Skaitymo metai - Idos sodo šešėliai

Idos sodo šešėliai

Ida iš šešėlių sodo: romanas paaugliams apie meilę ir amžinybę / Kristina Gudonytė. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 191 p. –ISBN 978-9986-16-895-9






Kristinos Gudonytės apysaka „Ida iš šešėlių sodo“ − viena iš dviejų kandida?ių į Metų knygos titulą paauglių kategorijoje. Tiesa, irgi nelygiaver?ių, mat Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“ kalba apie tai, kas aktualu vyresniesiems, jau bebaigiantiems mokyklą ar ką tik ją baigusiems jaunuoliams. K. Gudonytės knygą skaitys pagrindinių jos veikėjų bendraamžiai − septintokai, gal aštuntokai. Bijau, kad tik mergaitės, nes nė vieno įdomaus personažo berniuko, su kuriuo galėtų tapatintis skaitytojas, ?ia nėra (vargu bau, ar Tedas, pasakotojos apibūdintas kaip pasipūtęs nevykėlis, bandęs pasisavinti svetimo rašinio autorystę, gali pasirodyti labai patrauklus... apskritai, tonas, kuriuo kalbama apie berniukus, visiškai nežavi: „Paulius sukrizeno. Toks jau jis yra, stengiasi įsiteikti Tedui, todėl nuolat su juo tamposi ir − reikia nereikia − pataikūniškai kvailai kikena. Įtariai pažvelgiau į Tedą. Šis ironiškai nusiviepė“, p. 140).

Tai − tik vienas iš apysakos šešėlių-trūkumų. O jų esama ir daugiau, nepaisant to, kad knygos idėja galėtų būti pristatyta kaip tikrųjų vertybių paieškos šiandieniniame pasaulyje, kuriame pradėti vertinti ne šilti, jautrūs tarpusavio santykiai, bet paviršinė sėkmė: puikūs mokymosi rezultatai, pasiekimai darbe, karjeros galimybės, pavyzdinis šeimos modelis, kuris turėtų reprezentuoti ne ką kita, o inteligentų sluoksnio gyvenimą. Sofijos mama yra lietuvių kalbos mokytoja, tėtis − dailininkas, jie gyvena jaukiame name Užupyje prie Vilnelės su lopinėliu žemės, kuriame simboliškai pasodino tris vyšnias − kiekvienam šeimos nariui, kad kas pavasarį, apsipylusios žiedais, jos primintų, kokia graži yra jų šeima ir kaip puikiai jie tvarkosi gyvenime. Taip puikiai, kad galėtų tapti teigiamu pavyzdžiu naujajai globotinei Idai − pamestinukei, gyvenusiai vaikų namuose ir gatvėje, ta?iau apie tą ankstesnįjį gyvenimą nieko neprisimenan?iai, nes pakliuvo į avariją. Taigi Ida − tarsi švarus popieriaus lapas, kuriame būtų galima įrašyti ką nori. O gal − palimpsestas, kuriame (pasąmonėje) kažkas vis dėlto glūdi: juk ar gali be pėdsako imti ir išnykti polinkis nusikalsti?.. Taigi suaugusieji, išskyrus Sofijos dėdę psichologą, turi rimtą pagrindą ja nepasitikėti.

Pagal šią idėją Sofija turėjo būti Idos priešingybė: paklusni, gabi, puikiai besimokanti mergaitė. Ta?iau − atsitiktinai ar ne − jos „teigiamas charakteris“ yra tik paviršius − tai, ką turėtų matyti žmogus iš šalies. O skaitytojas, kuriam pasakojimas yra pateikiamas kaip pa?ios Sofijos rašomas romanas, susidaro visai kitokį paauglės portretą. Pagal kalbėjimo stilistiką ji yra ironiška, kandi, tik apsimetanti, kad priima suaugusiųjų jai sumodeliuotą gyvenimą ir reikalavimus. Sunku įsivaizduoti, kad tikrai gera, nuoširdi mergaitė nuolatos vartotų tokius pašaipiai konotuotus apibūdinimus kaip „mamytė“, „mano tylenis tėtukas“, „dėdulė“, o apie dėdės draugę Viktoriją sakytų, kad ji „tik bendrakursė, amžina draugė, ir neturi jokių šansų už jo ištekėti“ arba „būtų superinė teta, daug gražesnė už tas pasidažiusias ir tuš?ias manekenes, kurias jis pas mus vedžiojasi“, o apie bendraklasį − „tikras gražuoliukas ir bjaurus pamaiva“... Maištingas kalbos tonas pagautas puikiai, bet sukuria dviprasmišką įspūdį, nes Sofija, kiek teko girdėti kalbant pa?ią autorę, ir jos buvo pristatyta kaip neproblemiška paauglė.

Sofijos pasakojimo tonas signalizuoja ką kita. Pirmiausia, nekritišką požiūrį į save, kaip į ypatingais gabumais apdovanotą vaiką: „lankau dramos ir retorikos, meninės gimnastikos būrelius, papildomas anglų kalbos pamokas“, − esamuoju laiku prisistato ji pasakojimo pradžioje, ir sunku patikėti, kad normaliam vaikui visam tam užtektų laiko, bet paskui tas jos užimtumas tarsi išnyksta iš akira?io, lieka tik mokslai, dar − skambinimas pianinu kasdien „po valandą“. Mergaitės pasakojimo maniera liudija ironišką, beveik niekinamą požiūrį į aplinkinius, pradedant mama (nors ?ia jautrumo daigeliai vis dėlto prasikala, prisiminus, jog ji į namus buvo atsivedusi elgetą ir jį pavalgydino...), baigiant klasės draugais. Taigi Sofija − vienturtė lepūnėlė, gyvenanti inteligentais save laikan?ių mies?ionių šeimoje ir susinervinanti vien nuo minties, kad atsiradus dar vienam šeimos nariui jai padaugėtų pareigų: „Ne, ne, ne, nenoriu! Jokių seserų ir brolių! Iškart prisiminiau Agnę iš mūsų klasės. Ta vargšė turi du gerokai jaunesnius brolius ir vieną dvejų metų sesutę, todėl negali ramiai gyventi. [...] Jos drabužiai klaikūs, visad dėmėti, nes prieš darželį turi sesę dar ir pamaitinti, o ši košės nemėgsta... Argi tai gyvenimas?“ (p. 15). Toks apibūdinimas ver?ia sunerimti: ar tik nebus ?ia eksploatuojamas, kad ir įdėtas į veikėjos lūpas, stereotipas, jog daugiavaikėse šeimose augantys broliai ir seserys užguiti ir gyvena skurdžiau nei jų vientur?iai bendraamžiai? Materialios kultūros įtaką liudija ir sublizgusios Agnės akys, išgirdus dėdės pasiūlymą už gerus mokymosi rezultatus apdovanoti mergaites pasivaikš?iojimu po prekybos centrą, net jei tai − gudri taktika aprūpinti savo globotinę Idą drabužiais, tinkamais jos amžiaus mergaitei.

Idos ir Sofijos charakteriai kuriami kontrasto principu: yra gera „moksliukė“ Sofija ir blogoji „nusikaltėlė“ Ida, atspindinti visą rinkinį mąstymo stereotipų, ko galima tikėtis iš vaiko, augusio vaikų namuose, devynis kartus įkliuvusio „už vagystes iš parduotuvių, butų apiplėšimą, automobilių nuvarymą, […] ?ia ir kažkokio sandėlio padegimas, ir gatvės muštynės, ir smulkaus chuliganizmo atvejų…“ (p. 33). Nusikaltimų sąrašas dar net nepilnas, nors Idai − trylika metų. Vėlgi sunku suvokti, ar tai − Sofijos polinkis hiperbolizuoti (nepamirškime, kad pasakojimas kuriamas kaip paauglės rašomas romanas, kuriame tam tikrų veikėjų charakterio savybių sustiprinimas ar dramatizavimas gali būti tiesiog meninė priemonė), ar šiandieninė aktualija: valkataujan?ių ir vagiliaujan?ių paauglių iš tiesų esama, ir naivu būtų tikėti prigimtiniu jų vaikiškos sielos tyrumu. Ta?iau Idai „inkriminuojant“ visus įmanomus stereotipus, ar nebus tik  formuojamas skaitytojo požiūris, koks yra beglobis vaikas apskritai? Juk Idos ypatingumas nėra motyvuojamas tuo, kad ji, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų charakterio bruožų. Jos charakteris turi ne psichologinę, o stebuklinę motyvaciją: Ida − ne šio pasaulio gyventoja, atvykusi į Žemę iš erdvės anapus realiojo laiko, kur plūduriuoja negimusios sielos, pasižymin?ios tobulu dvasingumu, reprezentuojan?ios tai, ko žmonės gali tik ilgėtis − amžiną meilę ir ištikimybę, ta?iau Žemėje „pagendanti“, nes pateko į nepalankias sąlygas. O avarija sunaikina Idos blogų patir?ių atmintį ir suaktyvina tai, ką sąlyginai galėtume vadinti „priešgimtiniu dvasingumu“ − paaiškėja, kad Ida yra tarpininkė tarp dviejų paralelių pasaulių, realiojo ir pasakinio, mistinės Bambikio šalies princesė, pasirodanti Sofijos gyvenime tartum Piteris Penas iš Niekados šalies. Ir ne tik pasirodanti, bet kartu palengva veikianti Sofijos charakterį: ironišką pasakojimo toną nepastebimai kei?ia lyrinis: „Rytuose, ten, kur turėjo pakilti saulė, rūkas vis labiau švito ir rausvėjo. Jis keitėsi akyse įgydamas vis naujų atspalvių − buvo neapsakomai gražu... Apėmė keistas virpulys ir užplūdo jausmas, kad esu viena visame pasaulyje... pasaulyje, kuris neegzistuoja, bet neabejotinai yra... Yra manyje ir baltoje begalybėje... Suvokiau, kad ši akimirka ypatinga, kad dabar esu visiškai laisva, galinga, beribė kaip Visata ir galiu elgtis kaip noriu, galiu žaisti...“ (p. 137).

Vis dėlto tam, kad Sofijos charakterio pokytis būtų įtvirtintas, pasakojimo siužetui prireikia dramatiškos kulminacijos − Ida apkaltinama vagyste, kurią surežisuoja Sofijos bendraklasiai, ir šis įvykis paveikia taip, jog jos psichika visiškai pakrinka ir tenka grįžti į ligoninę. Deja, tai dar ne viskas − reikia, kad Ida iš jos pabėgtų ir paslaptingai mirtų apleistame name šalia pagaliau surastos artimos sielos − to paties Tedo, kuris viso pasakojimo metu, rodos, neturėjo nė vieno teigiamo bruožo, ta?iau lankydamas Idą ligoninėje pasikeitė iš esmės (tam poky?iui skiriami vos keli puslapiai, todėl jis netrodo labai įtikinamai), o praėjus penkiolikai metų nuo aprašomų įvykių laimingai vedė... pa?ią Sofiją ir susilaukė dukrytės, taip pat kalban?ios apie paslaptingąją Bambikio šalį.        

Skaitant knygą mintyse neju?iomis šmėžteli į pasaulinės vaikų literatūros klasiką įėję kūriniai: tarsi būtų perimtas tas pats realiojo ir pasakinio pasaulių sandūros modelis, kuris veikia P. Travers „Merėje Popins“, J. Barrie’o „Piteryje Pene“, gal net E. T. A. Hoffmanno kūryboje, ir romantinis tikėjimas, kad tas stebuklinis pasaulis yra gražesnis, geresnis, dvasingesnis... Ta?iau susidaro įspūdis, kad realusis pasaulis K. Gudonytės apysakoje konstruojamas kaip įvairių stereotipų rinkinys, o veikėjų charakteriai − kaip tam tikros klišės arba funkcijos, reikalingos tik tam, kad skaitytojui būtų perteiktos Naujojo amžiaus (New Age) filosofinės spekuliacijos apie sielų giminystę dar iki gimimo ir jų viena kitos paieškas Žemėje, o Ida − tiek išvaizda, tiek ir elgesiu − beveik indigo vaikas (kas domisi populiariosios psichologijos samprotavimais apie ateinan?ią naują ypatingais sugebėjimais apdovanotą kartą, žino, ką turiu omeny). Nauja tai nebent tiems, kurie nesidomėjo Jelenos Blavatskajos ir mistinių Rytų dvasinių mokytojų praktikomis. Aš savo laiku domėjausi. Ar domėjosi autorė, nežinau, bet jeigu nesidomėjo, vadinasi, bando išrasti dviratį. Ir tai nieko bendra neturi su magiškojo realizmo kryptimi literatūroje − kai į realiąją pasakojimo plotmę įsiterpia nepaaiškinami reiškiniai, sukeistinantys pasaulį ir priver?iantys akimirkai sulaikyti kvapą, kad vizija neišsisklaidytų, ta?iau ji ima ir ištirpsta tau taip ir nespėjus susigaudyti − iš tiesų buvo, ar tik vaizduotės miražas. K. Gudonytės knygoje miražų prigimtis kitokia: ji kyla iš pastangos pranešti žinią, kad kažkur anapus yra idealus pasaulis, kurį kartais matome, bet palaikome sapnais. Todėl apysaka neabejotinai bus populiari, juk turi viską, kas būdinga pramoginei literatūrai: nekomplikuotus veikėjų charakterius, intriguojantį siužetą ir teigia dvasingumo, kurio šiame pasaulyje visi mes labai ilgimės, paieškas.

Neringa Mikalauskienė

Recenzijų konkursas

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika