Laisvės paukš�?iai

2016-02-11

 

Aš gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje... Niekada nevalgiau keptų kaštonų... Neturiu sesers ir neieškau slaptavietės... bet skaitydama Akvilinos Cicėnatės kūrinį „Niujorko respublika“, kuriame pilietinių bei istoriškai reikšmingų valstybei 1990 metų įvykių fone atsiskleidžia trapi dviejų paauglių meilės istorija, aš gyvenau nepriklausomybės atkūrimo laikų atmosfera, septintajame aveniu gėriau į save keptų kaštonų kvapą ir, palikusi seserį, ieškojau laimės apleistame Užupio pastate.

Viena pagrindinių kūrinio veikėjų – septintokė Beatri�?ė – tipiškas sovietme�?io vaikas, augantis nedarnioje šeimoje. Ji trokšta permainų, siekia ištrūkti iš namų, kuriuose dažnai kalbama apie mirtį (Beatri�?ės senelė nuolat gin�?ijasi su kaimyne Katažyna dėl to, kuri mirs pirma), kuriuose labai trūksta pagarbos bei tvirtų moralinių vertybių. Būdama pasyvi besiriejan�?ių tėvų stebėtoja (kai tėvas grasina nusižudyti ir mergaitė išeidama su mama į parduotuvę bijo pamatyti tėvą gulintį ant asfalto su suknežintomis smegenimis ir į šalis atmestomis rankomis kaip skudurinės lėlės), Beatri�?ė savotišką išsilaisvinimą bei laimę randa „Niujorko respublikoje“, prie kurios ji pagaliau patiria savo pirmąjį tikrą bu�?inį.

Žavėdamasi savo geriausios draugės Margaritos, neseniai grįžusios iš Amerikos, grožiu bei populiarumu, ji svajoja apie tikrą meilę, domisi geografija bei ornitologija (kiekvienam sutiktam žmogui suteikia lotynišką paukš�?io pavadinimą). Sutikusi Oskarą Paukštį (kuriam niekaip neranda tinkamo paukš�?io apibūdinti), neseniai grįžusį su šeima iš Amerikos mergaitė patiria pirmąją meilę.

A. Cicėnaitės romanas nemoralizuoja, politiniai įvykiai bei aktualijos tarsi lieka romano pakraš�?iuose. Į intriguojantį pasakojimą įsiterpę senojo Vilniaus vaizdai, suteikia jam įtaigumo, sukuria tikrą sovietme�?io atmosferą, kai stingant elementariausių, dabar mums įprastų dalykų (kaip mandarinai, bananai, saldumynai) žmogus galėjo būti laimingas. Šmaikštus ir lengvabūdiškas pasakojimo būdas pasikei�?ia, kai neidiliškame trylikametės gyvenime atsiranda neigiamų potyrių: mo�?iutės mirtis, geriausios draugės išdavystė, pabėgimas iš namų ir dramatiškas išsiskyrimas su pirmąją meile. Ta�?iau knygos pabaiga romantiškai šviesi, mažosios Kamilės lūpomis papasakota istorija turi laimingą baigtį – Oskaras ir Beatri�?ė pagaliau po 20 metų susitinka laisvės mieste Niujorke.

Knygoje gausu opozicijų – yranti Beatri�?ės šeima (pabėgusios iš namų jos niekas nepasigenda) bei tvirta Oskaro šeimyna, kovojanti su paslaptinga jaunėlio Emilio liga; dvi seserys ir du broliai; keptais kaštonais kvepiantis Niujorkas ir sovietme�?iu tebedvelkianti, bet pirmuosius žingsnius nepriklausomybės link žengianti Lietuva. Šios priešpriešos atskleidžia, kad gyvenimas yra margas, jame egzistuoja daug spalvų, ne tik juoda ir balta).

A. Cicėnaitės kūrinyje atsiskleidžia aktualiausios paauglių temos: pirmoji meilė, santykiai su tėvais ir bendraamžiais, laisvės troškimas. Nuoširdžiai atviras, paprastas, paaugliui artimas pasakojimo būdas skatina knygą skaityti nesustojant. Atskleista istorija, pakeitusi šalies ir atskirų žmonių likimus, turėtų įtraukti mano bendraamžius bei priminti, kad skrydis į laisvę, dažnai sunkus ir kupinas praradimų, gali būti pergalingas.

Ieva Daugialaitė,
  Vilniaus Jeruzalės mokykla,
 7a klasė

Konkursas moksleiviams.