri ir smalsi asmenybė. Ir įdomi, galvojo draugas Žygis, kol „neištvėrusi ims klausinėti.“ Jam patikdavo kirbinti merginą, „mėgdavo pakankinti prieš pranešdamas ką nors svarbaus, manė, kad tai daro įspūdį.“ Berta lengvai atpažindavo jo žaidimus, nes „veidą nušviesdavo gerai pažįstama šypsenėlė.“ O „tai reikšdavo, kad bi�?as pajusdavo savo pranašumą ir būtinai pasinaudodavo proga ją paerzinti.“ Bertai jis buvo „kaip neatskleistas siurprizas.“ Gal dėlto mergaitė niekada jo rimtai ir nevertino? Ji buvo protinga. Berniukai žavėjosi jos išmanumu ir supratingumu. Knygoje yra ir tre�?iasis – draugas Augis, kuris tampa įsimylėjėliu. Bi�?iuliai mėgo filmuoti, kurti kiną, scenarijų, to reikalavo jų meniškos sielos. „Jie buvo pamišę dėl kino, jie norėjo kurti kiną, jie norėjo kurti TIKRĄ kiną, tokius šedevrus, kurie sudrebintų pasaulį ir priverstų pakilus iš vietų ploti tūkstan�?ių žiūrovų sales!“ Draugai pasijunta genijais, net savo studiją pavadina „Naujieji genijai“. Jie turėjo tikslą, pomėgį, kurio šiais laikais taip visiems trūksta. Vieni tingi, kiti sėdi užsidarę, nenori arba galvoja, kodėl kažko reikia siekti. Bet juk nuo siekio ir formuojasi pasauliui naudinga asmenybė.

Knygoje dažnai vaizduojami Bertos ir Žygio gin�?ai: „Na, va, ir vėl išsidirbinėja, kažką slepia...“ Mergaitė suprasdavo, kad klausinėti neverta, kad jis ir liks pamaiva. Nors, mano požiūriu, tokie žmonės įspūdingesni, dažniausiai būna linksmi, charizmatiški. Man maloniau su tokiais bendrauti, jie turi užburian�?io žavesio. Nuo pat romano pradžios maniau, kad berniukui patinka Berta, bet abejojau, kadangi siužetas painiai vyniojosi, neparodė aiškiai. Kai Augis pamato vorą, Žygis prisimena Bertutę. Ji domėjosi voriukais, sakydavo, jog jie neša laimę: „Gaila, kad �?ia nėra Bertos, papasakotų apie jį viską.“ Tada supratau, kad Žygimantas galvoja apie mergaitę – jie buvo persikėlę daug metų į praeitį, kai mergaitė dar nebuvo gimusi. „O man kartais atrodo, kad ji kažkur šalia,“ – galvojo berniukas. Kai Augis atrado savo meilę ir pasiūlė jai kartu bėgti iš miesto, Žygis pagalvojo, jog „neišdrįs�?iau prieiti prie Bertos ir nesimaivydamas papras�?iausiai paklausti: „Ar plauksi su manimi, brangiausioji?... Toli, toli... Bū�?iau labai laimingas...“ Šioje vietoje atsiskleidė pamaivos pavydas, kai matė spinduliuojantį Augio veidą. Žygimantas mąstė, kad jis nenugalėtų savojo „aš“, ir kiek skaitytojas besitikėtų atsakymo, taip ir neaišku, ar vis dėlto įveikė savo baimę.

Veiksmas vyksta paslaptingame mieste. Tai Vilnius. „Sapnų, iliuzijų, vaiduoklių miestas...“ Knyga labai istoriška, vaizdžiai apipavidalinta, įvykiai perteikiami įdomiai. Berta atranda naują draugą ir kitiems bi�?iuliams sukelia pavydą. Naujasis bendražygis – iliuzionistas istoriniu vardu Tvardovskis. Jis toks pat savimi pasitikintis kaip ir Žygis, bet kartu paprastas ir nuoširdus. Keliose vietose net susigraudindavo, pavyzdžiui, kai pasakoja apie savo mamos mirtį, kuri apipinama istoriniais faktais, įvykiais. Net tiems vaikams – skaitytojams, kurie visiškai nesidomi istorija, bus įdomu ir naudinga istorijos pasimokyti kitokia forma, lengviau įsimins, nereikės „kalti“ istorijos vadovėlio.

Jaunųjų skaitytojų mintyse vystosi paslaptingi ir baimę keliantys siužetai. Vaidenasi vaiduokliai, kurių Berta nemėgsta ir yra išsigandusi. „Aš nuo šiol bijosiu eiti pro Katedrą! – šūktelėjo Bertutė“. Draugai, Augis, Berta ir Žygis, leidosi vis į gilesnius nuotykius. Gaudavo atlikti pa�?ias netikė�?iausias užduotis. Viena iš jų – rasti žmogaus kaukolę filmo scenoms. Kai viskas baigėsi, bi�?iuliai jautėsi kaip grįžę iš sapno. Iš sapno, kuris prasideda ir baigiasi Vilniuje. „Man Vilnius dabar panašus į fantastišką sapną... Abejoju, ar dar yra koks nors pasaulio miestas, kuriame per pilnatį dedasi tokie dalykai...“ – tarė knygos herojė Berta.

Šioje knygoje daug kelionių, senovės atradimų. Siužeto linijos vis subėga į realybės ir fantastikos kryžkelę, paženklintą stebuklais, bet viskas atrodo taip tikra. Autorė labai įdomiai susieja knygos pasakojimą su Vilniaus istorija. Rašytoja įtaigiai atskleidžia ir vaikų savybes: drąsą ir kovos stiprybę už save ir draugus, šmaikštumą ir nuoširdumą. Vargu, ar knyga tinka rimtiems istorijos tyrinėtojams, ta�?iau puikiai pasitarnaus norintiems lengvo, įspūdingo, bet ne paviršiumi slystan�?io pasakojimo.

Raminta Pakštytė,
Kauno Rokų gimnazija,
II klasė

Mokytojas Egidijus Jankūnas

Konkursas moksleiviams.