Ne kožnam pabažnam... ...plaukti simbolių rate...

Lalagė: apsakymų vainikas / Andrius Jaku�?iūnas. – Vilnius: Tyto alba, 2011. – 240 p. – ISBN 978-9986-16-866-9





Tikrai ne kiekvienam pamaldžiam – t.y. trokštan�?iam pažinimo – skirta jauno rašytojo Andriaus Jaku�?iūno (g. 1976 m. Vilniuje) knyga „Lalagė“ (2011 m.). Pirmosios trys šio produktyvaus rašytojo knygos – „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999 m.), „Servijaus Galo užrašai“ (2005 m.), „Tėvynė“ (2007 m.) – skaitytojų ir literatūrologų įvertintos kaip „vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų“. O ši ketvirtoji – Rašytojų sąjungos įvertinta novatoriškiausios metų knygos premija.

Knyga iš tikrųjų visapusiškai novatoriška. Pirmiausia: atvertęs titulinius puslapius, rasi ne pirmąjį, o 121-ąjį teksto puslapį. Geltonas skirtukas knygos viduryje skaitytoją atves į dar vieną – gal tikrąją pradžią. Čia dar kartą pakartota, kad „Lalagė“ yra „apsakymų vainikas“, pateikti visų devynių kūrinių pavadinimai. Rasi ir prie šio „vainiko“ „prisegtą rožę“ – lotynišką Horacijaus eilėraštį, kuriame du kartus paminėtas Lalagės vardas. Ką jis reiškia – nesužinai, nes autorius nė nemano pateikti vertimo į lietuvių kalbą. Matyt, mano, kad visi turi, kaip ir jis, studijuoti klasikinę filologiją Vilniaus universitete... Ir tik paskaitęs visą knygą (jeigu pajėgsi), sužinosi, kad Lalagė – klastingos saldžiai besijuokian�?ios, saldžiai kalban�?ios viliokės mergaitės vardas. Tada gal šmėkštelės, kad Lalagė autoriui galbūt yra meninės kūrybos – viliojan�?ios, užburian�?ios, pavergian�?ios žmogaus sielą – simbolis?..

Prieš atsiversdami lietuvišką tekstą, irgi pamargintą lotyniškų žodžių junginių razinomis, perskaitykime ketvirtajame viršelyje pateiktą tarsi knygos „raktą“ – paaiškinimą, ko gali tikėtis iš šio skaitymo: „Kažin ar skaitytojas nudžiugs, sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugadinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepasiklysti“. Autorius norėjęs įvesti skaitytoją į „patį kūrybos procesą“ – tarsi parodyti, kaip gimsta meno kūrinys, kokios min�?ių, vaizdinių, pavidalų metamorfozės plevena autoriaus sąmonėje, kol randasi išbaigtas meninis vaizdas, kol padrikos žodžių raizganos virsta sklandžiu, vaizdingu pasakojimu. Kaip autoriui tenka „kautis“ su „perkeltinių prasmių“, „metaforų banalybėmis“, „žodžių atsitiktinumais“, atskleidžiant „herojų pastangas ieškoti savęs“. Šia knyga autorius norįs išreikšti savo – „gal ir mūsų visų – siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai nusišiepti tiesiai sau į veidą“.

Taigi neieškokime knygoje įprastų, tikroviškai pavaizduotų herojų paveikslų. Čia bus tik tų banalių visoje meninėje kūryboje įprastų herojų „pavidalai“, „klišės“, pripildytos visokiausių galimų reikšmių. „Šeimininkas“, „pasakotojas“, „rašytojas“, „tarnė“, „tarnas“, „sodininkas“, „žmona“ – tai kažkokie plevenantys pavidalai – vaizdiniai tapsmo procese. Savaime – tai banalūs – visuose kūriniuose „eksploatuojami herojai“. Kaip juos pripildyti savitos, gilesnės, originalesnės prasmės – rašytojo uždavinys ir jo kan�?ia. Su kokiom kliūtim rašytojas susiduria, norėdamas nugalėti „klišes“, „štampus“? Visų pirma, galimas daiktas, ir su tradicija. Štai apsakyme „Miręs“ rašytojas stebi ant palangės pastatytą pusiau nugertą vyno taurę. Detalus jos aprašymas (tikras šedevras!) veda skaitytoją į simbolinę plotmę, iš pradžių to neįtariant: „Ne ypa�? išvaizdi, papilkėjusi, ta taurė ėjusi iš rankų į rankas, iš vyresnės kartos buvo perduodama jaunesniajai, dorai nepaaiškinus, kodėl ir už ką ji branginama“. Ant „taurės kraš�?iuko“ pasakotojas mato „nediduką įskilimą“, „neva atsiradusį prieš tris šimtus metų“. Jis norėtų kaip nors atsikratyti tos taurės – tos praeities, to „protėvių sizifiško ciklo, šis trukdęs jam tobulėti“, bet jam pasirodo, kad taurėje, „skirtingai nei kituose daiktuose, kurie egzistavo tik jam ir per jį, slap�?ia kūręsis kažkoks žodžiais neapsakomas asmenybiškumas“ (p. 12). Taurė popietės šviesoj pradeda spinduliuoti, „veik prarasdama materialumą <...> visa, kas buvo kambary, rodėsi tos taurės tęsinys – abstraktus kūnas, panardinęs savyje visus daiktus, spalvų atspalvius ir jį patį, kas sekundė vis stipriau jau�?iantį, kad <...> kažkam už kažką turi būti be galo dėkingas“ (p. 13). Pasakotojas, „namų šeimininkas“, netikėtai suvokia, kad „taurė tikriausiai yra Dievas <...>, vynas taurėj gal net yra virtęs tulžim, kad didžiausio nuolankumo akimirką <...> išbandytų savo Kūrėjo kan�?ios skonį“ (p. 14). Iš šio įspūdingo aprašymo suvokiame, kad autorius su pagarba žiūri į tautinės kultūros tradicijas, nori semtis iš jų gyvybingumo. Tautos kan�?ios (taurėje vynas virsta tulžim) kelia nuolankią meilę; bet užsisklęsti tradicijų garbinime – tai mirti. Tad reikia į praeities duotybę pažvelgti ir su ironija. Aprašęs taurę, pasakotojas pradeda „slapta didžiuotis“, „kad dar tikriausiai niekas iki jo, tegul ir juokais, nebuvo šitaip giliai apmąstęs taurės...“ (p. 13).

Iš tikrųjų viskas knygoje „apmąstoma“ labai giliai, visapusiškai. Štai antrame apsakyme „apmąstoma“ kalba kaip rašytojo instrumentas. Iš tikrųjų ne tiek rašytojas valdo kalbą, kiek ji įžūliai siūlo autoriui įvairias dviprasmybes: „Pati stilistika tarytum reikalavusi, kad jis būtų „nerimstantis“, „ieškantis“, „rasiantis“ <...> tarsi pati kalba norėtų jį nutylėti, nepasakyti esantį <...> įspūdis, jog kalba sąmoningai stengėsi jį aptekėti kaip upelis didelį akmenį, tarytum suvoktų, kad priėmusi jį į savo srautą, peržengs moralės ribas, taps vulgari ir iškrypėliška“ (p. 36). Tą „galynėjimąsi“ su kalba, pastangas išreikšti neišreiškiama autorius išsako ir mena kūniškais impulsais. (Tiesą sakant tų „kūniškų impulsų“ knygoje gal ir per daug. Visą laiką autorius balansuoja tarp „sacrum“ ir „profanum“ (švento ir niekingo-žemo). Autorius jau�?iasi „kalbos ir savo slaptų troškimų spiriamas aprašyti save nusižeminusį, paklūstantį“ (p. 42). Keista rašytojo savijauta lyg „šalia savęs vaikšto, savęs paties vaiduoklis, stengsiąsis atsibaidyti <...> ir nuo tolesnio rašymo, kad galiausiai neprireiktų pasakyti apie save šiek tiek per daug“ (p. 43). Ir vėl autorius ironizuoja pats save, o ir visus kitus rašytojus, besistengian�?ius ieškoti „žodžių grožio, neįmanomo, nepranokstamo subtilumo; tai verstų juos išsiskirti iš kitų, ne tokių nušvitusių, egzaltuotų žodžių, žodžių, įrodan�?ių, kad juose taip pat galima pasiklysti, susipainioti...“ (p. 43).

Knygoje išjuokiamas, parodijuojamas ne tik stiliaus įmantrumo kūrimas, bet ir daugelio kitų literatūrinių štampų. Many�?iau, kad perskaitę šią knygą, daugelis norin�?ių rašyti, o ir mes, skaitytojai, iš karto atpažinsime tai, kas banalu, inertiška, nuvalkiota, trafaretiška. Sakykim, jeigu kūrinyje yra „šeimininkas“ ir „tarnė“, tai būtinai tarp jų turi įvykti kažkas nepadoraus, jeigu yra „žmona“, tai būtinai turi būti ir „meilužis“. Jeigu yra „tarnai klėtyje“, kur stūkso grūdų kaugė, tai būtinai turi būti tų tarnų nešvanki „sueitis“. „Grūdai“, „obuoliai“ – tai vaisingumo su nešvankumo užuomina simboliai... O ir skaitytojai – tie „namiškiai“, kurie laukia iš autoriaus kažko dirginan�?io, nešvankaus, apsakyme „Misellus passer“ – ironizuojami, šaržuojami: tie „namiškiai“, visur slap�?ia sekę autorių, „laukė iš jo nešvankybės, nepadorumo, ištvirkimo – kad patys įstengtų būti nepadorūs, ištvirkę“ (p. 196). Autorius jau�?iasi „pakviestas tapti sąmokslininku, trokštamosios gašlybės dalininku“ (p. 197). Iš rašytojo skaitytojas nereikalaująs jokios dvasinės gilumos, vien to, kas „vulgaru, vienareikšmiška, šlykštu“ (p. 199). O kalbos inercija skatina jį būti „dingusį“, „išnykusį“, „nebeegzistuojantį“ (p. 213).

Rašytojas išgyvena savo kūrybos „bergždumą“, nepajėgumą pakylėti skaitytojo sielos į tauresnę būtį. Ta kan�?ia išreiškiama irgi kūniškais impulsais: aptirpęs jis jau�?ia, kad „į kūną sėlina tuštuma, niekis, jis visas išdraskomas, suplėšomas, sunaikinamas, tarsi pa�?iam sau prieš save užsimojus...“ (p. 214).

Paskutiniame apsakyme „Nuogas“ tarsi bandoma šiek tiek praskleisti simbolinių knygos pavidalų prasmės – „abstrak�?ią namų esamybę“, tarnės pavidalą, savo kūno „judrumą“, „virpėjimą“. Tarnė – tai „mintis“apie tarnišką uolumą“ (p. 215) „...pati kalba – tarsi geriau žinotų, ko jis iš tikrųjų nori, ką jam geriau pavyks aprašyti – spiria jį ieškoti tarnystę, o gal net tarnę apibūdinan�?ių žodžių <...> pasiryžęs aprašyti „judrumą“ <...> to judrumo – nesvarbu, kur jis būtų, ir ar jis būtų – galimos reikšmės vis tiek neįstengs atsieti nuo žodžių „uolumas“, „nuolankumas“, „tvarka“, vadinasi, ir nuo tarnės, kilusios iš šių žodžių esmės, tada tekstas išsyk įgytų turinį, kryptį, logiką, būtų sklandus ir nesunkiai suvokiamas – bet vis tiek tai būtų toks pats, o gal ir tas pats tekstas, kurį diena iš dienos rašydavo, nepajėgdamas atsikratyti įspūdžio, kad beviltiškai kartojasi, išsiduoda nemokąs, nežinąs, kaip galėtų jį tęsti“ (p. 217).

Rašyti – tai „apsinuoginti“ . Kas ir kodėl nori „apsinuoginti“? „...neįsikišus kalbai, jos nesuklaidintas ir nesupainiotas, nebūtų išdrįsęs – tikriausiai ir nebūtų norėjęs, nes apie tai nemąstė – staiga tapti nuogai“ (p. 221). Nuogumo – atsivėrimo – nuoširdumo autorius ir gėdinasi prieš „tarnę“ – „siužeto lėmėją“, daran�?ią tvarką jo „būties kambaryje“. Baisisi išgirsti jos „kikenimą“... Taigi: sunku rašytojui grumtis su tradicija, kuri jį svaigina, nugirdo, gali ir numarinti. Sunku grumtis su kalba, kuri jam siūlo nuvalkiotas metaforas, „klišes“, uždaro jį į žodžių kalėjimą; sunku išvengti nuvalkiotų herojų štampų, atsirandan�?ių kone kiekvienoje knygoje (kurgi pabėgsi nuo savo prigimties?). Bet bene sunkiausia sukurti originalų siužetą, sutvarkyti savo mintis, įkūnyti sąmonėje ir pasąmonėje šmėkš�?iojan�?ius pavidalus, surikiuoti juos įspūdinga tvarka, apgaubti savo nuoširdžia meile, suteikti jiems gyvybę. Rašytojas – tai tarsi kūryboje besikankinantis dievas. Bet ir jis negali apsieti be kažkokios antgamtinės, jam nuolat padedan�?ios, jam tarnaujan�?ios, nuolankios jėgos... “Lalage,“ sukuždėjęs pažįstamas balsas, be abejo, tai buvęs jo paties balsas...“ (p. 234)...

Many�?iau, šį „burtažodį“ dar ne kartą kuždės ir rašys daugelis literatūrologų, narpliodami A. Jaku�?iūno tikrai nepaprastos knygos tekstus, jo sakinių įspūdingą vingrumą, talpumą, metaforišką grožį...

Many�?iau, po šios knygos įprastai rašyti, pasiduoti „tradicijos inercijai“ daugeliui rašytojų bus nejauku... O filologai, studentai – tekstologai, galėtų pasirinkti bent po vieną apsakymą interpretuoti, analizuoti – kaip kursinį darbą. Koks teksto talpumas, sodrumas, klampumas, daugiareikšmiškumas! Tokio tikrai nėra visoje mūsų literatūroje. Deja, „ne kožnam pabažnam“ knyga bus įveikiama. Taip pat ir man nebuvo įveikiama. Šiek tiek „pasikaps�?iau“ tam simbolių rate...

Anarsija Adamonienė

Recenzijų konkursas