Skaitymo metai - Poezija, raginanti eiti kartu

Poezija, raginanti eiti kartu

Ryšys su vadaviete: eilėraš?iai / Rimvydas Stankevi?ius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 103 p. – ISBN 978-9986-39-712-0




Žmogus yra silpnas – tą puikiai žino stiprus poetas. Bet be žmogaus bei jo silpnybių, poete, nėra poeto bei jų stiprybių, žmogau“. Šitais A. Mar?ėno žodžiais norisi pradėti kalbėti apie R. Stankevi?iaus kūrybą, tiksliau apie 104 poezijos puslapius knygoje „Ryšys su vadaviete“. Į poezijos eilutes žiūrėsiu kaip skaitytoja – silpna skaitytoja, besitikinti keliauti poezijos žeme. Knygos pavadinimas kelia įvairių asociacijų ir dėl to norisi tikėti, kad rastas ar bent aptiktas ryšys su paslaptingąja vadaviete nenuvils.

Jau nuo pat pirmojo eilėraš?io lyrinį „aš“ galima atpažinti kaip poetą, amžinąjį kūrėją, vedantį savanorį skaitytoją pilka žeme, sunkiai nusakomu laiku pas paslaptingąjį vadą. Laikas ?ia nebetenka prasmės, nes žmogaus ėjimas per egzistencinių klausimų išdegintą žemę nepaklūsta įrėminimui į konkre?ių skai?ių kombinacijas. Laike ?ia vaikštoma laisvai – nebijant užbėgti įvykiams už akių ar vėl parbėgti atgal ir pasižiūrėti, o kas gi ?ia nutiko, gal kas tada nepastebėta. Žmogaus siekis rasti ryšį su vadaviete lygiai taip pat paskendęs amžinybėj kaip ir siekis rasti vadą ar bent ryšininką, kuris parodytų kelią ar bent kryptį, išvedan?ią iš vidinės gėlos ir nežinios. Laikas ir erdvė praranda ir vėl atgauna formas ir įvardijimus. Vėjas ?ia poeto mįslingai įmenamas, o šalia einantis skaitytojas neju?ia tampa neatsiejama šio mistinio proceso dalimi. Poetas išeina ieškoti:

Tai vėjas.
Mano balsas į Dievo ausį.
Moderniausio pavyzdžio balsas
Su taikinį persekiojan?ia sistema.

Nenurims, kol suras
(p. 6).

Taip pakvie?ia įvadinis eilėraštis „Įpu?iantis, nupu?iantis“, kuris palydi į 3 knygos dalis: „Siela, įstrigusi veidrodyje“, „Paskui bus mergaitė“, „Yra, kas paliudytų“. Kiekviena jų turi tarsi raktą – slaptažodį: „tu sakei belsti, tad aš ir beldžiu“. Poezijos žmogus perfrazavęs Biblijos žodžius tarsi įgyja leidimą keliauti toliau, skverbtis į gelmę, parodyti tikrumą, parodyti save, kad per jį skaitytojas pamatytų ir save: „Nuo tos vietos supratau – / Daugybę kartų pareisiu savęs ieškot, surankioti sau paliktų ženklų“. Ženklų apstu kiekviename eilėraštyje – tik belieka spėti atpažinti, priimti, atmesti, stabtelėti ilgėliau ar skubėti į priekį. Poezijos žmogus kartkartėmis lyg ir kilsteli galvą ir pamato šalia esantįjį, o gal tik suteikia jam tokią iliuziją:

Todėl paskutinįkart išsigąsk
Savo nežinojime –
Nubudęs jau būsi

(p.11).

„Aš“ sąvoka lieka kiekvieno asmeninėje suvokimo erdvėje. Bet iki „Aš“ tvirtumo dar daug ėjimo. Daug nežinios, šal?io, tylos, tamsos, liepsnos, injekcijų, žaibų, stiklų ir veidrodžio apgaulingų atspindžių. Poetas tarsi žaidžia šiais įvaizdžiai, kurie stiprina norą atsakyti į neatsakomus klausimus ar tiesiog klausti, klausti:„Galgi ne viskas dar išdegė?“ (p. 18).

Jei skaitytojas ir pabūgsta niūrios aplinkos ir nerimstan?ios gėlos ir norėtų trauktis, jo baimes nugali vis pasikartojantis vaiko motyvas. Vaiko, išsibars?iusio laike ir vis iš naujo atrandan?io save ir pasaulį: „Taip ir augau – vaikas, pilnas pelių.“ (p. 48) ir dar vaikystėje „buvo duota žinoti, kad pražystant medžiams / Miršta daugiausia žmonių (to reikalauja pasaulio harmonija“ (p. 50). Kalbėti vaiko balsu, kelti vaikiškai suaugusius klausimus, pabėgti į ateitį, grįžti į dabartį ir vėl persikelti į praeitį intriguoja ir dėl to palikti kelionės nesinori. Su vaiko vaizdu mintyse atkeliaujama į mirusiųjų pasaulį:„Ir žmonių kapuose – tas pats. / Tik vietoj mėnulių – Švelnūs žvakelių delnai.“ Jaukią anapusinę ramybę sudrums?ia netikėtai perkaitytas epigrafas, skirtas išėjusiam draugui. Ši poetinė akistata su realybe skaitytoją nukelia prie savojo žmogaus kauburėlio ir tą akimirką žemiškasis pasaulis tampa trapiai gražus:

Labiausiai bijau –
Kad daugiau nebus leista ?ia grįžti.
Kur netobula mėnesiena žolėj, tolumoj
Šuns lojimas... Kur mano
Lėtėjantys žingsniai
Nuodėmingu ir dulkinu vieškeliu...
(p. 95).

Iki pat knygos pabaigos kiekviena eilutė ragina eiti toliau. Paskutiniame 3 dalies eilėraštyje „ryšys su vadaviete“ poetas tiesiogiai prabyla vadui – Viešpa?iui. Išsako ir savo misiją, tarsi prašo leidimo toliau belsti ir leistis į dar vieną kelionę „metafizinėmis stotelėmis“ ir, manau, gauna. Mat užsklandos eilėraštis „Adventas“ neramiai ramus ir nors poetas sako: „Nuo šiandien – jokių eilėraš?ių“ – provokuojantis į naują poetinę saulėgrįžą.

Ir silpnas skaitytojas eina, vedamas stipraus poeto ir pakelia jį, kai akimirkai pasijunta stipresnis už vedantįjį. Ir dailininko Romo Oranto sukurtoje meninėje erdvėje visi eina susitikti su prasme. Nelengvas šis kelias, bet kas nebijo eiti ir nuolat ieškoti – ši poezijos knyga jam.

Adelė Žeimytė

Recenzijų konkursas

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika