EŽERE, arba Viskas lygiai taip ir sykiu visai visai kitaip

Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys: romanas / Donaldas Kajokas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 277 p. – ISBN 978-9986-16-906-2

Sapnavau, buvau ežere. Dvi paras purtė šaltis ir drumstėsi vanduo. Po to dvi paras drumstėsi vanduo ir purtė šaltis...

Pirmojo Donaldo Kajoko romano Kazašas (2007) siužeto nepamenu – tik paties pavadino kas aš esu koduotės kryptį. Užtat antrojo romano siužetas įstrigs ilgam, neleis pamiršti ir pats romano pavadinimas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Ir kas gi �?ia galėtų būti: poeto poetiniai papoetėjimai? – paklaustų skeptikas? Ne, ogi visiškai siužetinis romanas, artimas magiškajam realizmui. Vyksmo vieta ir laikas lyg ir realus: dvaras prie ežero, netoliese esantis mažas provincijos miestelis, dar šiek tiek miestas, veikiausiai Kaunas. Laikas – apytikriai beveik nūdiena, štai pagrindinis veikėjas Gabrielius Aušautas esąs kompiuterių specialistas. Kita vertus, ten, kur jis atvyksta – į dvarą prie ežero, laikas lyg ir neegzistuoja, arba egzistuoja priklausomai nuo veikėjų fantazijos. Dvare neleidžiama naudotis jokiomis technologijomis, net paskambinti vykstama į netoliese esantį miestelį. Tarkim, �?ia vis dar realizmas, nors sunku įsivaizduoti nūdienos Lietuvoje paežerėje stūksantį dvarą, kuriame gyvenimas atsilieka pora šimtme�?ių: „Varge tu mano, kur jis atsidūrė? Kaži kokia XVIII šimtme�?io atmosfera, kur nėra beveik jokių modernaus pasaulio pėdsakų, kur nelauktai pastebi, jog egzistuoja vanduo ir rūkas, medis ir žolė, kur niekas, regis, neskuba <...>“ (p. 67). Dar daugiau – ežeras tai vieta, kur Gabrielius pastebi ne tik esybes, bet ir nesybes. Taigi, kai realus pagrindinis veikėjas susitinka su išgalvotomis mistinėmis būtybėmis – nesybėmis (anattais, budizme reiškian�?ias būtybes be savasties), kuriomis iš pradžių lyg ir stebisi, o vėliau prie jų pripranta (taip neju�?ia pripranta ir skaitytojas), prasideda magiškasis realizmas – fizinis ir metafizinis pasaulis, realybė ir fantazija persipina, persimaino, persidengia, prasikiša ir, žinoma, veda prie tragiškų įvykių. Šios būtybės nuosekliai, išmaniai ir įtikinamai aprašytos Gabrieliaus rastame „Žaliajame sąsiuvinyje“, tartum J. L. Borgeso Pramanytų būtybių knygoje. Net kyla įtarimas, ar tai autoriaus meistriškai aprašyta ar nusirašyta fikcija: išsigalvojimai pilni aliuzijų ir koduo�?ių. Sąsiuvinyje bylojama, kad kiekviena nesybių turi liaudyje paplitusius pavadinimus: dievesiai, dzebukai, silpukai, tylo�?iai, šikdarbiai, lyjalai, voraklyniai, gražia�?iulbiai, pirstmergės ir kitos gražiais lietuviškais žodeliais įvardytos nesybės. Viena jų, pavadinta XXXXXX (Sareže) ir būsiąs pats įasmenintas Ežeras, romano epicentras, sutirštintos energetikos laukas, keliantis erdvės ir laiko vibracijas, nuvedantis ir į pasąmonės pelkę: „Egzistuoja hipotezė, jog visos anattos tėra XXXXXX mintys, kuriomis jis vėjavaikiškai žaidžia, kai iš kontempliatyvios būsenos pereina į aktyviąją <...> išgaubia laiką pagal savo pavidalą, bet erdvės parametrų nelie�?ia, nors ir turi jai galios“ (p. 232). Be nesybių, dar pasirodo ir mirusieji (pvz., išvysime Mocarto laidotuves), kuriuos Gabrielius sutinka tai dvare, tai kur nors nety�?ia prasivėrusiame požemyje, į kurį veda vilnonių siūlų galiukas. Vilnoniai siūlai ne šiaip sau, jie gali nuvesti ar išvesti iš pasąmonės labirinto.

Personažai �?ia keli dvaro gyventojai, turintys keistų įpro�?ių (ligų) ir turtingą vaizduotę. Jie lyg universalūs archetipiniai simboliai: žydas Eliezaras – išminties sodininkas (tiesa, neturintis savo min�?ių, tik tas, kurias jam diktuoja dzebukai, tosios nesybės, vėliau paaiškėja, kad ir jis pats nesybė...), jo asiliukas, kuris vėliau apkursta (plg. naujausia Kajoko poezijos knyga Kur�?iam asiliukui), amžinai nėš�?ia putliakrūtė mergelė Juta, lyg biblinė Judita, kurios užrašuose, įgarsintuose diktofone (!), atsiskleidžia neįtikėtini fantazijos viražai apie nagelus; paslaptinga dvaro savininkė ponia Em, Gabrieliaus gracingai apibūdinama kaip „Nefertitės galvutė ant rugio stiebelio“ (šios pasąmonėje užfiksuotas įvykis: po griuvėsiais iš nevilties pa�?ios pasmaugtas sūnus ir dėl to jau�?iama kaltė, prilygstanti Judo kaltei), rašytojas Rojus Ruduo. Pastarasis tai jau paties Kajoko prototipas: Judo evangelijoje iš ponios Em bibliotekos Gabrielius perskaito įrašą (gal kas ir gebėtų gyventi / šimto šermukšnių gyvenimą, / tik šermukšniai, kur tuomet / dėtųs šermukšniai) su prierašu ištikimai Tave mylinti Rojus (p. 33). Tas pa�?ias eilutes rasime knygos Kur�?iam asiliukui eilėraštyje „Šimtas vėjuos raustan�?ių šermukšnių“ (p. 141). Rasime ten ir daugiau eilių apie nesybes, o romane – pasislėpusio Kajoko.

Taigi vyksmo vieta itin romantiška, gal net pernelyg romantiška, tiesiog tikras rojus. Netgi įvaizdžiai tokie tradiciniai – Ežeras nuveda ir į klampią pelkę, kurioje pienių pieva su medžiu it varnas, pasiruošusiu skristi, saulėgrąžos žuvų galvomis ir kiti liulantys kemsynai. Romane eklektiškai, bet įtaigiai pinasi Rytų filosofija, krikš�?ionybė (Judo evangelija, bandanti pateisinti Judą), gal net pagonybė (Rojus Ruduo paaiškina Aušauto pavardę: „Aušautas – sūduvių dievo vardas <...> gretinamas su antikiniu Eskulapu. Aušautas, tiesą sakant, yra fonetinė transformacija, jos šaknys glūdi žodyje‚ atsveikti‘, taigi pasveikti, išvaryti ligas“ (p. 76); ir išties Rojus Ruduo Gabrieliui suteikia varan�?iojo ligas funkciją). Būtų lyg ir girdėta-matyta, bet romanui žavesio suteikia jo poetiškumas, autoriaus gebėjimas viską surašyti taip meistriškai, kad, rodos, kiekvienas sakinys meditatyviai apgalvotas ir užrašytas su šypsena veide, netgi pakrizenimu. Pvz., Bhagavadgytos išmintis Kas yra, niekada neišnyksta, ko nėra – niekad neatsiranda perfrazuota įdėta į sodininko lūpas: „Dievas neatsiras, jeigu jo nėra. Ir neišnyks, jeigu yra“ (p. 61). Dar painiau ji perfrazuota ponios Em giminės herbo devize: „Pasaulyje nieko nėra, ko negalėtų būti, ta�?iau jame niekados nebūna ir taip, kaip yra“. Romane esama laiko išgaubtumo, paveikslo paveiksle, zhuangzi drugelio atgarsio ir kitų rytietiškų motyvų, lydin�?ių visą Kajoko kūrybą. Gabrielius lyg koks budistas, nors iš tikrųjų tik „kompiuterių specialistas“, lyg niekur nieko kopia išminties kopėtėlėmis: „Išsidrėbęs ant lovos Gabrielius ėmė ironizuoti save. Paskui ironizuoti save ironizuojantį. Tada pasistengė pasiekti ir tre�?ią pakopą – ironizuoti tą, kuris ironizuoja save ironizuojantį“ (p. 66). Visa, kas nutinka Gabrieliui, tai lyg gyvenimo atidėliojimas atei�?iai, laukimas tikro gyvenimo, išganingos ribos, kuomet gyvenimas „gyvastinga srove akimoju plūstels į venas bei arterijas, iškils priešais visa didybe ir iš gausybės rago ims berti jam pasakiškas dovanas...“ (p. 139). Ir kartu suvokimas, kad visa tai jau buvo. Įmanomas tik pasikartojimas, kaip amžinai į lango stiklą besidaužan�?ios dvi bitės: romano pradžioje Gabrielius sutinka sodininką, pabaigoje – jis pats tampa sodininku. Pasikartojantis laikas lyg užburtam rate, ežero ratilų pavidalu skatina vėl grįžti, apsisukti, stabtelti, persikūnyti („Ūmai sąmonę nutvilkė mintis, jog visa tai jau buvo <...> vaizdas iškilo sąmonėje kaip ryškus, bet užmirštas sapnas, nežinia kada, ta�?iau neabejotinai sapnuotas Gabrieliaus Aušauto, kuris gal ir nebuvo Gabrielius Aušautas, bet turėjo daugelį Gabrieliaus Aušauto savybių...“ (p. 81-82). Realybės neap�?iuopiamumas nuolat ver�?ia kelti klausimus: „visa tai jau buvo? kiek kartų? ar gali kas nors būti taip, tarsi būtų jau tikrai buvęs? o taip, tarsi niekad nebuvęs?“ (p. 269); klausti, kaipgi yra iš tikrųjų (zhuangzi drugelio klausimas) ar „Viskas lygiai taip ir sykiu visai visai kitaip“ (p. 271). Gal todėl ir romanas baigiasi tarsi be pabaigos. Kulminacija aiški, t.y. paaiškinanti visus įvykius, o pati pabaiga skaitytojo nestebinanti, nes jau iš anksto nujau�?iama, kas gi tas Rojaus įsūnis. O pati pati pabaiga tai lyg ir priebaiga – skyrelis „Būtini ir nebūtini papildymai“, kurie išskaityti jau anks�?iau tam skirtuose intarpuose.

Siužetas aiškus, ta�?iau, jei reiktų pasakyti apie ką šis romanas, taip pat saky�?iau ne apie tai: „Jeigu ir visas minkles įmintumėte, ji bakstels pirštu į bet ką – kad ir į nieką, nes jos sąmonė intuityviai jau�?ia, kad tai, ką galima įvardyti, visuomet bus ne Tai“ (p. 121). Tai, kas įvardijama žodžiu, nebetenka prasmės, netgi veda prie egzistencinės ribos (mirties). Todėl gražiausia romane yra neišsipildžiusios meilės istorija, kai Augustė tyliai sušnabžda Gabrieliui klausimą, į kurį jis, nors ir neišgirdęs, atsako „taip“. Skaitytojui šis klausimas neišduodamas, ir nors Augustės gyvenimas „nutrūksta“ vidury romano, jos ir Gabrieliaus meilė švyti savo pilnatve: „Vienintele ir nepakartojama mano Auguste, tykusis džiaugsme mano!“ (p. 271).

Papriekaištauti būtų galima nebent dėl praktiškam skaitytojui kylan�?io įkyraus klausimo, kodėl Gabrieliui nekyla klausimų apie Jutos nėštumą, ypa�? kai šis antrąkart apsilanko dvare, o Juta vis dar (ar vėl) nėš�?ia: tad kurgi tie jos kūdikėliai, kas vaikų tėvas? Gabrielius apie tai nesusimąsto, kaip nebando racionaliai paaiškinti nesybių, o romano pabaigoje paaiškėja, kad jis net negalvojo rimtai apie Jutos nėštumą, esą ji tik išsigalvojusi. Tad skaitytojas kiek susigėdęs dėl savo klausimų nuolankiai priima šį Autoriaus surežisuotą nesybių teatrą.

Ir dar – reiktų papriekaištauti dėl lyg ausys kyšan�?io KGB, nors tikriausiai lietuvių rašytojai dar ilgai be jo neišsisuks, kai prireiks kokio nors slapto placebo įkūnijimo.

Tiek jau to, visai ne apie tai norėjau parašyti, o tik paklausti dzebuko, su kieno rekomendacija Gabrielius atkeliavo prie ežero?..

Ramutė Dragenytė

Recenzijų konkursas