Nepamirštamas susitikimas su žavia kūrėja

2018-01-10

 

Apie poetę ir prozininkę Agnę Žagrakalytę, žinomą kaip romanų „Eigulio duktė: byla F–117“ ir „Klara“ autorę, išleidusią kelis poezijos rinkinius, kritikai kalba kaip apie ryškaus, neeilinio talento kūrėją, priklausan�?ią intensyviosios dvasios avangardui, kuriam būdingi siaurėjan�?ios, terminėjan�?ios kalbos pliūpsniai, stringantis kalbos ritmas, grubūs fonetiniai žodžių tarpusavio santykiai.
 

„Noriu spalvoto gyvenimo“ – taip teigia poetė vieno eilėraš�?io antraštėje. Ir iš tiesų – jos eilių kalban�?iajai būdinga jaunatviška energija, išdaigos, vaizduotės pokštai, autoironija, humoras, kartais ir sarkazmas.

A. Žagrakalytė apdovanota net keliomis premijomis: Poetinio Druskininkų rudens, Jaunojo jotvingio, Emilijos Mezginaitės, Jurgos Ivanauskaitės, Patriotų, Augustino Griciaus; jos eilės spausdintos antologijoje ,,Six Young Lithuanian Poets“, o vienas iš rinkinių, lakonišku pavadinimu „Štai:“, pristatytas Metų poezijos knygos nominacijai.

Varnių literatūros mylėtojai Karolinos Praniauskaitės bibliotekos filialo darbuotojų dėka turėjo retą progą susitikti su šia įdomia, žavia poete, dabar gyvenan�?ia Briuselyje, paklausyti gyvo, patrauklaus jos ir Telšių poetės I. S. Naglienės dialogo apie kūrybą, daugiausia, žinoma, apie rinkinį „Štai:“, kurio pagrindinė tema – moteriškumo refleksija, įvairios jos formos ir transformacijos. Rinkinyje, anot recenzentų, „žaidžiama įvairiais kultūriniais ir socialiniais moteriškumo stereotipais, eksperimentuojama emocinėmis būsenomis.“ Moteris �?ia labai įvairi: drastiška, lengvabūdiška, linkusi į depresiją, nenuspėjama.
 

 „Man tik / Grei�?io baisu / Kitokio / Tavęs / Nebijau“ – tokiu leitmotyvu pradėjo pokalbį I. S. Naglienė ir netrukus suteikė žodį pa�?iai viešniai. Į klausimą, kodėl rašo, A. Žagrakalytė atsako labai paprastai: kad patinka pasakoti istorijas, ypa�? moters istoriją. Pradžia buvo seniai, kai klasėje gavo užduotį papasakoti savo šeimos istoriją. Rašinys ištįso iki pustre�?io sąsiuvinio. Paskui buvo respublikiniai konkursai, dalyvavimas antisemitinio rašinio konkursuose, kelionė į Izraelį, o kai baigus mokyklą teko rinktis tarp biologijos ir literatūros studijų, „tapau ne žolininke, o žodininke“.

Kodėl toks dažnas poetės kūryboje vandens motyvas? Nes gimtasis kaimas prie Mūšos, gal todėl ir pirmoji knyga vadinasi „Išteku“, šis žodis nevienaprasmis. Kodėl eilu�?ių viduryje tokie dažni dvitaškiai? Nes viena eilėraš�?io atkarpa aiškina kitą, o apskritai poezijoj nelabai reikalingi taškai ir kableliai. Tik jaunystėj, pradžioj reikalingi mokytojai, o paskui didžiausias džiaugsmas – savarankiškumas ir laisvė.
 

Susidaro įspūdis, kad A. Žagrakalytės eilėse norima kuo daugiau pasakyti apie moterį, bet pasislepiant po šypsena, autoironija, nors ji teigia, kad specialiai apie moteris nerašo. Jos kūryba – ne tik gyvenimo džiaugsmo pliūpsnis, bet ir mūsų istorija. Vienas stebuklingiausių – eilėraštis apie Lietuvą.

Rašytoja prisipažįsta, kad buvo nusprendusi eilėraš�?ių neberašyti, atsidėti romanams, bet jie vis atsirasdavo. O kurti geriausiai sekasi judant – einant, keliaujant, nes judėdamas matai didesnį pasaulį, didesnes problemas. Į klausimą, kuri, kaimo ar miesto, erdvė artimesnė, rašytoja atsako su jai būdingu humoru: „Kur mane šuo veda, ten ir einu.“ Pasakodama apie romaną „Eigulio duktė“, prisipažįsta, kad ten papasakoti tikri dalykai; pagrindinis veikėjas – jos artimas giminaitis, panaudoti netgi jo prozos bandymai, etnografiniai aprašai. O dabar rašomoje knygoje bus pasakojama apie kitus du šio veikėjo brolius – kunigą ir kareivį, tad gali tekti apsilankyti ir buvusioje Varnių kunigų seminarijoje.
 

Rašytoja gyvena Belgijoje, bet nesijau�?ia emigrantė, nutolusi nuo Lietuvos, nes dirba tarp lietuvių, yra lietuviška mokykla, yra šiuolaikinės bendravimo priemonės. Yra baigusi ne tik muzikos, bet ir dailės mokyklą, gal todėl kai kurie kūriniai – pusė piešinio, kita pusė – žodinio teksto, kitaip sakant, nupiešto žodžiais.

Skamba maloniai netikėtas eilėraštis „Apie meilę kaip apie muziką“, kur visai nepoetiška detalė – dviratis – virsta poetiniu įvaizdžiu. Netikėtais kontrastais žavus eilėraštis „Kodėl nustojau rašyti“. O apie ankstesnės Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kur gražiai sutarė visų tautybių žmonės, autorė pati perskaito eilėraštį „Imberlak“, kurio pavadinimas lietuviškai – „Žydų saldainiai“. Į paskutinį klausimą: „Ar turit savo poetą?“ nuskamba vėl šmaikštus atsakymas: „O kam? Aš turiu savo vyrą!“
 

Rašytoja mielai bendravo su skaitytojais, atsakinėjo į klausimus apie savo kūrybą ir apskritai apie poeziją. Renginį paįvairino Varnių moksleivių Evelinos, Agnės ir Viktorijos fleitų muzika.

Vlada Vengrienė