Džiovintų obuolių linkėjimai

2019-01-17                                    

Jei ilgiau palaikysite džiovinto obuolio skiltelę burnoje, pajusite, koks jis saldus ir kvepiantis Lietuva. Kiekvienas žinome, kad obuolys yra žinių, pažinimo simbolis. Ir tik perskaitę Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygą „Sibiro haiku“, supratome, kad obuoliai gali būti Lietuvos simbolis. Pagrindinis knygos veikėjas Algiukas džiovino obuolio kąsnelius, susirinko sėklytes ir norėjo kiek galima ilgiau išsaugoti prisiminimus apie Lietuvą. Juk Sibire obuoliai neauga.

Gruodžio 15-oji Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje buvo išskirtinė. Tą dieną turėjome galimybę bendrauti su knygos „Sibiro haiku“ autorėmis.
 

Nuo pat ryto mokyklos pradinukų laukė kūrybinės dirbtuvėlės, vykusios J. Masiulio knygyne. Rašytojos Jurgos ir dailininkės Linos pasakojimas apie knygos atsiradimo istoriją, veikėjus ir jų likimus, atskirus epizodus ir įvykius žadino mokinių smalsumą, tarsi po obuolio sėklelę daigino žinojimą apie skaudžius Lietuvai tremties laikotarpio įvykius. Pasakojimą sustabdan�?ios pakeltos vaikų rankos rodė, kad jiems svarbu pasitikslinti dar nesuprantamus dalykus. Į autorių pasakojimą įsiterpė ir knygos veikėjas žąsinas Martynas, kuris padėjo vaikams nusišypsoti, nors ir buvo kalbama skaudžia tema. Dailininkė Lina pakvietė pradinukus sukurti po laišką degtukų dėžutėje. Smagus šurmuliukas pasklido po knygyną, kai mokiniai ėmė lankstyti „armonikėles“ ir kurti haiku iliustracijas. Alkanam žmogui didžiausias skanumynas gali būti džiovinto obuolio skiltelė, vaikai patikėjo autorėmis, vaišinusiomis juos džiovintais obuoliukais. Viso susitikimo metu knygyne tarsi pleveno ramų gerumą skleidžian�?ios „Sibiro haiku“ dvaselės.

Iš J. Masiulio knygyno pradinukai rašytoją Jurgą ir dailininkę Liną atsivedė į mokyklą, kur susitikimo laukė 5–8 klasių mokiniai. Meno vadovas Gintaras Petraitis su teatro būrelio mokiniais pastatė spektaklį pagal knygą „Sibiro haiku“. Šiuo spektakliu ir pradėjome susitikimą. Dundantys traukinio vagonų garsai, visiems žinomų lietuvių liaudies dainų motyvai, parinktos scenos ir detalės, jautriai perteiktos jaunųjų aktorių, įvedė į „Sibiro haiku“ visus.
 

Knygą visiems perskaityti iki susitikimo buvo sudėtinga. Šiais metais mokyklos bibliotekoje dažniausias klausimas: „Ar „Sibiro haiku“ turite“? Deja, paprastai atsakymas būna: „Šiuo metu knyga išduota“.   Nors akcijos „Knygų Kalėdos“ metu klasės bibliotekai padovanojo net penkias „Sibiro haiku“ knygas, ta�?iau  jos, bibliotekoje vos minutėlei stabtelėjusios, tuoj vėl iškeliauja. Todėl nusprendėme su knyga susipažinti pamokų metu. Klasėse vyko užsiėmimai, kuriuose mokiniai pasakojo savo prosenelių istorijas apie tremtį, skaitė knygos „Sibiro haiku“  ištraukas, nagrinėjo žemėlapyje pažymėtas tremties vietas ir kūrė haiku tremties tema.
 

Susitikime su 5–8 klasių mokiniais knygos autorės pasakojo apie save, kaip siekė savo tikslų ir svajonių, kaip buvo kuriama knyga, kiek knygoje yra tikrų šeimos istorijos faktų, o kiek literatūrinės išmonės. Sužinojome, kad knyga rašytojos Jurgos širdyje augo net penkiolika metų, kol išdrįso apsigyventi knygos puslapiuose. Supratome, kad knyga nebūtų tokia gyva, jei ne dailininkės Linos išjausti piešiniai, detalės, paveikslėlius apgaubęs ranka rašytas tekstas.

Mokiniai atsiliepimuose apie renginį rašo, kad jiems patiko viskas: ir spektaklis, ir autorių pasakojimai apie save, ir atsakymai į jų klausimus, kurie truko beveik valandą. Aštuntokai paminėjo, kad „tokių stiprių ir įdomių asmenybių“ dar nebuvo sutikę. O penktokei Gabijai „labiausiai patiko autorių pasakojimai apie jų mokymąsi universitetuose ir kaip jos tapo draugėmis“.
 

Po renginio vieni vyturie�?iai norėjo su viešniomis nusifotografuoti, kiti laukė autografo. Penktokas Audrius po renginio pasakė: „Būsiu rašytojas ir savo pirmą knygą dedikuosiu lietuvių kalbos mokytojai“.

Ar atsisveikinimo apsikabinimai perteikia tai, kaip labai esame dėkingi rašytojai Jurgai Vilei, dailininkei Linai Itagaki, J. Masiulio knygyno savininkei Karolinai Masiulytei už tikrą knygos šventę, atvirumą, nuoširdumą ir palydėjimą prie knygos? Dabar jau žinome, kad knyga „Sibiro haiku“ yra ne tik knyga, o jautriai ir tyliai plakanti Lietuvos tremties istorija, kvepianti džiovintais obuoliukais.
 

Raimonda Budnikienė ir Daina Morkuvienė,
Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos bibliotekininkės