Skirmantas Valentas. Eilėraš�?io klausymasis ant kalno

2016-02-11

 

Stalo kalnas: poezija / Vladas Braziūnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 130 p. – ISBN 978-9986-39-826-4

Kalnas: aukštyn ar žemyn?  Pasvalyje viskas kitaip: �?ia kalnai smenga į pa�?ias žemės gelmes. Jie auga žemyn: naktį pabudęs žmogus išgirsta gaudesį, dundesį ir vienmarškinis su visomis durimis sprukęs iš trobos lengviau atsidūsta – dar ne po juo išaugo kalnas. Žemyn išaugo. Mūsų kalnai – į vidų / mes leidžiamės – sako poetas. Gal �?ia tokia žemės įsivaizdavimo tradicija tame krašte: kraštietis Petras Rimkūnas, amžiną poilsį radęs Wiener Zentralfriedhof, kažkada rašė, kad jeigu perki žemę, tai perki ją ne į plotį, o žemyn – iki pat gelmių. Braziūno poezijoje kalnai gali reikšti gelmę ir augti žemyn – Pasvalio karstinės įgriuvos ataidi kaip eilėraš�?io klausymasis (poezijos dažnai klausomasi netgi tada, kai ji skaitoma nesuprantama ar vos suprantama kalba) ar mišių ataidėjimas šventoriuje. Kalnai, poeto spėjimu, yra Velnio, baltų mirusiųjų dievo, kūrinys: žemėj iš jūros, degintoj, velnio kalnų prispjaudytoj (15), nes pasaulio kūrimosi riba yra  – sako poetas, pasaulio pradžioj paskandinėj (15). Spjovė velnias iš viršaus – kalnas, spjovė iš apa�?ios – karstinė įgriuva, t. y. kalnas žemyn.

Ką reiškia: klausytis? Eilėraš�?io klausomasi ne viena kalba, jo klausomasi visomis kalbomis iš karto. Ant kalno pu�?ia vėjas, iškraipantis žodžius, bet paliekantis balsius, esminę emocinę grandį, karių šūksnius, druidų užkalbėjimus, jų įstatymų, perduodamų tik žodžiu, slaptus tekstus. Ant kalno neretai nesigirdi žodžių, išnyksta vadinamoji komunikacinė funkcija, į pirmą vietą praleisdama poetinę funkciją, skirtą perduoti kito, ne šio pasaulio (Vladas, žinoma, mane pataisytų – pasaulės), informaciją, ar fatinį kalbėjimą – kartais su kitu, dažniausiai – su pa�?iu  savimi.

Galbūt kalnas – vieta, kur atrišama, atverpiama antroji žmonijos nuodėmė – Babelio bokšto statymas? Ar būtinai kalbėjimas įvairiomis kalbomis – tik glosolalijos? O jeigu tikslas – įsiklausyti į tekstą ir išgirsti užmirštas reikšmes ir mirusias kalbas? Atwerpki mūsų kaltes (13) – maldaujama  eilėraštyje. Kažkokia sinkretinė kalba, nei prūsų, nei lietuvių. Ir �?ia pat greta – latviškas sakinys apie mūsų tėvą, kuris yra debesy. Nebesis – kažkada sakė protėviai, žiūrėdami į apsiniaukusį dangų. Latviai ir prūsai susitinka lietuvių kalbos tekste Andriaus Vištelio-Višteliausko soneto „Šviesa“ (1883) stiliumi: poezijoje velniškai sunku, o filologai klasikai teigia, kad netgi neįmanoma ką nors naujo atrasti. Gyventi atgal (35) – sako poetas, skolindamasis istorinės lyginamosios gramatikos idėją, bandydamas mintimis prasiskverbti į praeitį. Norint rekonstruoti lingvistui reikalingi žodynai ir gramatikos, poetui, kadangi jis išlenkto dangaus apdovanotas, užtenka pakeisti raidę: stovėjom būry kaip klevai, kaip levai (54).

Perskaitymas. Orientuodamasis į kalbos reiškinius, įvairias kalbas ir slaptas reikšmes, Braziūnas tiesia tiltus į etimologinio žodyno (tegul poetinio etimologinio žodyno) medžiagą. Mokslas ir menas susitinka ties etimologija neatsitiktinai: gerai žinoma, kad etimologija Louis Hjelmslevo ir nebuvo laikoma mokslu: juk etimologija negalinti paaiškinti, aprėpti visų žodžių. Tas bruožas ją tapatina su poezijos tekstu, kuris semantiniu požiūriu visada yra begalinis laike ir visada priklauso nuo skaitytojo vaizduotės.

Atidžiau pažiūrėjus „Stalo kalne“ galima aptikti bent tris etimologijų ratus. Pirmąjį vadinsiu baltiškąja kalba, antrąjį – visuotine kalba (poetas savo atvaizde regi kitas, esan�?ias ar jau išnykusias, tautas arba jis kalba keliomis kalbomis iš karto), tre�?iąjį – slapta kalba. Ir jau tada – teks ieškoti jų bendrojo vardiklio, slypin�?io atmintyje ir akmenyje. Paryškintos raidės išduoda mąstymo kryptį.

Baltiškoji kalba? Ką matome, skaitydami tekstą kalba, kurios daugelį žodžių suprantame, ta�?iau jų reikšmės tiksliai nežinome? Tokiais atvejais įsijungia asociacijos su gimtosios (ar geriau mokamos) kalbos žodžiais ir prasmėmis. Galima kiek nori mitologizuoti lietuvių verpti, ta�?iau prūsų etwierpt „atleisti (nuodėmes)“ (jas kažkas susuko, dabar reikia atsukti) neabejotinai aukštojo stiliaus žodis, kuriam suteikiama lietuviška liepiamosios nuosakos priesaga -k- (prūsiškai būtų etwerpeis). Išgirdęs Braziūno eilutę tre�?iojo katekizmo (1561 m.) vertėjas Paulius Mėgotas į lietuvių poeto atverpki žiūrėtų kaip į lietuvių kalbos, nors ir gerai suprantamą, žodį:

                                                                               

           minimas kalbomis

          mūsų kalvãrijų ratais

          atverpki mūsų kaltes

          mūsu Tēvs, kas esi debesīs

          po tylos papar�?iu tavo skruostą

          gaisuojantį glostau nuš�?iuvęs

          armėniškai patekant mėnesiui (13)

Galima įsivaizduoti, kad poetas kalba visomis kalbomis iš karto (tai dažna Braziūno tema), ta�?iau tas kalbėjimas vis tiek atsimuša į pagrindinę eilėraš�?io kalbą, t. y. įmanoma suprasti „suverptas kaltes“, kaip ir mūsų „atleistas kaltes“: suverptos kaltės – tai kažkokia šiuolaikinė prūsiškai lietuviška kalba ar tekstas ta kalba. Ta�?iau tekstas, į kurį įterpti žodžiai kita kalba, kelia asociacijas su savo kalba, nes ir lietuvių kalboje galima suprasti, ką reiškia „atverpiamos“ nuodėmės.

Poetas, atpažįstantis veidrodyje kitas tautas. Visuotinė kalba prasideda savyje įžvelgiant kitas tautas. „Eilėraš�?io klausymasis“ – ne tik būdas pažinti save ir savo kalbą, bet ir išgirsti kitų kalbų garsus ir veidrodyje (šiuo atveju – akmenyje) išvysti atspindėtą tikrąjį aš:

sakė, gaudžia nei graikų apeigų maldos

apeigos gal ne tos, bet graudžiai gūdus grumėjimas

sakinių, kur gaubia ir glaudžia, ne skaldo

nesigviešia valdyti, tik švie�?ia viešas ir mėlynas

 

žydras kalbos gomurys, žiburiai susilieja į švelnų    dangus

glostantį motinos delną, mostą nepasibaigiantį

neišaugamą, saugomą net nesaugant, negalimą

išmainyt, padalyti į vaizdą ir veidrodį         

 

 

sakė, veidas išnyra lyg akmeny išskobtas

matė, leidies į tylą – graikas, asiras, koptas (70)

 

Tam, kad savyje galima būtų pamatyti kitas (gal netgi visas) tautas, būtinas atspindys: prieš mus akmuo, kurio nugludintas paviršius atlieka veidrodžio vaidmenį. Čia norėtųsi padaryti nedidelę ekskursiją į visai tokią pat lingvistinę situaciją graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraštyje  Εν Πόλει της Oσροηνής “Osroėnės šalyje” (turima galvoje Tarpupio karalystė): jame kalbama apie tavernoje sužeistą jaunuolį Rėmoną, kurio puikų kūną apšvie�?ia mėnulis (τ’ ωραίο του σώμα στο κρεββάτι φώτιζε η σελήνη). Mėnulio šviesa (kaip ir Braziūno išnyrantis atspindys akmenyje) yra neryškūs ir leidžiantys išvysti žmoguje slypin�?ias kitas tautas. Įdomu tai, kad du eilėraš�?iai, tokie tolimi erdvėje ir laike, gali būti panašūs savo esme ir poetinėmis priemonėmis, netgi forma: seniausieji veidrodžiai – nušlifuoti metaliniai, gal kartais  ir akmeniniai, diskai. Kavafis sako:  Είμεθα ένα κράμα εδώ· Σ�?ροι, Γραικοί, Aρμένιοι, Μήδοι „Mes mišinys (ar lydinys) iš sirų, graikų, armėnų, medų. Sutampa netgi tautų pavadinimai. Abu poetai mini graikus. Tiesa, Braziūno asiras nėra tapatus Kavafio graikiškajam (tiksliau – helenizuotam) sirui. Ir Braziūno, ir Kavafio eilėraš�?ių prasminė pusė identiška: švie�?iantis ir atspindintis paviršius išryškina žmoguje slypin�?ias, jam gal net to neįtariant, kitas tautas.

Dvikalbis tekstas. „Santaikos obuolyje“, kaip ir daugelyje kitų eilėraš�?ių, kranklys, kaip ir pridera ilgai gyvenan�?iam paukš�?iui, kalba lotyniškai: cras cras colorem mutabo, ta�?iau tikrasis lingvistinis džiaugsmas slypi jau pirmajame to eilėraš�?io posme:

˂...˃ leisgyviai graikai

eis tan polin Istanbulan (55)

 

Gerai žinomas Romano Jakobsono dėsnis, kad poezija perkelia ekvivalentiškumo principą į sekas. O jeigu pabandytume įsivaizduoti, kad poezija perkelia šį principą ir į diatopiją, t. y.  skirtingas kalbas, į kalbas apskritai? Eilutėje eis tan polin Istanbulan „įsismarkavęs“ poetinis tekstas įgyja du raiškos planus, turėdamas vieną turinio planą. Veriasi panaši sinusoidė, kaip ir su kalnais, augan�?iais aukštyn ir žemyn: tiek vieni, tiek kiti yra kalnai. Dviejų kalbų tekstai šiuo atveju visiškai sutampa. Jeigu skaitysime lietuviškai, eis bus veiksmažodžio „eiti“ būsimojo laiko tre�?iasis asmuo, o tan polin – tik rytų aukštai�?ių tarmėse bevartojamas iliatyvas (krypties einamasis vietininkas, į lietuvių kalbą atkeliavęs iš Pabaltijo finų kalbų). Skaitant graikiškai, pirmasis žodis eis (εἰς, tariama „is“) būtų prielinksnis, valdantis galininką, o į tan polin (iš tikrųjų – τὴν πόλιν, tariama tin polin) – graikų kalbos galininkas. Šis graikiškas pasakymas yra vienas tvir�?iausių Stambulo pavadinimo kilmės aiškinimų. Taigi skaitydami skirtingomis kalbomis (ir interpretuodami skirtingomis kalbomis) gauname tą pa�?ią mintį. Įdomu tai, kad graikas, kaip tautos vardas, patiems graikams yra egzonimas, žiloje senovėje įvardijęs kažkokią ilyrų tautą Epire (ta�?iau būtent šis pavadinimas perimtas daugelio Europos kalbų), o lietuviams iliatyvas yra egzotiškai skambanti lietuvių rytie�?ių tarmių forma.

Slapta (ne)nuspėjama kalba? Atrodo, kad bent dviem atvejais į kitas kalbas nurodoma tikintis, kad skaitytojas to nepastebės, o autorius – bus patenkintas ir tuo mėgausis. Viešpaties žuvys (11) – papras�?iausias ir visiems žinomas pasakymas. Kur kas keblesnė kita vieta:

 

jaujos sukimba su vėjais

it kimbrai su gotais, išvėto

javą į grūdą, lemtą sugrūsti

ir sėmenį, lemtą pasėti (109)

 

Kaip jau sakyta, etimologija – labiau menas nei mokslas, todėl galima leisti laisvai veikti vaizduotei. Kimbrai ir gotai – žinomos ir daugelyje šaltinių paliudytos gentys. Pirmojoje eilutėje neminimos jokios gentys, ta�?iau galbūt jas galima iššifruoti? „Jauja“ – vienas kertinių žodžių etimologizuojant gentivardį  Aestiorum gentes: žinoma etimologija (tiesa, dabar jau nebetekusi galios, bet palaikyta Ernsto Fraenkelio), kad ais�?ių vardas gali būti sietinas su vo. tarminiu žodžiu este, reiškian�?iu „jaują“. Vėjas Braziūno itin mėgstamas sieti su tautomis ar gentimis:

 

už ežero

už vaiko ašarą

užvaiko vėjai kuršių Kristų, giedan�?ias burnas

samanų urnos neatpažįstamom

runom pražysta, rypuoja, rykauja

vergijos namų Vergilijus   (94)

 

Bendrasis vardiklis – atmintis? Nei etimologijos, nei kalbų palyginimo negali būti  be pa�?ioje kalboje glūdin�?ios atminties. Atsimenama gali būti labai įvairiai. Archajiškiausias, bet patikimiausias žinojimo  perdavimo būdas – iš lūpų į lūpas. Turint didelę laiko perspektyvą, nei perdavėjas, nei gavėjas nelieka žinomi. Ta�?iau aiški pati schema, kurios centre yra įvardžiai aš // tu, tarsi poeto tolimesniame tekste minimos dvivėrės (yra ir kitas mėgstamas Braziūno žodis – dviblaškės) durys (prisiminkime lotynų ianua, ae „durys“ ir dviveidį dievą Janą, lo. Janus). Perdavimas visada numato pasikeitimą kalbos ženklais, nepaisant to, ar jie vienas kitą mato: akis �?ia prilyginama atmin�?iai:

tavo aky atminty

mano aky atminty (17)

 

ir ežerai, ir jų padangės apverstos

regėtos minant pakeles ir bekeles

kemsynų angys, atminimų akmenys (17)

 

(ak, menu, kaip žyra į upę

akmenukai nuo kriaušio ūmaus) (48)

 

Kas yra stalo kalnas? Ar seniausias stalas nebuvo būtent akmuo? Ar stalas nebuvo atsimenantis akmuo? Ant akmens aukodavo visos senovės tautos. Stalas pla�?iąja prasme yra altorius, ant kurio sudedamos maistas sau, dovanos giminės esantiems ir išėjusiems. Kodėl poetas sako: atminimų akmenys? Be morfemos min- su įvairiais poetinės (bet beveik lingvistinės) kaitos variantais, šiame gretinime grei�?iausiai nemažą vaidmenį atlieka minkštųjų priebalsių t̕:k̕ fonetinis panašumas (vienoje pietų Lietuvos šnektoje jie net maišomi). Poezija daro išvadą: jeigu du žodžiai fonetiškai panašūs, jie turėtų turėti ir panašų semantinį krūvį.

Pabaiga. Žemės paviršiaus žemiausias taškas, plokštuma, vandens lygmuo, akmuo, stalu vadinama, nuo jo dviem kryptimis – aukštyn ir žemyn – kyla kalnai, ant kurių klausomasi eilėraš�?io, įvairiomis kalbomis ir – svarbiausia – tuo pa�?iu metu. Toks „Stalo kalnas“, jeigu reikėtų jį apibūdinti trumpai. Belieka suprasti, kad kalbėjimas poezijos kalba ir apie poeziją neišvengiamai lieka ėjimu didžiųjų kalbų paviršėliais (86), žinant, kaip yra rašęs Vladimiras Toporovas,  o Vladas Braziūnas jam pritaria, kad poezija triukšmo užglušintam žmogui yra „Saugos ratas“(86).

 

Recenzijų konkursas.