Metų knygų penketukus vertina skaitytojai

Baigėsi 12-osios Vilniaus knygų mugės šurmulys, paskelbti Metų knygos rinkimų rezultatai. Metų knygomis iš ekspertų komisijos pasiūlytų knygų penketukų skaitytojai išrinko:

- vaikų kategorijoje – Rimanto Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“ (leidykla „Versus aureus“, dailininkė Goda Jackutė);

- paauglių kategorijoje – Vytauto Ra�?icko romaną „Baltos durys“ (leidėjas V. Ra�?ickas);

- suaugusiųjų kategorijoje – Marcelijaus Martinai�?io biografinius užrašus „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Akcijos metu  Vilniaus „Žemynos“ pagrindinėje mokykloje,  Vilniaus „Genio“ pradinėje mokykloje ir Vilniaus darželyje-mokykloje „Dainorėliai“ buvo rengiami Metų knygų penketukų vaikams pristatymai, o „Žemynos“ pagrindinėje mokykloje vyko dar ir susitikimas su rašytoja Urte Uliūne. Tai paskatino didesnį susidomėjimą jos kūryba. Metų knygos paaugliams buvo iš anksto pristatytos į Vilniaus karaliaus Mindaugo vidurinę mokyklą ir Vilniaus „Žemynos“ pagrindinę mokyklą, kad mokiniai galėtų skaityti ir ruoštis pamokoms-diskusijoms. Jose buvo kalbama apie Metų knygų paaugliams problematiką ir skaitymo svarbą. Skaitytojai aktyviai dalyvavo visuose renginiuose, skaitė knygas ir nebijojo drąsiai reikšti savo nuomonę ne tik anketinėje apklausoje, bet ir diskusijose.

Vaikai apie Metų knygų penketuką vaikams

R. Černiausko „Vaikai ir vaiduokliai“ – tai istorija apie mažą vienišą berniuką Petriuką, kuris dažnai serga, būna vienas namuose ir vienintelis jo draugas –  kompiuteris, o taip norėtųsi su kažkuo pasikalbėti, pasitarti… Bet vieną dieną spintoje kažkas paslaptingai sukrebžda. Tai linksmasis vaiduokliukas, kuris tampa ištikimiausiu draugu.

Mažieji skaitytojai su įdomumu skaitė šią knygą, nes ji – „linksma, nuotaikinga ir žaisminga“, – sako penktokas Mykolas. Septintokas Karolis džiaugiasi, kad tik perskaitęs šią knygą, nustojo tikėti vaiduokliais, nes jie yra tik mūsų vaizduotės vaisius ir kuo didesnė baimė, tuo baisesnis vaiduoklis. Tre�?iokė Liepa, kaip ir dauguma skaitytojų,  vertina knygą 10 balų ir  teigia, kad baubukas jai labai primena Karlsoną iš Astrid Lindgren knygos „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, o penktokei Giedrei R. Černiausko knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ panaši į  Hortense Ullrich  apsakymų knygą „Baubų vieta palovy“. Tik vienas skaitytojas – šeštokas Tomas prisipažįsta, kad knyga „Vaikai ir vaiduokliai“ jam buvo nuobodi. Keletą skaitytojų sužavėjo gražios iliustracijos. Garbingą apdovanojimą R. Černiauskas gavo jau antrą kartą – 2007 m. jo „Slieko pasakos“ tapo  Metų knyga vaikams.

Dailininko ir rašytojo Kęstu�?io Kasparavi�?iaus pasakos „Baltasis Dramblys“ (leidykla „Nieko rimto“, iliustravo autorius) ir šiemet  sulaukė didelio gerbėjų būrio. Šio rašytojo knygos kiekvienais metais (2006 m. „Trumpos istorijos“, 2007 m. „Dingęs paveikslas“) yra išrenkamos į Metų knygų penketuką vaikams, o 2008 m. „Sodininkas Florencijos“, 2009 m. „Kiškis Morkus Didysis“ pelnė Metų knygos vaikams titulą.

Tre�?iokė Patricija susižavėjusi rašo apie „Baltąjį Dramblį“: „Ši knyga nuostabi! Reikėtų tokių daugiau. Juk tokias gali sukurti tik Kęstutis Kasparavi�?ius. Smagu skaityti tokias knygas!“. Gražių žodžių negaili ir ketvirtokė Enrika: „Man patiko, nes ši knyga yra labai smagi, linksma, gražiai iliustruota. Skirta vaikams, bet ir suaugusieji gali ją skaityti“. Iliustracijos džiugina daugumą skaitytojų, o daugiausia pagyrimų skiriama pasakai „Papūgos“. Tre�?iokei Alinai knyga „Baltasis Dramblys“ patiko, nes „visos istorijos gerai baigiasi“, o nepatiko todėl, kad „labai greitai viską užmiršo“. Tre�?iokė Ieva-Liepa su nusivylimu prisipažįsta, kad kitos K. Kasparavi�?iaus knygos jai patiko labiau. Tik viena skaitytoja – antrokė Saulė – teigia, kad knyga buvo nuobodoka, todėl nelabai patiko.

Urtės Uliūnės pasakėlės „Kitokia svirplelio diena“ (leidykla „Nieko rimto“, iliustravo Irena Dūdėnienė) – jau antroji jaunosios rašytojos knyga. 2008 m. jos „Miegan�?ios boružės“ taip pat buvo Metų knygų vaikams penketuke. Naujojoje knygelėje vaizduojamas pievų gyventojų – įvairių vabalėlių, vabzdžių gyvenimas. Jie myli, džiaugiasi, rengia koncertus, iškylauja, kartais pasielgia nesąžiningai ir už tai baudžiami. Jų visos problemos yra labai žmogiškos ir priver�?ia skaitytoją susimąstyti. Tai pastebėjo ir 10 balų įvertino tre�?iokė Laneda ir ketvirtokė Gustė. Daugelis skaitytojų teigia, kad knyga patiko todėl, kad yra „linksma ir nuotaikinga, o veikėjai patiria daug nuostabių nuotykių, yra pamokanti“. Daugiausia pagyrimų tenka pasakėlėms „Dagišiaus ir Pilkišės turtai“, „Apgavikas Priscilas“, ir „Kurmis Vincentas“. Savo nuomonę apie šią knygelę pareiškė ir mokytoja Danguolė: „Įspūdinga knyga! Pradėjus skaityti, nesinori užversti! Patiko žaismingai aprašomas gyvių bendravimas ir kasdieniai rūpes�?iai…“. Tik du tre�?iokai – Dominykas ir Ignas – pareiškė, kad „knyga nelabai patiko, nes visos istorijos yra apie vabalus“.

Renatos Šerelytės pasaka „Krakatukų jūra“(leidykla „Alma litera“, iliustravo Irmina Dūdėnienė) – tai tre�?ioji knygų apie Krakatukų pievelės gyventojus dalis. Ji patraukė skaitytojų dėmesį originaliais veikėjais ir linksmais nuotykiais. Šios autorės knygos – “Krakatukų pievelė�? 2007 m. ir „Trenktukė, liūno vaikas�? 2009 m. – taip pat buvo išrinktos į Metų knygų vaikams penketuką.

Gražiausiai „Krakatukų jūrą�? apibūdina penktokė Agnė: Ši knyga mane labai sužavėjo dėl linksmo siužeto, šmaikš�?ių pokalbių. Be to, knygos veikėjai yra labai originalūs ir juokingi. Skaitydama šią knygą prisijuokiau iki ašarų�?.Jai antrina ir tre�?iokė Vaiva: „Man patiko, kad buvo sukurti tokie įdomūs vardai – Buntė, Valerijonas, Zuntė, Birbindonas�?.Tre�?iokė Alina knygoje įžvelgia panašumą į Tove Jansson „Trolius Mumius�?. Buvo keletas skaitytojų, kuriems „Krakatukų jūra�? nepatiko, nes  vos pradėjus skaityti, pasirodė neįdomi.

S. Paltanavi�?iaus pasakos „Kur išskrido pasakėlė�? (leidykla „Gimtasis žodis�?, dailininkė Ula Gabrielė Vai�?iūnaitė), autoriaus žodžiais tariant, „mūsų vaikystė ir didžioji išmintis… Pasakos, sudėtos į šią knygą, rašytos ilgai, daug metų: aš vis laukiau, kad jos pa�?ios pasibelstų, leistųsi papasakojamos. Parašęs jas, aš lyg atsisveikinau su visais veikėjais. Ta�?iau tikrai žinau: jie niekur nepražuvo, jie gyvena, nes nukeliavo ten, kur reikia – pas skaitytoją�?. 2006 m. S. Paltanavi�?iaus knyga „Velniukas ir vieversiukas�? pelnė Metų knygos vaikams titulą.

Šį kartą tiek daug jo gerbėjų neatsirado, ta�?iau skaitytojai mielai skaitė naująją S. Paltanavi�?iaus knygą ir gerų atsiliepimų negailėjo. Žinoma, buvo ir kritikos. Kai kurie skaitytojai atviravo, kad knyga buvo nuobodi, buvo sunku skaityti. „Pasakas „Kur išskrido pasakėlė�? skaitė net ir paaugliai. Aštuntokė Kamilė vertina knygą 10 balų ir džiaugiasi, kad ji padėjo mintimis sugrįžti į vaikystę, o šeštokė Neda sako, kad „ji ,,puikiai tinka vaikams, nes yra, linksma ir įdomi�?. Jai pritaria penktokė Agnė, kuri mielai paskaitytų šias pasakėles savo jaunesniam broliukui ar sesutei. Daugelis skaitytojų pastebi, kad visos pasakėlės turi moralą, o daugiausiai pagyrimų tenka pasakai „Karališkas spuogas�?, nes ji yra pati linksmiausia ir juokingiausia.

Paaugliai apie Metų knygų penketuką paaugliams

Beveik visi skaitytojai Vytauto Ra�?icko romaną „Baltos durys�? vertino 10 balų ir negailėjo pagyrimų, todėl ši knyga ir laimėjo Metų knygos paaugliams titulą. Devintokė Dovilė anketoje rašo: „Ši knyga patiko tuo, kad joje nagrinėjamos šiuolaikinio jaunimo problemos – skubėjimas gyventi, netinkami draugai, tėvų nedėmesingumas. Visa tai susipina į vieną pynę ir įtraukia į skaitymą. Retai knygos mane taip sudomina�?. Penktokė Emilija sako: „Ši knyga pavergė mane nuo pat pirmos minutės, nes ji pamokanti ir sukre�?ianti, parašyta dienoraš�?io forma. Šaunu, kad Vytautas Ra�?ickas yra toks puikus rašytojas�?. Jai antrina ir šeštokė Emilija, teigdama, kad „Baltos durys�? yra lietuviška Melvino Burgesso romano „Heroinas�? versija.  Šeštokė Brigita sako, kad Vytautas Ra�?ickas savo knygoje „labai gerai atskleidė tikrą paauglių gyvenimą su nelaiminga, bet natūralia pabaiga ir yra tikras įrodymas, kad nereikia vartoti narkotikų�?. Jai pritaria  devintokai – Julija ir  Rudenis, kurie pataria šią knygą perskaityti visiems paaugliams, „kurie galvoja apie narkotikus ar teisingai nesusidėlioja min�?ių savose galvose�?. Daugumai skaitytojų patiko, kad romanas „Baltos durys�? yra parašytas dienoraš�?io forma, kiekvienas veikėjas apie konkre�?ią situaciją išreiškia požiūrį iš savo pozicijų. Skaitytojai mano, kad ši knyga yra rimtas perspėjimas paaugliams, kaip pavojinga pasiduoti blogų draugų įtakai, o net ir pati mažiausia narkotikų dozė, kuri ilgainiui vis didėja, gali nuvesti jauną žmogų į pražūtį. Ketvirtokė Gunda džiaugiasi, jog tik perskai�?iusi knygą sužinojo, kad taip sunku atprasti nuo narkotikų, o penktokė Akvilė mano, kad  tokia nelaimė gali ištikti kiekvieną. Daugumą suaugusiųjų šokiravo tragiška knygos pabaiga, ta�?iau paaugliai mano, kad būtent tas tragizmas ir padėjo aiškiau suprasti, kad narkotikų vartojimas gali būti toks pražūtingas. Tik viena mergaitė prisipažino, kad pabaiga ją šokiravo, bet knyga labai patiko ir vertina ją 10 balų.

Gerai jaunųjų skaitytojų buvo sutikta ir antroji Remigijaus Misiūno knyga „Sutrumpintas meilės terapijos kursas�? (leidykla „Bonus Animus�?). Apysakoje vaizduojamas miesto paauglių gyvenimas sovietiniais laikais. Devintokė Edita anketoje rašo: „Ši knyga – tarsi mažytė laiko mašina, nukelianti mus į praeitį. Skaitydama tikėjausi, kad sovietme�?iu paaugliai buvo kitokie, ta�?iau klydau. Esminiai gyvenimo įpro�?iai, nesikei�?ia – taip pat mylime, nerimaujame, dirbame… „Sutrumpintas meilės terapijos kursas�? – puiki atmintinė vaikinams, norintiems sužavėti merginas�?. Jai pritaria devintokė Monika: „Ši knyga man patiko, nes supratau, kad žmonių jausmai nepriklauso nuo amžiaus, kuriame gyvename, ar vietos. Paaugliai visais laikais lieka tokie patys – užsispyrę, išdykę, nedrįstantys prisipažinti, kad yra įsimylėję�?. Devintokė Jelena pastebi, kad apysakoje „gausu problemų, kurios aktualios ir šiais laikais�?, todėl siūlo ją perskaityti ir kitiems. Devintokei Beatri�?ei buvo įdomu sužinoti, kaip paaugliai leisdavo laiką pionierių stovyklose, ji mano, kad „šiais laikais vaikinai yra drąsesni ir laisviau bendrauja su merginomis“. Devintokė Jolanta sako, kad „knyga ją „užkabino“ nuotaikingu pagrindinio herojaus min�?ių atskleidimu, įdomiomis situacijomis, nes ir dabar paaugliai drovisi parodyti savo jausmus ir išgyvena pirmąsias meiles“. Devintokui Lukui, kaip ir daugeliui kitų skaitytojų, patiko apysakos stilius, aprašomi linksmi veikėjų nuotykiai, o devintokė Miglė pabrėžia, kad „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ yra „žavi knyga, puiki galimybė įsijausti į vaikino kailį“. Skaitytoja pastebi, kad „labai jau juokingai kartais veikėjas mąsto… Paprastos situacijos virsta sunkiausiais loginiais uždaviniais, todėl skaitant ne kartą buvo užpuolę juoko priepuoliai“. Humoras patiko ir kitiems skaitytojams, ta�?iau dauguma apgailestavo, kad pagrindinis veikėjas neturi vardo. „Nors ir pats veikėjas rašo apie save, bet galėjo bent užsiminti,“ – sako devintokas Julius. Diskusijos metu viena devintokė prisipažino, kad ši R. Misiūno apysaka ją išmokė žiūrint į dangų atsipalaiduoti. Tik reikia gerai įsižiūrėti į debesis ir pamatysi nuostabiausių reginių, kaip ir pagrindinis šios knygos herojus, kuris mėgdavo atsigulęs pievoje pasvajoti: „nuostabu, kai dangus pasiima visas tavo bėdas, tu daraisi lengvas lengvas, beveik  besvoris, o tavo mintys tampa skaidrios tarsi Baltųjų Lakajų vanduo“ (90 p.).

Onos Jautakės apysaka „Kai aš buvau Kleo“ (leidykla „Gimtasis žodis“, dailininkė Aida Janonytė) taip pat sulaukė didelio gerbėjų būrio. Jos pasaka „Gimtadienis su žvirbliu“ 2009 m. buvo išrinkta į Metų knygų penketuką vaikams. Apysaka „Kai aš buvau Kleo“ – tai knyga apie ankstyvąją paauglystę išgyvenantį šeštoką Kleopą, kuriam tenka patirti ne tik mokyklinį reketą, socialinę nelygybę, bet ir pakliūti į internetinių suk�?ių pinkles. Apysakos herojai glaudžiai suaugę su gamta, tarsi neatsiejama jos dalis.

Geriausia šią apysaką apibūdina devintokė Miglė: „Šios knygos siužetas taip įtraukia, kad  perskai�?iau ją vienu ypu. Labiausia man patiko humoras, ironija. Autorė labai linksmai aprašo įvairias situacijas, veikėjus (net jų pravardės juokingos, pavyzdžiui, Tešlius, Garsiakalbis). Knyga „įtraukia“ ir dėl to, kad rašoma apie paauglių problemas. Juk daug įdomiau skaityti, kai iš veikėjo gyvenimo „atkasi“ kažką panašaus į savąjį. Manau, apysaka patiktų net ir tam paaugliui, kuris knygą į rankas paima tik tam, kad nepamirštų, kaip atrodo raidės. Nieko keista, kad ši knyga pretenduoja tapti  Metų knyga paaugliams“. Pagrindinis apysakos herojus Kleopas tapo pavyzdžiu skaitytojams, nes žavėjo jo būdo savybės – užsispyrimas, tikslo siekimas, drąsa. Tik viena devintokė prisipažino: nors knyga ir įdomi, bet „buvo keletas labai nuobodžių puslapių�?.

Kazio Sajos romane „Čia kažkas yra“ (leidykla „Alma litera“, iliustracijos Giedriaus Jonai�?io ir Agniaus Tarabildos) pasakojama liūdna našlai�?io Barto gyvenimo istorija, kuri moko išlikti tvirtu net ir pa�?iu tragiškiausiu gyvenimo momentu, primena, kad tėvai yra svarbiausi ir brangiausi žmonės paauglio gyvenime. Tą pastebėjo ir įvertino dauguma skaitytojų. Devintokė Ieva romaną vertina 9 balais ir rašo: „Man ši knyga patiko, nes joje atsispindi šiuolaikinių žmonių gyvenimo būdas ir mąstymas, parodyta daug psichologinių paauglio būsenų – susižavėjimas kitu žmogumi, draugiškas bendravimas ir skaudžios netekties išgyvenimas. Skaitydama šią knygą, pajutau netekties skausmą ir negaliu patikėti, kad Bartas jį išgyveno ir nepalūžo. Šis kūrinys yra šiek tiek liūdnas, bet jame yra ir humoro elementų, kurie į visa tai leidžia pažvelgti su viltimi ir optimizmu“. Jai pritaria ir devintokė Laura, ta�?iau jai nepatiko pabaiga, nes pasigedo išsamesnio pasakojimo apie tikrąjį Barto tėtį. Kazio Sajos knygos jau tre�?ią kartą išrenkamos į Metų knygų paaugliams penketuką (2006 m. – „…kurio nieks nemylėjo“, 2009 m. – „Septyni miegantys broliai“).

Sunkiausiai sekėsi skaityti ir suvokti Gendru�?io Morkūno knygą „Velniškai karštos atostogos“ (leidykla „Nieko rimto“, iliustravo Lina Žutautė). 2007 m. Gendru�?io Morkūno apysaka „Grįžimo istorija“ buvo išrinkta į Metų knygų penketuką paaugliams, o 2009 m. apsakymai „Blusyno pasakojimai“ –  į Metų knygų penketuką vaikams.

Vaikiškas naujosios knygos apipavidalinimas suklaidino paauglius, todėl mažai kas ryžosi ją skaityti. Nors pavadinimas labai intriguojantis, joje rašoma apie mažo berniuko atostogas kaime, tai kas gi gali būti įdomaus, jei vaikystė jau praeitas gyvenimo etapas? Nežiūrint į tai, knygos problematika tiktų ir suaugusiesiems, nes joje kalbama apie žmonių tarpusavio santykius – be galo didelį susvetimėjimą, nutolimą nuo gamtos ir, pagaliau, tik ištikus nelaimei, – suvokimą, kad žmogus negali gyventi kaip robotas – be jausmų, meilės, pagarbos aplinkiniams, pagal iš anksto parašytą programą (tvarkaraštį užrašų knygutėje), tik galvodamas apie naudą (dingo vištos – tragedija, dingo paukš�?iai – nieko baisaus – „uogas mažiau les“, – sako Pijaus teta). Žmogus – gamtos dalis, todėl jis turi gyventi santarvėje ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su gamta, nes tai yra vienintelė galimybė išlikti. Dėl neatsargios savo veiklos, siekdamas tik naudos sau, žmogus gali nety�?ia pažeisti harmoniją gamtoje ir dėl to skaudžiai nukentėti, todėl mūsų planetoje turi atsirasti vietos visiems – net ir paklydusiai kamanei, nety�?ia įskridusiai į kambarį ir savo zyzimu sutrikdžiusiai žmogaus ramybę. Gaila, bet šią knygą daugiausia pasirinko skaityti IV – VI klasių mokiniai ir nesuprato jos problematikos. Jiems patiko nuotykiai, keistasis padaras Vardenis, mistiški įvykiai. Vyresnieji prisipažino, kad nepatiko pradžia, todėl toliau nebeskaitė.

Kiekviena Metų penketuko knyga ir vaikams, ir paaugliams surado savo gerbėjų, savo skaitytojų, kurie jas pamilo, iš jų mokėsi. Laikas – pats geriausias ir teisingiausias vertintojas – parodys, kuri knyga iš tiesų yra ver�?iausia apdovanojimo. Bus tikrai džiugu, jei ir po daugelio metų šios knygos bus prisimenamos, mėgstamos ir skaitomos.

Pastaba: vaikų kalba netaisyta.

Jūratė Pocienė