Keturių vyšnių istorija

Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. –ISBN 978-9986-16-895-9

Ar, perskai�?iusi K. Gudonytės knygą „Ida iš šešėlių sodo“, suskubau prie lango ieškoti siluetų? Ne. Šią knygą paėmiau gana atsainiai ir net ne iškart atsiver�?iau skaityti, kadangi nemėgstu mistinių, fantastinių kūrinių (kartais juos vadinu rašliava). Ko gero, ne man vienai, pama�?ius pavadinimą, kilo asociacijos, kad tai bus pilna paslap�?ių,  neįtikėtinų dalykų knyga. Ilgai kankino abejonės, ar apskritai ši knyga verta dėmesio. Ta�?iau viduje kažkas tarsi skatino pažvelgti į pirmą puslapį. O perskai�?ius jį abejonės išsisklaidė – tai istorija, visiškai atitinkanti realybę ir gyvenimiškus įvykius, nors pakanka elementų, kuriuos sie�?iau su fantastika. Vienas iš jų – paslaptingi šešėliai, klaidžiojantys Sofijos sode naktį. Neteko girdėti apie tokius ar panašius realius įvykius, todėl ir nepanorau jų ieškoti pro savo kambario langą. Nustebau, kaip meistriškai knygos autorė K. Gudonytė moka jau nuo pat pirmų žodžių sudominti skaitytoją. Nors knyga ir nedidelės apimties, ta�?iau kiekvienas puslapis turi savo mintį, intrigą, kuri neleidžia atsitraukti. Žavi lengvas, kartais  žaismingas, mano ir bendraamžių kalbą primenantis K. Gudonytės rašymo stilius.

Gaila, kad šios knygos viršelis pateikia visiškai netikslią ir klaidinan�?ią anotaciją, dėl kurios, mano manymu, šios istorijos skaitytojų ratas gali susiaurėti. Pavaizduotas namas bei vaikų siluetai, nors ir yra susiję su visiškai netikėta ir nelaukta istorijos pabaiga, ta�?iau nenurodo pagrindinės minties, veiksmo vietos, siužeto. Nepaisant to, kad šių dienų paauglių knygų lentynose daug vietos užima „Haris Poteris“, „Saulėlydis“ ir panašios „pasakos“, kurios tik moko fantazuoti, ta�?iau, mano nuomone, nelabai padeda žmogaus vidiniam pasauliui tobulėti (nors laki vaizduotė irgi dar niekam nepakenkė), turėtų vietos atsirasti ir šiai labai vertingai, teisingą požiūrį į kitokius žmones formuojan�?iai knygai. Juk pa�?iam paaugliui skaityti naudingas knygas, kuriose atskleidžiamas daugeliui „paprastų“ mokinių visiškai nepažįstamas moksliuko gyvenimas (pasirodo, jis nėra toks nuobodus), kur kas įdomiau ir prasmingiau, negu švaistyti laiką pasakoms apie vampyrus, burtininkus, pabaisas ir t.t. Aš buvau iš tų skaitytojų, kuriems ši knyga padėjo nesunkiai pakeisti požiūrį į moksliukus – dabar jie mano ypa�? gerbiami. Didžiuojuosi Sofija, dažnai apie ją pagalvoju, kai reikia daug mokytis prieš atsiskaitymą, ji man padeda nenuleisti rankų, jei ir nepasiseka. Šis personažas iškyla mintyse tarsi pavyzdys ir įkvėpimas vis atkakliau siekti savo tikslų. Knygoje taip pat netiesiogiai parodoma, koks bendravimo būdas yra priimtinas ir kokio elgesio pasekmės skaudina bei atitolina vieną nuo kito net ir geriausius draugus.

Keista, bet kartu ir džiugu, kad tokio turinio knyga priskiriama prie knygų paaugliams, (ir ne bet kokių, tai romanas!) o ne, tarkim, psichologijos. Gal tai ženklas, kad vis daugiau dėmesio skiriama paauglių bendravimui, teisingo požiūrio į kito jausmus, išgyvenimus, nelaimes formavimui, taip pat ir dvasiniam tobulėjimui? Manau, kad kiekvienas, perskaitęs istoriją apie Idos ir Sofijos draugystę, bent iš dalies pakeis požiūrį į neįgaliuosius ar tiesiog kitokius. Argi verta atstumti moksliuką, kuris nepritampa klasėje, arba tą, kuris pras�?iau materialiai gyvena ar yra paliktas tėvų? Liūdna, kad šiais laikais įsigalėję stereotipai, kuriais daugelis vadovaujasi, nesistengdami suprasti, kad kiekvienas turi savotiško žavesio, nepriklausomai nuo jo likimo, kurį privalome priimti tokį, koks jis yra.

Perskai�?iusi knygą „Ida iš šešėlių sodo“, supratau 3 „auksinius“ patarimus. Pirma – niekada nesakyk „niekada“, nes nežinai, kas, kur ir kaip gali tau pa�?iam atsitikti. Šią mintį patvirtina man gerai įsiminęs knygos aprašytas įvykis, kuomet Sofija rado prie virtuvės stalo godžiai valgantį elgetą ir šalia jo – savo mamą, kuri sakėsi niekada nesivesianti vargšų iš gatvės namo. Antra – iš kito nelaimės juoktis nevalia. Man gėda už Teodorą, kuris pirmąkart pamatęs Idą iš jos ty�?iojosi, o netrukus  iš esmės pakeitė savo elgesį. Galiausiai, tre�?ia – neskubėk spręsti apie žmogų iš jo išorės, trūkumų ar elgesio, kaip tai darė kai kurie šios knygos herojai (Sofijos klasiokas Teodoras ir jo draugas Paulius, įsiprašydami į Sofijos namus su melagingu tikslu vien dėl to, kad galėtų pamatyti, kas toji Ida, kurios puikiai parašytą rašinį Teodoras norėjo pasisavinti). Juk dažnai išvaizda esti apgaulinga...

Ar, perskaitę šią recenziją, Jūs pulsite ieškoti siluetų sode? Aš, net ir įpusėjusi skaityti šią intriguojan�?ią istoriją, vis dar skeptiškai žiūrėjau į „šešėlių sodą“, ta�?iau buvo kilusi mintis pažvelgti pro langą į vyšnias, lygiai tokias, kurios buvo aprašomos knygoje. Gal tikėjausi tarp jų pamatyti kažką paslaptingo, nepaprasto? Vis dėlto perskai�?iusi paskutinį puslapį netgi nuliūdau, kad nebeteks sekti šių draugių gyvenimo, nors buvo pasakojama ir apie kur kas vėlesnius įvykius. Reta knyga sugeba sukelti tokius skirtingus jausmus, kuriuos patiri taip įtrauktas siužeto, kad pasijunti tarsi pats esąs tarp herojų, teigiamų ir neigiamų, jaukioje ir nelabai mieloje aplinkoje, verdan�?io veiksmo sūkuryje...

Ieva Gau�?aitė,
Kėdainių r. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazija,
IIg klasės mokinė

Recenzijų konkursas