Apie pasaką suaugusiesiems

Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys: romanas / Donaldas Kajokas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 277 p. – ISBN 978-9986-16-906-2

Pasijau�?iau taip, tarsi bū�?iau seno dvaro gyventoja. Guliu didžiulėje lovoje, netoliese stovi stalas ant kurio ramiai jau daug metų miega drambliukai. Už lango, mano sode, nežinia iš kur pridygo šermukšnių, į šalia esantį daržą neseniai nusileido debesis ir dabar toje vietoje puikuojasi ežeras. Už jo – mano kaimynų rezidencija, pavirtusi pelke, kurioje pilna nesybių. Gal į juos įsikūnijo mano kaimynai? Kai kurios nesybės tikrai į juos panašios. Skirtumas tik tas, kad turėti kaimynus yra visiškai racionalu, tuo tarpu turėti kaimynus – nesybes racionaliai nepaaiškinama.

Visas Donaldo Kajoko romanas pilnas mistinių herojų. Versdama puslapius tik dar aiškiau suvoki, kad kiekviena perskaityta romano eilutė stumia tave tolyn nuo realybės. Taip ir skaitai ir vis tolsti, tolsti, lyg su valtimi plauki miglom apgaubtu ežeru, galiausiai jis virsta pelke, o perėjęs ir ją ir vėl atsiduri tame pa�?iame vandenyje. Galiausiai užverti paskutinįjį romano puslapį, suvokusi, kad taip ir neatitolai nuo ežero, visad buvai netoli jo. Akimirką pasirodė, kad ir romanas bei jo veikėjai nepaliaujamai keliauja aplink ežerą.

Skaitydama įsitrauki į įvykių verpetą. Susipažįsti su Gabrieliumi, pradedi narplioti dvaro paslaptis, mąstyti, iš kur tas veikėjų keistumas. Visi jie beprotiškai nekasdieniški. Juta – amžinai nėš�?ia, pastojusi nuo nargelų, pakvaišusio proto žudikė. Eliezaras – puikus sodininkas, ta�?iau, ne visai žmogus. Kiekvienas personažas, kuris bent truputį atrodo žavus savo žemiškumu, galiausiai tampa žavus savo nežemiškumu. Romanas žavus tuo, kad skaitydama  įsiveli į vis painesnę istoriją, vėliau, atrodo, jau už�?iuopi kulminaciją, ta�?iau autorius tau pažeria dar daugiau netikėtų faktų (atsiranda gyvas Augustės sūnus), nubloškia tave ten, nuo ko pradėjai.

Rodos, ir Gabrieliui kartais pasidaro koktu nuo be perstojo nuo realybės atitrūkusio dvaro ir jo aplinkos. Tik skirtingai nuo Gabrieliaus, skaitytojui nekyla noras mesti šios istorijos, atvirkš�?iai, jis nori pagaliau viską išsiaiškinti, rasti visų šių įvykių prasmę. Ta�?iau ji neartėja. Negana to, į istoriją įsipina ir biblijiniai motyvai. Jie nuo pat pradžių dar labiau praskaidrina šią pasaką. Požiūris į Judą, negaliu sakyti, kad niekur negirdėtas, ta�?iau retai kur publikuojamas. Ir viskas susilieja į vienį. Ir tai, kaip jau sakiau, labai įtraukia. Visi herojai, nors jų charakteriai visame romane nekinta, jie tiesiog sukasi aplink ežerą padėdami Gabrieliui suprasti tai, kur jis dabar gyvena. Tik vienam kur�?iam asiliukui pasisekė. Jis ramiai gyvena savo tvartelyje, negirdi visų mistinių, ežerą gaubian�?ių istorijų. Jam šis dvaras prie ežero tik dar vienas paprastas, niekuo neišsiskiriantis ramus dvaras.

Galbūt būtent šito ir trūksta gruodį. Ko nors tokio, nuo ko dvelkia mistikų mistika. Ko nors, įsukan�?io į savų įvykių verpetą, leidžian�?io rūpintis romano herojų likimu, o ne kalėdinių dovanų išpardavimu Akropolyje. Dvare nėra jokio televizoriaus, telefono ar kompiuteriūkš�?io, dvare šalia ežero tėra tik jo paslap�?ių kupina istorija. Nuo jos, galbūt, truputėlį pavargsti, ta�?iau kita vertus, šios istorijos narpliojimas puikiai padės kiekvienam, pavargusiam nuo artėjan�?ių Kalėdų ir Naujųjų metų šurmulio.

Gertrūda Budreckaitė,
Radviliškio rajono
Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla,
11 klasė

Recenzijų konkursas