Vida Endriukaitytė „Apie knygas, kurių neparduoda“

2016-02-11
 

 

Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, surengęs nacionalinį vaikų literatūros konkursą, kurio trys knygos (Ramintos Baltrušytės Kalvėnų miesto paslaptis, Birutės Marcinkevi�?iūtės Gėlininkė ir Ramunės Savickytės Adelės dienoraštis. Ruduo, išleistos Vaikų bibliotekėlės serijoje, šiemet nominuotos vaikų knygų penketuke, nusprendė jų nepardavinėti knygynuose, o dovanoti jas bibliotekoms, mokykloms, ligoninėms ir kitoms įstaigoms, kur vaikai gali skaityti. Šis sprendimas, gana keistas laikais, kai viskas labai gerai parduodama, o knygos leidimo, platinimo ir pardavimo grandinėje pagaliau įsisavinta mintis, jog knyga gali būti visai pelninga prekė. Šiame, finansine logika grįstame kontekste, kuris iš esmės nėra blogas, tokio lygio mecenavimas yra tikrai neįprastas Lietuvoje, todėl reikia tikėtis, kad tai nebus vienkartinis reiškinys.

Vaikų literatūra – kartų literatūra. Šiandieniniai trisdešimtme�?iai, vaikams perkantys leidyklų noriai perleidžiamas savo vaikystės knygas ir seneliai, iš palėpių ir sodo namelių podėlių traukiantys sovietinės bibliotekos liekanas, kurios jiems buvo įdomiausios, o šiandieniniai moksleiviai skaito su žodynėliu: kas yra noragas? penkiabalė sistema? ir ką reiškia vyti pan�?ius? Nes pasaulis kei�?iasi. Nes Jonelis, kuris amžiaus pradžioje ganydamas žąsis, taip veržėsi pažinti raides, šviesme�?iais skiriasi nuo to Jonuko, kurio mokytoja kasmet lanko kvalifikacijos kėlimo kursus, kad sugebėtų vesti interaktyvias ir integruotas pamokas.

Mažutis viešosios bibliotekos skyrius, mano pilkai tarybinių daugiaaukš�?ių mikrorajone, viduje atrodo, kaip kaimo biblioteka. Nutriušęs kilimas, seni sta�?iakampiai stalai, du seni kompiuteriai, tyla ir vakarėjant besileidžianti saulė, kuri apšvietė be garso nuo lentynų kylan�?ias dulkes. Man besitariant su bibliotekininke, kad gal noriu pasiimti tris knygas, bet esu nauja skaitytoja pas juos todėl man duos tik vieną leidinį, kitus galiu skaityti �?ia, atsidaro durys, įeina berniukas ir mergaitė. Abu su šlepetėm, o paskui juos – moteris, ir lyg pažįstama kaimynė sako darbuotojai: „Gal gali jie prie kompiuterio? Aš valandai pas dantistę.“ Tyliai groja „pliuso“ radijas ir aš sėdu skaityti.

Visos trys knygos atrodo kukliai, ploni viršeliai, bet skoningai iliustruotos. Birutės Mar Gėlininkė �?ia aiškiai išsiskiria savo subtiliu šiuolaikiškumu (dailininkė Kristina Norvilaitė). Knyga pasakoja apie gėlininkę vardu Lėja, kuri „priminė keistuoles, kurios įsivaizduoja gyvenan�?ios pasakoje“ (p.12). Tai šios merginos akimis mes matome madingai hipsterišką, nedidelį miestelį. Tai erdvė, kurią galima įsivaizduoti, kai norima susvajoti tobulą vietą, su gėlėmis ir rytiniais kruasanais, kava, ir traukiniais ir tais traukiniais atvykstan�?iais žmonėms iš didelių miestų, tobulais saulėlydžiais, kuriuos visi turi laiko stebėti. Į šį miestelį atkeliauja nepažįstamasis su apsiaustu, skrybėle ir lagaminu išpieštu debesimis. Vaikiškai naivi ir estetiška meilės istorija baigiasi žydrosios paukštės nata, apie suvokimą, jog kitose salose nerasi laimės, jei širdį palikai gėlininkės miestelyje. Žavus pasakojimas apie grožį ir malonius žmones. Tekstas lakoniškas, bet įžvalgus: „Po teisybei, apie orą žmonės pradeda kalbėtis, kai nori pasakyti visai ką kitą...“ (p. 73). Ir dar kart puikūs piešiniai.

Ramintos Baltrušytės Kalvėnų miesto paslaptis – storiausia iš trijų knygu�?ių, tai pasirenku ją skaityti namuose. Visai kitokios iliustracijos (jų autorė pati R. Baltrušytė), kurias paliksiu vertinti profesionalams. Aš vaikystėje labiau mėgau spalvas.

Tre�?ioji knyga, konkurse laimėjusi geriausio debiuto titulą – Ramunės Savickytės Adelės dienoraštis. Ruduo. Tai ploniausia (pradžiugins visus, kuriems reikia pliuso ties užduotimi „perskai�?iau knygą“), papras�?iausia ir pilkiausia knygutė iš visų trijų. Juodai balti, beveik vaikiški pa�?ios autorės piešiniai ir ji tikrai nelaimės metų knygos vaikams titulo.  Elementarus, beveik primityvus siužetas su didaktine potekste – nespręsti apie žmones iš pirmo žvilgsnio ir išvaizdos. Ta�?iau ketvirtokės sakiniais rašytas tekstas apie tai, kas jai nutiko tą rudenį – gimė broliukas, o klasei pradėjo vadovauti nauja mokytoja – prasideda nuostabiu klausimu: „Kas geriau išmano apie mane nei aš pati?“ (p. 3). Ir šis tvirtas retorinis teiginys iškelia kitą klausimą: kokiuose moksluose, knygose, filmuose ir pasaulio pažinime ar pa�?iam gyvenime, pasimeta šis užtikrintas žinojimas, nes paaugliai pradeda ieškoti savęs, tikėdamiesi dar kažkada save suprasti, o suaugusieji jau susitaiko su sokratiškuoju „žinau, kad nežinau“ ir tiesiog gyvena. Taip sau. Kaip atsitinka, kad naujoji Adelės mokytoja Lukrecija, kurios biografijos variacijų (netekėjusi, nemaloni išvaizda, mažos pajamos ir ligota mama) gausu provincijos bendruomenėse, o ir miestiškuose pilkųjų butų vienatvėse, tampa personažu, kuris turi įrodyti Adelei esąs toks pat geras ir svarbus, kaip ir ankstesnioji graži ir miela mokytoja? Švietimo sistemoje, kur vaiko tikslas patirti sėkmę, svarbu suprasti, kad pilkas ir paprastas gyvenimas ne mažiau svarbus ir vertingas nei kiti. Jis pilkas ir kai tave kalbina Andrius iš VI b, ir kai tau liūdna, o tu žinai kodėl: „man suskaudo širdį. Ne dėl šuniuko... Ėjau priglaudusi padarėlį ir taip norėjosi verkti“ (p. 44). Visas pasakojimas, kurio tęsinį autorė žada, o aš laukiu atsiremia į labai protingos mergaitės išvadą, kurios iš tikro nenusipirksi: „Aš esu reikalinga ir svarbi“ (p. 53).

Nors bibliotekos langai plastikiniai, už lango smarkus vėjas ir man sušalo rankos. Beveik sutemo. Kitapus stalo jau kuris laikas sėdi vyras su senamadiška inteligento skrybėle ir skaito laikraštį. Vaikai prie kompiuterio drausmingai tylūs. Girdisi tik barškinami klavišai ir pokalbis pašnibždom. Brolis sako: „...tau reikia eit ant mėlyno, ir ten apsikeist! Va �?ia”. Tada vėl subarška klavišai ir mergaitė atsiliepia: „Aš noriu valgyt“. Aš susirenku savo lapus, atiduodu bibliotekininkei knygas. Iki jos darbo laiko pabaigos liko pusvalandis. Ji taip pat sušalo.

Recenzijų konkursas.