Ilona Osipova. Trauminės atminties projekcijos Tomo Vaisetos apsakymų rinkinyje „Paukš�?ių miegas“

2016-02-11

 

 

 

Paukš�?ių miegas: proza / Tomas Vaiseta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 127 p. – (Pirmoji knyga). – ISBN 978-9986-39-813-4

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos serijoje „Pirmoji knyga“ publikuotas Tomo Vaisetos apsakymų rinkinys „Paukš�?ių miegas“ sulaukė nemažo susidomėjimo, gana palankių literatūros kritikų, recenzentų vertinimų ir net premijos (autorius tapo K. Barėno 2014-ųjų premijos laureatu). Jau ne kartą rašyta, kad literatūriniame pasaulyje smulkiąja proza debiutavęs T. Vaiseta yra istorikas mokslininkas, kiek anks�?iau nei „Paukš�?ių miegą“ išleidęs ir mokslinę monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietme�?iu (1964–1984)“, parengtą pagal 2012 m. apgintą daktaro disertaciją. Šio mokslinio darbo tema ir pasirinkta tyrinėti sovietinė kasdienybė per sunkokai apibrėžiamą nuobodulio kategoriją apibūdina jį kaip netipinį istoriką, gebantį interpretuoti, peržengti savo disciplinos ribas, kaip smalsų, drąsų ir pla�?iau žvelgiantį mokslininką[1]. Kaip viename interviu[2] sako pats T. Vaiseta, jam „istorija yra tai, kas labiausiai veikia vaizduotę“. Kai kurie apsakymų knygos recenzentai [3] taikliai pastebėjo, kad autorių sukurti prozos rinkinį tikėtina paskatino „šalutiniai efektai“, pasireiškę rašant akademinę istoriją, gilinantis į tarpukario spaudą, sovietinius skundus, Juozo Keliuo�?io, Abraomo Suckeverio prisiminimus, kitus istorinius dokumentus, įgalinusius eiti toliau nei leidžia istorijos mokslas, tai yra pasitelkus vaizduotę meniniame tekste rekonstruoti istorinių įvykių veikiamų žmonių egzistencines būsenas. Juolab, kad pats autorius knygos epigrafu (Emmos Goldman žodžiais: „Istorija yra melagys�?ių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų – jos yra vienintelės gairės mūsų atei�?iai“) tarsi patvirtina šią įžvalgą – istorija yra paveldėtas, nebūtinai tikslus žinojimas, galimai reikalaujantis permąstymo, naujo požiūrio, o gal ir papildymo menine tikrove. Viename iš apsakymų („Birželio 15-oji“) veikėjų lūpomis rašytojas istoriją ironiškai interpretuoja kaip pasaką – paveldėtą, bet nebūtinai visiškai tikrą kolektyvinės atminties sukonstruotą pasakojimą.

Vienas iš naujojo istorizmo teorijos kūrėjų Hayden White teigia, kad „istorija“ ir „grožinė literatūra“ skiriasi tuo, kad istorikas „suranda“ istorijas, tuo tarpu rašytojas jas „sukuria“[4]. Kadangi Vaiseta yra ir istorikas, ir rašytojas, galima interpretuoti, kad jis, pasitelkęs surastus istorinius pasakojimus, juos perkuria kaip rašytojas. Perfrazuojant White, kuris teigia, kad istorikas,  surasdamas istorinius faktus ir juos jungdamas į visumą, neišvengiamai pasitelkia siužetą (istoriją įsiužetina), o rašytojas savo siužetą paremia istoriniais faktais ar kontekstu, galima generuoti mintį, kad būdamas ir istorikas, ir rašytojas Vaiseta sukuria naują istorinį-meninį žinojimą, kuris iš esmės turi interdiscipliniškumo bruožų. Apsakymų rinkinio viršelio nugarėlėje rašytojas tai patvirtina, teigdamas, kad tarp istorijos ir literatūros jis griežtos skirties neįžvelgia: „Nemanau, kad šiuos du dalykus galė�?iau griežtai atskirti: literatūroje randu labai daug istorijos – ne tiek įvykių, kiek žmogaus istorijos, − o istorijoje – labai daug literatūros. Užrašytos ir perduotos žodžiu, išgyventos ir susapnuotos, papasakojamos ir įsivaizduojamos“.  Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad apsakymų autorius tarsi sąmoningai paslepia meniniuose tekstuose istorinį naratyvą, pateikdamas tik istorines užuominas, nuotrupas, savotiškai jas užkoduodamas ir iškeldamas į pirmą planą istorinių įvykių gniuždomų personažų egzistencines patirtis, kaip esminius laike prapuolusius tikėtinos žmogaus dvasios istorijos liudijimus. Toks tekstų modeliavimas yra aiški nuoroda, kad Vaiseta siekia rekonstruoti istorijoje tai, kas negrįžtamai likę už sausų faktų, statistinių skai�?ių – žmogaus patyrimų istoriją.

Grožinė literatūra gali būti suvokiama ne tik kaip meninis ar sąlyginai istorinis tekstas, bet ir kaip trauminio patyrimo pasakojimas. Vaisetos apsakymų rinkinys „Paukš�?ių miegas“ šiai prieigai yra ypa�? parankus. Neatsitiktinis ir šį tą paaiškinantis autoriaus biografijos faktas − Vaiseta dirba Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje, rašo podoktorantūrinį mokslinį darbą apie sovietinę psichiatriją. Tad nieko stebėtino, kad apsakymuose taip aiškiai atpažįstami trauminių patyrimų vaizdiniai. Pats rinkinio pavadinimas „Paukš�?ių miegas“ ir ant knygos nugarėlės pateiktas jo paaiškinimas („[...] „Paukš�?ių miegas“  – metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą, ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį – kaip būseną paukš�?io, kuris, net ir miegodamas, viena akimi turi sekti tykantį priešą“) signalizuoja, kad apsakymuose yra kalbama apie nuolatines istorinių pervartų įtampas patirian�?ių žmonių psichines būsenas, trauminius patyrimus bei jų pasekmes. Apsakymų personažai dažniausiai vaizduojami pasitraukę į savo vidinę erdvę, tarsi atsiriboję nuo išorinės realybės, jų mintys atskleidžiamos miglotai, fragmentiškai, jų jausenos perteikiamos su ryškiomis kūniškumo refleksijomis, tad jų vaizduojamas būsenas galima būtų nusakyti Z. Froido „dienos sapnų“ terminu. Šios pirminės įžvalgos ir paskatino patyrinėti apsakymų rinkinį „Paukš�?ių miegas“ pasiremiant traumos teorija, kurią žvalgant tam tikrus grožinės literatūros tekstus sėkmingai taiko ir literatūrologija.

Kaip teigia  sociologas N. Smelser, kultūrinė trauma yra atmintis įvykių, kurie neigiamai veikia tam tikrą grupę žmonių, yra nepamirštami, keliantys grėsmę visuomenės egzistavimui ar pakertantys esmines jos kultūros prielaidas.[5] Tad traumą teoretikai dažniausiai suvokia ne kaip traumuojan�?ius įvykius, o kaip trauminius jų efektus, kuriuos sąlygoja tam paranki socialinė terpė – karas, pokaris, genocidas, represiniai persekiojimai, totalitarinis rėžimas ir kt. Trauma visuomet siejama su socialinės tvarkos pažeidimu, kardinaliu nukrypimu nuo normos. Sociologės I. Šutinienės teigimu, kolektyvinėse atminties saugyklose slypintys trauminių patir�?ių reiškiniai, prasiveržia panašiai kaip ir individualios potrauminės reakcijos: pamiršimai, išstūmimai, problematikos kultūrinis represavimas, racionalizavimas, kaltės perkėlimas į „atpirkimo ožius“[6]. Akcentuojama, kad ypa�? žmones paveikia politinės represijos: „tokia trauma trunka ilgai, ji pasireiškia įvairiais lygmenimis – ir individo asmeniniame, ir socialiniame gyvenime, gali trukti visą žmogaus amžių“[7].

Viena žinomiausių traumų tyrinėtojų J. L. Herman knygoje „Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro“ (2006) teigia, kad „dažniausiai trauminio įvykio istorija iškyla į paviršių ne kaip žodinis pasakojimas, o kaip simptomas“[8]. Pasak tyrinėtojos, trauminiai įvykiai neleidžia žmogui gyvenime normaliai prisitaikyti, trauminė patirtis nuolat primena apie grėsmę gyvybei bei kūno vientisumui arba nuolatinę akistatą su smurtu ir mirtimi. Tad visų rūšių psichologinių traumų bendras vardiklis yra intensyvus baimės, bejėgiškumo, kontrolės praradimo, sunaikinimo baimės jausmas[9].

Amerikie�?ių mokslininkė L. Vickroy monografijoje „Trauma ir išlikimas šiuolaikinėje grožinėje literatūroje“ (2002)  gilinasi ne tik į traumines patirtis, kurias perteikia literatūra, bet ir į teksto galimybes šias patirtis išreikšti: „Traumos kalba yra verbalinė vizualiosios sapnų kalbos versija, išreiškianti grei�?iau jausmą negu prasmę“[10]. Pasak šios autorės, trauminė atmintis pasireiškia nesąmoningai, nes ji nėra integruota į normalios atminties sluoksnį, ji dažnai yra tarsi įšalusi laike, traumų naratyvai netampa traumos prezentacijomis ar charakterių studijomis, nes patirtį bandoma perteikti kaip tylą, neigimą, atsiribojimą, pasipriešinimą. Tokius naratyvus perteikti yra nelengva, nes trauminė atmintis dažnai būna bežadė, statiška, orientuota į motyvų, frazių pasikartojimus, kurie nesijungia į visumą, bet emociškai yra daugiareikšmiai[11].

Vaisetos apsakymų rinkinio „Paukš�?ių miegas“ siužetų kontekstas – XX a. Lietuvos istorija, konkre�?iau – istoriniai įvykiai nuo represinių 1939-ųjų įvykių Vilniuje iki sovietme�?io pabaigos. Karo suirutės, pokario, pabėgėlių stovyklos, okupacijos, tremties, Holokausto, sovietme�?io draudimų – politinės ir seksualinės prievartos trauminiai apsakymų veikėjų patyrimai knygoje pateikiami kaip universalūs, neakcentuojant istorinių aplinkybių. Šios prozos veikėjų pasaulis atsiveria kaip istorinių įvykių, kei�?ian�?ių įprastą tvarką, išprovokuotas žmogaus trauminių sapnų-būsenų potvynis.

Aptariamame apsakymų rinkinyje iškyla ir kultūrinės (trauminės) atminties bendras horizontas, ir individualius trauminius patyrimus reflektuojan�?ių personažų galerija. Geriausiai šią jungtį atspindi apsakymas „Elgetų susirinkimas“, kuriame  fantasmagoriškas Vilniaus, išgyvenan�?io 1939-ųjų įvykius, kolektyvinės, trauminės atminties koliažas tarsi vienu srautu komponuojamas iš atskirų personažų individualių trauminių patyrimų (lenko elgetos Jerzio, lietuvių − gatvės prekeivio Lauryno ir atlietuvinti miesto atsiųsto propagandininko Romo, žydų − luošio Marjano ir kolektyvinio personažo Žiogų orkestro (elgetaujan�?ių gatvės muzikantų), rusų tautybės kišenvagio Aliošos bei lenkaitės Ankos). Apsakyme Vilnius vaizduojamas kaip regėjimą (socialinę ir politinę orientaciją) praradęs miestas luošys, „miestas – neregys“, kuris priešpastatomas ankstesnei idealistinei kolektyvinei šio miesto sampratai − „mūsų pasakų miestui“, „legendiniam miestui“, kaip nebekontroliuojamų  politinių „aukštesnės valios“ instinktų nustekenta „gatvė mergšė“, keliaujanti iš rankų į rankas, kaip krikš�?ioniškas vertybes paneigęs, atgrasus nuo civilizacijos atitrūkęs „miestas-raistas, knibždėte knibždantis aitvarų, laumių ir kitų stebuklinių būtybių“, kaip skurdi, pavojinga ir bešeimininkė, pragarui prilyginama, beprotybės ir chaoso siaubiama vieta, kurioje „nieko ir negalėjai patirti, tik beskonį bekvapį atbukimą“, kaip miestas-suvedžiotojas, visa naikinan�?ių politinių troškimų  objektas, „kaip kolektyvinė aistra, kaip kiekvieną naktį pasikartojantis sapnas, kuris netaps tikrove“ (p. 17).

Vilniaus – nutautėjusio, nuskurdusio, susiskaldžiusio, karo baimės apsėsto, niokojamo sužvėrėjusių karo pabėgėlių miesto − panoraminę būseną geriausiai nusako netipinio elgetos (iš būtinybės, o ne iš įsitikinimų) Jerzio mintys: „[...] štai antra ar tre�?ia savaitė, kaip į miestą plūsta paklydėliai nuovargio, siaubo, alkio parkreiptais veidais, o tarp jų ir nenuspėjamos žmogystos, nepaisan�?ios jokių vietinių gatvės tradicijų, teritorijos padalijimo, pagarbos autoritetams, be skrupulų [...], nesivaržydami griebiasi smurto, mosikuoja peiliais, pistoletais, granatomis, kartais pratrūkstantys tokiomis pyk�?io audromis, kad pradedi manyti, ar neapėmė jų nuomario priepuolis, o labiausiai nepaken�?iami – nusmurgusių sulaukėjusių vaikigalių būriai, apie kuriuos netruko pasklisti kalbos, esą nusitempę kokį vargetą į tamsesnį užkaborį, užmėto jį akmenimis ir atima užantyje saugotas maisto atsargas – visa tai nebepakeliama...“ (p. 10). Prieš kelis metus dėl miestą kre�?ian�?ios suirutės priverstas tapti elgetų bendruomenės dalimi, susitaikęs su miesto socialinio dugno gyventojų taisyklėmis, Jerzys išgyvena pasikartojan�?ią trauminę būseną – kai nebegalioja jokios, net elgetų socialinės taisyklės, konstatuodamas, jog neliko vil�?ių, kad „šitame mieste dar likę žmonių, geban�?ių pastebėti kito nelaimę ir vargą“ (p. 10), kitaip tariant, elgetystės pažeminimas virsta visuotinu. Traumų tyrėja Herman, analizuodama ryškiausius traumos sukeltus padarinius aukų gyvenime, teigia, kad „trauma suardo įprastus individo ir bendruomenės santykius, grindžiamus pasitikėjimu, rūpinimusi, kurie suteikia žmogui kontrolės, susietumo bei prasmės jausmą“[12]. Jerzio elgetystės gėdos trauminis patyrimas apsakyme iškyla kaip užsimiršimas, kaip „saugi letargo būsena“ (prilygstanti susitaikymo su esama padėtimi miegui), o naujas trauminis patyrimas – net ir šios bendruomenės saitų nykimas – kaip nesaugaus, nepažįstamo naujo būvio, bet priverstinai stumian�?io kovoti už savo egzistenciją, baimė.

Kitas apsakymo personažas Laurynas, teksto užuominomis apibūdinamas kaip nenusisekęs verslininkas, rizikuodamas atvyksta į Vilnių kaip nelegalus gatvės prekeivis, todėl nuolat išgyvena baimę būti žydo, pas kurį apsigyveno, įskųstas ar net nužudytas. Trauminė individuali Lauryno, kaip verslininko-nevykėlio, patirtis stumia jį piktdžiugiškai pelnytis iš skurdo, baimės ir apatijos kamuojamų vietinių gyventojų, kuriuos jis suvokia kaip dėl jų pa�?ių nesąmoningumo praradusius „legendinio, pasakų miesto“ gyventojų statusą, gyvenan�?ius tik siekiu bet kokia kaina išlikti, nebeapmąstan�?ius juos siejusios praeities vertybių: „vietiniai bijosi savo atspindžių stikle, nes išvydę, kaip per pastaruosius mėnesius pajuodo jų veidai, netektų proto“ (p. 11). Laurynas savo individualią trauminę patirtį slopinti gali tik kolektyvinės trauminės patirties sąlygomis, perkeldamas ją Vilniaus gyventojams, kaip „atpirkimo ožiams“.

To paties apsakymo veikėjas elgeta Marjanas 1939-ųjų Vilniaus miesto suirutę, nežinomybę, skurdą ir sumaištį patiria kaip nejaukų sąmonės blyksnį, prašviesėjimą, tai yra kaip priverstinę pasąmonėje glūdin�?ios atminties atkūrimo būseną, kuri prikelia ankstesnį jo trauminį patyrimą, išgyventą 1888-aisiais, 1915-aisiais Lvove ir Krokuvoje. Ta�?iau jo mintyse trauminis praeities įvykis neatsiskleidžia, akcentuojamas tik nejaukumas, baugi, neigiama emocija, tik nuojauta, kaip atpažinimas. Aptardama traumos ypatybes Herman akcentuoja, kad daugelis trauminių patyrimų ilgai slopinti netikėtai ir stipriai įsiveržia į asmens sąmonę, ta�?iau jie yra padriki ir fragmentiški, tarsi nesusiję su dabartine žmogaus būsena. Jiems būdingas kokio nors įvaizdžio dominavimas[13]. Nenoras vėl išgyventi ankstesnės traumos, provokuojamos panašios dabarties, akivaizdžiai įrodo Marjano psichologinę gynybą, troškimą užmiršti (trauminės patirties išstūmimas). Marjano seną psichologinę traumą signalizuoja šiame apsakymo fragmente panaudojamas trijų istorinių datų ir trijų miestų, kur vyko ir vyksta istoriniai konfliktai, pakartojimas. To paties motyvo pasikartojimai, pasak traumos teoretikų, itin būdingi trauminius patyrimus besistengiantiems užslopinti žmonėms. Traumą apibūdina ir didelės atminties spragos arba „dengiamieji prisiminimai“[14], neturintys savyje traumą išreiškian�?io branduolio. „Dengiamuoju prisiminimu“ Marjanui tampa Žiogų orkestro muzika, kuri leidžia užsimiršti: „muzika jį visuomet veikdavo gerai – protarpiais  nejaukiai prašviesėjanti sąmonė tokiomis akimirkomis vėl užtemdavo, tikrovė apsigaubdavo ūkanomis, ir jis nebežinodavo, kur esąs – 1888-ieji, 1915-ieji ar 1936-ieji ...“ (14 p.). Muzika Marjaną grąžina į saugią  užmaršties būseną, kurios veikiamas jis gali išgyventi: „jis suvokė, kad orkestras traukia ten pat, kur ir jis, ir, jeigu dar seks jam iš paskos, galės pasiekti tikslą apimtas šios hipnotinės būsenos, galės užsimerkęs plaukti lyg sapno upe. Pasikliaudamas jam blaivią sąmonę atstojan�?ia žiurke“ (15 p.). Marjano su savimi nešiojama prisijaukinta plėšri, atgrasi žiurkė apsakyme iškyla kaip jo išlikimo, savisaugos  instinktas, kuriuo vieninteliu jis pasikliauja, nes atstoja jam blaivią sąmonę, sielą, ginan�?ią nuo išorinių grėsmių. Muziką Vilniaus gatvėje grojantis kolektyvinis šešių žydų elgetų personažas Žiogų orkestras vaizduojamas kaip vienintelis iš ankstesnio Vilniaus gyvenimo likęs reliktas, vienintelis ankstesnę socialinę tvarką liudijantis veiksnys, todėl veikiantis viltingai, gydan�?iai, vienijan�?iai: „miestas negalėjo atsisakyti paskutinės savo pramogos, be kurios visa kasdienybė subyrėtų į niūrius nevilties griuvėsius“ (13 p.). „Elgetų susirinkime“ trumpam šmėkšteli ir su oficialia užduotimi atlietuvinti Vilniaus atvykusio pareigūno Romo bejėgiška būsena. Išvydęs Vilnių „kaip iš viduramžiškų pragaro paveikslėlių“, nerasdamas su vietiniais žmonėmis bendros kalbos („net susikalbėti su vietiniais neįmanoma, tu jiems – vokiškai ar prancūziškai, jie tau – kažkokių garsų samplaiką...“ p. 16), suvokęs savo tarnybą kaip žudan�?ią, beprasmę („bjaurus reikalas daryti tvarką svetimame mieste tarp svetimų žmonių“, p. 17), išgyvena dėl savo šeimos ateities, neatsikrato jausmo, kad yra persekiojamas, šnipinėjamas, pajuokiamas. Romas stingdantį stresą malšina besaikiu rūkymu, jo savijauta vaizduojama kaip totalus nuovargis, kuris jį persekioja ir dieną, ir naktį, smelkia kiaurai ir gramzdina į nesąmoningą abejingumo miglą. Tuo tarpu kišenvagis Alioša, dėl besikei�?ian�?ios Vilniuje tvarkos kaltinantis „naujuosius ponus lietuvius“, savo trauminį patyrimą slopina nusikalstamu veiksmu, suteikdamas jam keršto prasmę. Alioša vagia ne dėl naudos, o dėl protesto, dėl to, kad atsiteistų su atėjūnu, dėl jo „už nugaros paliekamo sutrikimo ir bent akimirkai kvapą užgniaužian�?ios nevilties“ (p. 18). Pasak Herman, „kai asmuo yra visiškai bejėgis ir bet kokia pasipriešinimo forma yra bergždžia, jam gresia nugrimzti į visiškos kapituliacijos būseną“[15], psichiatrų ir traumos teoretikų vadinamą visišku sustingimu, visišku savisaugos jausmo praradimu. Šiuo atveju pareigos gniuždomas Romas jau grimzta į šią būseną, o nusikaltėlis Alioša dar gelbėjasi protestuodamas. Paskutiniosios „Elgetų susirinkimo“ veikėjos Ankos, talkinan�?ios lietuvių šnipams už mokestį, trauminiai prisiminimai tarsi apibendrina veikėjų visišką jausmų sumaištį – nuo susižavėjimo, iki panikos, nes miestą siaubiant įvairioms politinėms jėgoms, niekas nebėra tikras dėl ateities, nes „mieste šeimininkauja gandai, jie gali išvesti iš proto, sužadinti viltį ar atimti norą gyventi, sukelti baimę ar panardinti visus į apatiją“ (p. 20).

Apsakyme „Birželio 15-oji“ (istorinis pamatas – 1940-ųjų diena, kai Lietuvą okupavo sovietai) išvystame dviejų brolių Alberto ir Juozo[16] susitikimą kavinėje. Tik kūrinio pavadinimo užuomina ir jo gale pateikiama nuoroda paaiškina istorinį kontekstą ir kavinėje tvyran�?ios slegian�?ios atmosferos priežastį – pirma sovietų okupacijos diena, aplinkui tvyro visa kaustanti galimų represijų baimė. Šis brolių susitikimas yra aiškiai priešpastatomas kitiems (normaliems) jų buvusiems susitikimams – jų pokalbis nesimezga, jie tarpusavy nebekonkuruoja, nebesigin�?ija, vyresnysis nebepamokslauja, nebereaguoja į jaunėlio provokacijas – brolių santykių gyvybingumą, įprastą komunikaciją sutrikdo paniška baimė ir bejėgiškumas. Vangiai sėdint kavinėje nuo ilgų tylos pertrūkių nenumaldomai auga įtampa, kuri kardinaliai kei�?ia įprastą ne tik brolių, bet visų kavinės lankytojų laikyseną, slopina bendruomeniškumą, skleidžia nepasitikėjimą − „visi kiurksojo santūrūs“, „galėjai pamanyti, kad niekas �?ia nieko nepažįsta...“ (p. 22−23). Vienas iš brolių (pasakotojas) nesąmoningai pajunta nykstan�?ios savo tapatybės, griūvan�?ios gyvenimo prasmės grėsmę: „nieko negalėjau pasakyti apie savo veidą. Jis turėjo akis, nosį, burną, ant kaktos sukritusių plaukų kuokštą. Daugiau atspindyje nieko nebuvo“ (p. 22). Suvokdamas, kad negalima pasiduoti primestai svetimai valiai ir ją lydin�?iam baimės sąstingiui (jo gynybinės reakcijos gajesnės nei brolio), reflektuoja: „Vis kažkas kitas nori mums ją [istoriją] sukurti, − jeigu ir toliau tūnosime šitoje kavinėje, geriau bergždžiai plepėti, geriau tampyti vienam kito nervus nei stebėti, kaip tyla ir naktis liejasi į viena ir užgula mus nepakeliamu svoriu“ (p. 24) bei drąsiais, iki tol jam nebūdingais klausimais, provokuoja baimės paralyžiuoto brolio gynybinę reakciją: „Ar tau neatrodo, kad šitaip sėdėdami mes demonstruojame ne ką kitą, kaip tavo taip peiktą rytietišką pasyvumą?“ (p. 25). Apsakyme atsiskleidžia, kaip pasikei�?ia dviejų brolių laikysenos, veikiamos visa apiman�?ios baimės, iki tol autoritetingai išmintimi ir žinojimu dominavęs vyresnysis, nuo pat vaikystės stengęsis jaunėlį „padaryti žmogumi“, pasiduoda, o jaunėlis, iki tol brolio gožiamas – yra atsparesnis traumai, nes priešinasi baimės sąstingiui.

Vienas įdomiausių trauminės patirties raiška yra apsakymas „Matas“[17]. Jo pagrindinis veikėjas Matas – trokšdamas dominuoti ir valdyti, visą gyvenimą skyrė ideologinei kovai už bolševizmą, tapdamas tėvynės išdavimu pasiekė valdžios viršūnes, ta�?iau, siekdamas viską kontroliuoti, visiškai ignoravo savo emocinį pasaulį, todėl užgniaužtų, neįsisąmonintų jausmų ir nepripažintų kal�?ių yra galiausiai palaužiamas. Mato nuopuolio ištakos – motinos švelnumo ir meilės stoka, pasąmoninis varžymasis su jos įtaka, besąlygiškas troškimas jos įvertinimo. Mato vaikystėje patirtas emocinis badas ir motinos nemeilės skriauda tokia didelė, kad jis ilgainiui parodytą motinos švelnumą suvokia kaip „bet kurią kitą žmogaus klastą“. Mato santykis su motina pažeistas, �?ia slypi jo didybės manijos ir žemos savivertės pradžia. Motinos pasaulis jam asocijuojasi su pasenusia, savininkiška tvarka, o kartu ir su jo paties menkumu, nepilnavertiškumu. Siekdamas paneigti jo pasąmonėje glūdin�?ią motinos valdžią, jis pasiduoda bolševikų šėtoniškam siautuliui, kerštą pasauliui už savo meilės stoką suvokdamas kaip naujo gyvenimo tikslą ir laimę. Didelės reikšmės Mato nepilnavertiškumo kompleksui ir psichologinei priklausomybei nuo motinos įveikti bei nulemiant jo likimą turėjo jaunystėje bolševikų užgrobto Voronežo gatvėje slap�?ia pamatytas lytinis aktas, „grubaus ir primityvaus tenkinimosi scena“. Jos poveikis Matui tampa toks didelis, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, badaujant, kalint ar išgyvenant kitus trauminius patyrimus, iškyla atmintyje kaip ribinis apsisprendimo taškas, kaip prisiminimuose atkuriamas „prievartinis patyrimas“, kartu ir gniuždantis, ir padedantis ištverti: „Jeigu prisiminė Voronežą, [...] vadinasi gali palūžti, bet kurią akimirką gali prarasti kūno ir sąmonės kontrolę [...], ir jis pasiduos. Aiškiai juto: atrodė, kad po išdžiūvusį kūną kaip iš prabudusio vulkano išsiliejo ir patvino nevaldoma atminties ir vaizduotės magma, degindama visus jo racionalius argumentus, savęs įtikinėjimo ir palaikymo žodžius, min�?ių drausmę. [...] Ne tik galvą, bet visą kūną užvaldė šlykš�?ios fantazijos, kurios jį žemino. [...] Jis negalėjo pakelti minties, kad tik šios fantazijos yra tikrasis gelbėjimosi būdas, kad prisiminimai apie Voronežą yra paskutinis bastionas. [...] Ar gali būti, kad Voronežo gatvėje slapta stebėta dviejų besikergian�?ių ypatų scena yra tikroji priežastis, kodėl jis negrįžtamai apsisprendė likti bolševiku?“ (p. 31). Neišspręsti, traumos žyme paženklinti Mato ir motinos santykiai ir toliau daro įtaką Mato sprendimams, net kai jis nutraukia su ja santykius, jos vaizdas niekada nedingsta iš sąmonės. Nes iš tiesų Matas savo agresyviu, bekompromisiu kopimu sovietinės valdžios viršūnėn tik kartoja iš vaikystės likusią bejausmės motinos valdžios vaikui trauminę atmintį. Tai rodo ir Mato santykiai su moterimis – įsižiūrėjęs į aršią komunistę Emą, agresyvią ir vyrišką, ją užvaldo, paver�?ia namų moterimi, besirūpinan�?ia tik vaikais, taip tarsi toliau projektuoja savo kovą su motina, nustumdamas žmoną nuo valdžios į buitinius paribius. Ta�?iau kuo labiau didėja Mato valdžios ribos, tuo labiau slopsta lytinis pajėgumas (jam sunku sau pripažinti, kad „nori norėti geisti“), o per tai nyksta ir jausminis gyvenimas: „[...] per visą gyvenimą jis neišmoko suprasti savo jausmų, jausmai ir pojū�?iai gyveno atskirą gyvenimą, jausmai ir pojū�?iai tik atklysdavo į jį iš paralelinio pasaulio aido, šešėlio, kvapo pavidalu, jis žinojo apie jausmus ir pojū�?ius, bet neišmoko jų įvardinti, todėl neišmoko ir suprasti [...].[...] apie jo jausmus jam kalbėjo tarsi kažkas kitas [...] pasakotojas iš paralelinio pasaulio rūpindavosi jo būsenomis, lyg jis būtų turėjęs kokią negalią, pajėgus pasirūpinti mintimis, tikėjimu, troškimais, bet ne jausmais“ (p. 41−42). Ilgainiui Mato jausminio skurdo trauma virsta visišku nebylumu. Per savo septyniasdešimtme�?io jubiliejų atsistojęs sakyti kalbos, jis nebegali ištarti nei žodžio, nes „žodžiai virsta lavonais“. Kalbos praradimas žymi Manto visiško nugrimzdimo į save metamorfozę. Ironiška, bet jo sumišusią tylą, dvasinio neįgalumo apraišką partinė auditorija palydi griausmingomis ovacijomis. Apibendrinant apsakyme besireiškiantį veikėjo trauminį patyrimą, galima jį apibūdinti kaip individualios traumos projektavimą į visuomeninę plotmę, ta�?iau tik kaip agresiją, įsivaizduojamus ideologinius priešus baudžiant „kaip atpirkimo ožius“, ta�?iau neįsisąmonintą, todėl visiškai ardan�?ią dvasinį pasaulį, užtildan�?ią.

Kituose apsakymuose „Avietė“, „Dievo p.“ „Scherzo b-moll“, „Šaukštas“ aptinkame besislapstan�?io nuo persekiotojų žydo, karo pabėgėlių stovykloje tapatybines mirtis išgyvenan�?ios šeimos, psichiatrinės ligoninės gydytojo ir jo prievartaujamos pacientės bei iš tremties grįžusio rezistento patyrimus. „Avietės“[18] veikėjas (tik iš užuominos galima suvokti, kad žydas, persekiojamas nacių), apimtas mirtinos panikos, sugeba taip prisitaikyti, susitraukti, sumažėti, kad net randa slaptavietę mažytėje avietės uogoje. Autorius preciziškai fiksuoja skausmingus bėglio kūno ir psichikos virpesius, atgrasias fiziologines kūno reakcijas, sukurdamas įtaigią, tikrovišką baimės luošinamo žmogaus būseną: „Laikas mane operuoja, knaisiojasi po mano kūną, kaip svetimkūnius skai�?iuodamas minutes, paskui visus prisiminimus ir galiausiai – kaip žarnose susirangiusį kaspinuotį – ištrauks iš manęs amžinybę“ (p. 52). Bėglys ne tik praranda laiko nuovoką, bet visą aplinkinį pasaulį ima suvokti kaip „slėptuvių topografiją“, o įprastą gamtos tvarką – kaip kartojan�?ią besislapstan�?io žmogaus modelį (kylanti saulė suvokiama kaip žemėje besislapstantis kurmis). Apsakymas baigiamas visaapiman�?iu bėgimo motyvu, tad tarsi pasakoma, kad ši trauminė patirtis (koks beištiktų bėglį likimas) tęsis iki gyvenimo pabaigos.

Apsakyme „Dievo p.“ karo pabėgėlių stovykloje gyvenanti šeima – tėvas Steponas, jo sūnus Tadas ir dukra Ieva – dėl persekiojimų atsidūrę svetimoje, grėsmingoje aplinkoje, dramatiškai išgyvena vienas kito tapatybių nykimą, nes dėl išlikimo tenka žudyti ir kitaip nusikalsti. Visi šeimos nariai vienas kitą mato kaip nykstan�?ius. Šis procesas įvaizdinamas kiekvieno iš šeimos narių nuolatinės baimės dėl artimo išgyvenimais, jiems kylan�?ią grėsmę pasąmonėje projektuojant kaip smurtinę fizinę mirtį (nors iš teksto neaišku, ar šios mirtys yra įsivaizduojamos, ar tikros). Autorius šias patirtis perteikdamas pereina į magiškąjį realizmą, ar pusiau sapnišką atmosferą, tarsi vaizduodamas dabartį, o kartu ir nenusakomame laike blunkan�?ią atmintį. Galiausiai paaiškėja, kad mirtis tampa sąlygiška ir net neįmanoma, nenumalšinanti karo padarytų žaizdų skausmo: „Mirtis �?ia buvo beprasmiška. Mirtis �?ia buvo tik trupiniai nuo stalo“ (p. 71). Tikėtina, kad autorius �?ia kalba apie tautai, šeimai mirtiną išvietintųjų patirtį.

Kūrinyje „Scherzo b-moll“ analizuojama persekiojimo manijos, kaip trauminės patirties poveikio, ar išties komunistinės ideologijos šnipų sekamo buvusio tremtinio (vieno iš apsakymo „Birželio 15-oji“ brolių[19]) būsena. Kūrinyje nėra aišku, ar veikėjas iš tiesų yra persekiojamas. Aišku tik viena, kad jis, save įkalinęs nuolatinėje budrumo, nepasitikėjimo būsenoje, savo viduje tebejau�?ia pirminę tremtinio kan�?ią ir nuolat išgyvena persekiojamojo įtampą. Kiekvieną signalą ir net tylą iš išorinio pasaulio jis suvokia kaip galimą jo šnipinėjimą, naują persekiotojų keliamą grėsmę. Įtardamas, kad jo klausomasi, o jo slaugė Julija taip pat įjungta į šnipinėjimo mechanizmą, šio apsakymo veikėjas teturi tik vieną ginklą – sukelti nepagrįstą įtarimą, kad jis nepasidavė, kad priešinasi, kad rašo kompromituojan�?ius prisiminimus apie vieną iš jam kenkusių sovietme�?io šulų. Siekdamas suerzinti galimus persekiotojus, jis nuolat leidžia jo paties nemėgstamą Šopeno kūrinį „Scherzo b-moll“, kaip slogų savo patirties priminimą. Kartu ši muzika buvusiam tremtiniui yra ir jo trauminės atminties gydantis apmąstymas, nes galiausiai jis suvokia, kad šitas jo galvoje sukamas uždaras bėgimo nuo persekiotojų ratas tapo vieninteliu įmanomu, iš kurio jį išvaduos tik „paskutinis akordas“ – mirtis. Buvęs tremtinys  įsisąmonina, kad jo kova beprasmė, nes jis „bėga jiems, dėl jų, su jais“, kad priešindamasis kerštaujant tarsi su jais bendrininkauja, susitapatina, tampa jų niekingo žaidimo dalyviu. Gyjan�?ią buvusio tremtinio žaizdą simbolizuoja ir paskutinė apsakymo eilutė – jis paglosto mėgstamo patefono kaklą, nors iki tol amžino bėglio būsenos apsėstas vengė šito, nes bijojo prisirišti prie daiktų. Herman teigia, kad traumuoti žmonės jau�?ia ir elgiasi taip, tarsi jų nervų sistema būtų atsieta nuo dabarties, o gausūs potrauminio streso simptomai reiškiasi kaip padidintas dirglumas, invazija ir sąmonės susiaurėjimas. Padidintas dirglumas atspindi atkaklų pavojaus laukimą, įkyrios būsenos nusako neišdildomą traumuojan�?ios akimirkos įspaudą, sąmonės apribojimas išreiškia jautrumą atiman�?ią pralaimėjimo reakciją[20]. Visi šie požymiai pastebimi apsakymo veikėjo būsenoje, ta�?iau fiksuojamas ir gijimo motyvas.

Apsakymas „Šaukštas“ atveria dar kitokią ankstyvojo sovietme�?io gyventojų trauminę patirtį – dvasinio luošumo ir seksualinės prievartos. Dvidešimt metų psichiatrinėje ligoninėje nežmoniškomis sąlygomis dirbantis, dėl nuolat regimų siaubingų aplinkos vaizdų į dvasinę aklavietę pakliuvęs gydytojas, besijau�?iantis beprotnamyje „kaip tuš�?iame kambaryje įspraustas į kampą, matantis pravertas duris, bet negalintis pro jas išeiti“ (p. 84), išgyvenantis nuolatinę bejėgystę, neįmanomybę kaip nors išties padėti �?ia pakliūvantiems žmonėms, yra visiškai atbukęs, kaustomas stingdan�?ios vienatvės. Dėl pasąmonėje gniaužiamos nuolat pasikartojan�?ios trauminės patirties gydytojas pamažu ima tapatintis su savo pacientais, ieškodamas su jais ryšio, siekdamas jų nejautros, jų užmaršties, pranašesnės nei sveikųjų vienatvės. Gydytojas savo meilės alkį sutelkia į vieną sunkios būklės pacientę Vilę, kuri, kaip galima suprasti iš užuominų tekste, į beprotnamį pakliuvo dėl „miško žvėrių“ prievartos, praradusi bet kokią nuovoką, nebyli. Kad ši prievarta galėjo būti seksualinė išduoda merginos vienintelė gynybinė reakcija − jokiu būdu nebūti apnuogintai. Gydytojas tapatindamasis su Vile, jos nebylias grimasas suvokia neadekva�?iai – kaip jam rodomą palankumą, bendrystę: „jos kalba buvo mano atminties kalba“ (p. 87), nebesuvokdamas, kad pats tampa dvasiniu ligoniu. Ilgainiui gydytojas ima jausti šiai dvasiškai suluošintai pacientei seksualinę aistrą, o jos baugias reakcijas palaikęs geismu, ją išprievartauja. Ištikta šoko, nukraujavusi Vilė miršta, o gydytojas patiria savo tapatybės dalies mirtį: „akyse tiesiog aptemo, pradėjo trūkti oro, vos neapalpau. [...] Jos nebėra. Kai tik sužinome apie žmogaus mirtį, iš karto suabejojame jį kada nors apskritai egzistavus. Ir mūsų pa�?ių gyvenimas ima rodytis fikcija. Štai kas kelia siaubą tokiomis akimirkomis“ (p. 82). Autorius apsakymą modeliuoja iš dviejų pozicijų – iš gydytojo ir iš pacientės, pateikdamas jų kardinaliai besiskirian�?ius patyrimus skirtinga kalba. Gydytojo mąstymas − šaltas, racionalus, bet dėl išsiveržusio neadekvataus jausmų protrūkio prarandantis savitvardos kontrolę, ligonės – neartikuliuota, trūkinėjanti, primityvi žodžių samplaika. Tik apsakymo pabaigoje iš pacientės pojū�?ių sužinome, kas iš tiesų įvyksta, o iki tol gydytojo vaizduotėje istorija rutuliojasi kaip romantiškas įsimylėjėlių ryšys. Tokia apsakymo kompozicija autorius tarsi parodo, kad abu personažai yra savotiškos aplinkos aukos. Pasak traumos teoretikų, gydytojas, atsidūręs nelaimių ir žiaurumų liudininko vaidmenyje, yra emociškai pribloškiamas, jis patiria tą patį siaubą, neviltį, kaip ir pacientas. Šis fenomenas žinomas kaip „trauminės patirties priešpriešinis perkėlimas“ arba „netiesioginis traumavimas“. Todėl gydytojas gali pradėti jausti potrauminio streso sutrikimo simptomus, nes pažadinama jo asmeninė patirtis iš praeities[21]. Taigi apsakymo gydytojas savo ilgalaikę trauminę patirtį nesąmoningai prievarta perkelia į pacientę, o ši dėl vėl patirtos seksualinės prievartos – nebeišgyvena.

Apsakyme „Paukš�?ių miegas“ skleidžiasi savo patirtis apmąstan�?io jauno žmogaus, paveldėjusio blogiausius sovietme�?io ideologijos kompleksus, vadintus dorove, išpažintis, atverianti pirmųjų susidūrimų su seksu trauminį pobūdį. Jaunuolio normalią seksualumo raišką blokuoja iš sovietme�?io paveldėta idioma, kad toje imperijoje nebuvę sekso arba jis buvęs tik giminės pratęsimui, tik gyventojų didinimo perspektyvai. Šio apsakymo veikėją, auklėtą androginiška dvasia, drasko negalėjimas apsispręsti, kas jį traukia moterys, ar vyrai, todėl jo seksualiniai nuotykiai, kaip seksualiniai savęs pažinimo eksperimentai, sukelia tiek jam, tiek jo partneriams kan�?ių. Įdomus šio apsakymo momentas, kai sulyginama jaunuolio trauminė patirtis − kova su seksualinės iškrovos reikalaujan�?iu kūnu − ir aplinkinio pasaulio, patirian�?io politinį išsilaisvinimo iš sovietme�?io imperijos gniaužtų lūžį, įtampa: „Aš tada labiausiai kovojau su savo mutuojan�?iu kūnu, ir išorinis pasaulis [...] mažai terūpėjo. Ta�?iau nerimas ir įtampa buvo susiję su šituo išoriniu pasauliu, su politika, su agresija, su dvesian�?io gyvulio nedvesian�?iais instinktais“ (p. 104). Apsakymo kulminacija sako, kad politinės pervartos įtampa užgožia asmeninę − vonioje besimasturbuojan�?io, į „pusiaumiegos būseną“ panirusio sūnaus vaizdas sausio 13-osios įvykių išgąsdintos motinos nesutrikdo: „Ji išvydo mane, gniaužiantį savo lytį. Ji privalėjo lyg nepastebėjusi pradingti, bet nepradingo, priešingai – nepaisydama mano akivaizdaus sutrikimo [...], tarė gatvėmis važinėja tankai, apsikabino mane ir pravirko“ (p. 104).

Paskutiniame rinkinio apsakyme „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ sovietme�?io sąlygomis gana sėkmingai gyvenusio vyro nereflektuota trauminė patirtis jau atgavus nepriklausomybę sūnui įvardijama kaip trisdešimt metų jo niekada neapleidžianti „trikdanti nuojauta“, persekiojantis dvasinis skausmas, kaip „labai stiprus, beatodairiškas, nors niekada neišlendantis iš savo slaptavietės – kasdienybės užkulisių“ (p. 114) nerimas, neįsisąmoninta kaltė, kaip nuolatinė kažko atsižadėjimo būsena, savotiškas savęs slopinimas (lyg dalyvautum nuolatinėse savo paties šermenyse). Savo patirtį daugkartiniais monologais sūnui išsakantis tėvas akcentuoja baimę, kuri vertė totalitariniame rėžime gyvenusius žmones slopinti savo atmintį, bijoti jos proveržių, bet kokia kaina prisitaikyti, nors kamavo didžiulis vidinis, kone fiziologinis poreikis trauminiu patyrimu atsikratyti, taip pat apgailestaujama, kad šis veiksmas pavėluotas, kad trauminis patyrimas jau pernelyg įsisenėjęs: „(...) gal būtent baimė ir apjungdavo visus kitus jausmus. Tik niekas neįvardydavo, iš tiesų nemokėjo įvardyti, kokia tai baimė. Ko bijoma diena iš dienos, ko bijoma tik nuojautomis, laukimu, troškimu užmiršti ir užsimiršti. Tėvas visada pabrėždavo, kad jie gyveno siekiu užsimiršti. Užkimšti atminties garsiakalbius, atjungti sąmonę nuo prisiminimų lizdo. Ir pridurdavo (po to būsimą sakinį atspėdavau iš jo pašaipos akyse): koks padūkęs noras susiurbti ir išmyžti visą Letos upę! Jis spėliojo, kad jeigu baimę tinkamu laiku būtų atvirai įvardiję, o ne mėginę nuo jos pabėgti, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip.“ (p. 115). Tėvas, išsakydamas sūnui savo trauminį patyrimą, akcentuoja, jog jis neišvengiamai buvo ne tik asmeninis, o visuotinis ir todėl lyg kokia tyli erozija ėdė visuomenę, slopino natūralius žmonių savęs pratęsimo bei savisaugos instinktus. Pasak tėvo, šie asmeniniai ir visuomeniniai sovietme�?io trauminio patyrimo nutylėjimai, kiekvieno ir visų abejingumas, savalaikis patyrimo neapmąstymas, apgaulingas tikėjimas, kad ateityje viskas savaime išsispręs, neišvengiamai atvedė į visuomenės degradaciją, kurios simptomai – plintantis nusikaltimai ir savižudybės. Po kurio laiko, jau mirus tėvui, sūnus suvokia, kad iš tiesų tėvas tik racionaliai apmąstė  savo ir kitų sovietme�?io žmonių patirtį, neišreikšdamas patirties emocine išraiška (ašaromis, rauda, pyk�?iu ir pan.), kad  tai  nebuvo pilnavertis trauminio patyrimo transformavimas į kitos kartos patirtį. Kartu sūnus supranta ir tokio tėvo elgesio priežastis − posovietme�?io karta nebegali suvokti tėvų patyrimo, nes jis perduotas pavėluotai: „jis visą tą laiką, kiekvieną kartą kartodamas savo pasakojimą, nutuokė, kad aš visiškai nesuprantu nei jo, nei jo pasakojamos istorijos“ (p. 125). Pasak Herman, ilgalaikį traumavimą patyrusiems asmenims išryškėja potrauminio streso sutrikimo bruožas – gyvenimo vengimas arba psichologinis apribojimas. Šis sutrikimas palie�?ia visus gyvenimo aspektus, santykius, veiklą, mintis, prisiminimus, emocijas ir pojū�?ius bei sukelia savotišką psichologinių pajėgumų, kurie buvo nuslopinti, atrofiją bei perdėtą polinkį į vienišą vidinį gyvenimą, o ilgai nereflektuotas nebegali būti integruotas į besitęsian�?ią žmonių gyvenimo istoriją.[22]

Apibendrinant Vaisetos apsakymų knygoje „Paukš�?ių miegas“ veikėjų trauminių patyrimų raišką, akivaizdu, kad jų įtaigumą lemia prozos tekstų stilius – laikomasi traumos naratyvams būdingo tiršto vaizdo aprašymų, kalbama sapnišką atmosferą primenan�?iais srautiniais fragmentais, imituojamas trūkinėjantis užslopintų traumų (iš)pasakojimas, natūralistinių kūno reakcijų į traumą vaizdavimas derinamas su magiško realizmo plotmėn pakylan�?iomis atviromis ir užmaskuotomis psichinėmis iškrovomis.  

Ši proza yra aktuali, neabejotinai savo menine įkrova galinti veikti kaip socialinis stimulas, įtraukiantis skaitytojus į trauminės atminties veiklą, kaip atpažinimą. Be to, apsakymų rinkinys įdomus apžvelgti ir iš postkolonijinės teorijos perspektyvų. Atrodo, kad debiutinio novelių rinkinio „Paukš�?ių miegas“ autorius T. Vaiseta išties pateikė išskirtinę kūrybinę staigmeną – nepatogią, bet radusią patogią nišą lietuvių literatūroje trauminių patyrimų prozą. Ir nors nepalieka įspūdis, kad autorius meistriškai manipuliuoja, projektuodamas iš anksto galimą apsakymų perskaitymo įvairovę, ši avantiūra yra intriguojanti: kokie bus rašytojo paukš�?iai, kai nubus?

 

LITERATŪRA

1. Vaiseta Tomas, Paukš�?ių miegas: proza, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

2. Fhaner S., Psichoanalizės žodynas, Vilnius: Aidai, 2005.

3. Gailienė Danutė, Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto alba, 2008.    

4. Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006.     

5. Lazauskaitė Rūta, „Šalutinis istorijos rašymo poveikis“, Naujasis Židinys-Aidai, 2015, nr. 1, p. 18-21, [žiūrėta 2015-06-02]. Prieiga per internetą: http://www.nzidinys.lt/files/various/2015%20KA%20Nr%201%20Lazauskaite%20Vaisetos%20kn.pdf

6. Pakalkienė Rasa, „Istorikas žengė į grožinės literatūros erdves“, www.lzinios.lt ,[žiūrėta: 2015-05-30]. Priega per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/istorikas-zenge-i-grozines-literaturos-erdves/192454

7. Pundziūtė-Gallois Emilija, „Nuobodulio punktyrais“, Šiaurės Atėnai, 2014-10-21, [žiūrėta: 2015-05-30]. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/10/21/nuobodulio-punktyrais/

8. Smelser N. J. „Psychological trauma and cultural trauma“. Alexander J., Smelser N. J. (eds.). Cultural trauma. California UP, 2001.

9. Šutinienė Irena, „Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas“, Filosofija. Sociologija, 2002, nr. 1, p. 57−62.  

10. Vickroy Laurie, Trauma and Survival in Contemporary Fiction, USA: The University of Virginia Press, 2002.                                                                                                          

11. White Hayden, Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Baltos lankos, 2003.

[1] Pundziūtė-Gallois Emilija, „Nuobodulio punktyrais“, Šiaurės Atėnai, 2014-10-21, [žiūrėta 2015-06-02]. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/10/21/nuobodulio-punktyrais/.

[2] Pakalkienė Rasa, „Istorikas žengė į grožinės literatūros erdves“, www.lzinios.lt , [žiūrėta 2015-06-02]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/istorikas-zenge-i-grozines-literaturos-erdves/192454.

[3] Lazauskaitė Rūta, „Šalutinis istorijos rašymo poveikis“, Naujasis Židinys-Aidai, 2015, nr. 1, p. 18-21, [žiūrėta 2015-06-02]. Prieiga per internetą: http://www.nzidinys.lt/files/various/2015%20KA%20Nr%201%20Lazauskaite%20Vaisetos%20kn.pdf.

[4] White Hayden, Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Baltos lankos, 2003, p. 9.

[5] Smelser N. J. „Psychological trauma and cultural trauma“. Alexander J., Smelser N. J. (eds.). Cultural trauma. California UP, 2001, p. 18.

[6] Šutinienė Irena, „Trauma ir kolektyvinė atmintis: sociokultūrinis aspektas“, Filosofija. Sociologija, 2002, nr. 1, p. 57−62.  

[7] Gailienė Danutė, Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto alba, p. 162.

[8] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 19.

[9] Ten pat, p. 57.

[10] Vickroy Laurie, Trauma and Survival in Contemporary Fiction. USA: The University of Virginia Press, 2002, p. 32.

[11] Ten pat, p. 35.

[12] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 57.

[13] Ten pat, p. 234−260.

[14] Fhaner S., Psichoanalizės žodynas, Vilnius: Aidai, 2005, p. 42.

[15] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 68.

[16] Rašytojas viename interviu yra sakęs, kad šiame apsakyme panaudojo vieno reikšmingiausių tarpukario kultūros veikėjų Juozo Keliuo�?io realius istoriniuose šaltiniuose aptiktus patyrimus. O apsakymą baigia nuoroda: „Juozas Keliuotis yra atsiminęs, kad kai Lietuvą okupavo sovietai, kai kurie žmonės sėdėjo kavinėse ir nėjo namo, nes bijojo būti suimti“ (p. 27).  

[17] Draugas Matas buvo okupuotos Lietuvos KP CK pirmojo sekretoriaus Antano Snie�?kaus pogrindinis slapyvardis.

[18] Apsakymo pamatu tapo Vilniuje gyvenusio žydo poeto Abraomo Suckeverio, besislaps�?iusio nuo nacių karste ir tuo pat metu kūrusio nepaprasto grožio eilėraš�?ius, egzistencinė patirtis. O ankštos slaptavietės, žargonu vadintos „malinomis“ suprojektavo autoriaus mintį, jog mirtinai išsigandęs žmogus gali nuo pavojaus pasislėpti net avietės uogoje.

[19] Autorius viename iš interviu teigė, kad šiame kūrinyje panaudojo vieno reikšmingiausių tarpukario kultūros veikėjų Juozo Keliuo�?io istoriniuose šaltiniuose išlikusius liudijimus apie išties vykusį persekiojimą jam grįžus iš tremties.

[20] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 60.

[21] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: Vaga, 2006, p. 190−191.

[22] Herman Lewis Judith, Trauma ir išgijimas. Prievartos pasekmės – nuo buitinio smurto iki politinio teroro, Vilnius: 2006, p. 124−127.

 

Recenzijų konkursas.