Recenzija

Mano vardas – Marytė: romanas / Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 181 p. – ISBN 978-9986-39-701-4

Šiemet 2000 egz. tiražu išleistas A. Šlepiko romanas užpildo dar vieną „baltąją istorijos dėmę“ – sakoma trumpoje knygos anotacijoje. Tai „vilko vaikų“ situacija, dar vienas pokario skaudulys. Toje pa�?ioje anotacijoje užsimenama, kad autorius rėmėsi tikrais faktais, pa�?ių „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

Iš tiesų to dokumentalumo knygoje gal net ir per daug, knygą netgi nelengva kartais priimti kaip romaną – kūrėjo išmonės vaisių. Tai pirmasis A. Šlepiko romanas, dienos šviesą išvydęs po kelių eilėraš�?ių rinkinių (tikrai pastebėtų, premijuotų!) ir novelių knygos, scenarijų lietuviškiems serialams.

Norė�?iau pabrėžti romano tematikos naujumą – knygoje kaip kaleidoskope sumirgo lyg ir kažkur girdėti faktai, užuominos, senų, iš Lietuvos Vakarų krašto kilusių žmonių pasakojimai apie tuos „vilko vaikus“. Bet, manau, dauguma skaitytojų manė, kad „vilko vaikai“ – tai nuo karo ir pokario baisumų į Lietuvą atklydę Rytprūsių vokie�?ių vaikai, priglausti vietinių žmonių ir �?ia pasilikę, prigiję mūsų dirvoje. Tikrai retas buvo girdėjęs apie ešelonuose pasislėpusius vaikus – maisto kurjerius, vykstan�?ius į Lietuvą ir grįžtan�?ius į savo suniokotus namus su kukliais maisto lauknešėliais, išgelbėjusiais jų šeimas nuo bado.

Pirmieji knygos puslapiai – savotiškas prologas, jame numanoma šio kūrinio pasakotoja, mergaitė Renata-Marytė, tarsi sugrįžta į savo vaikystę; lyg vartydami senų išblukusių nuotraukų albumą, matome jos akimis kraują ant sniego, išbadėjusius žmones, draskan�?ius kritusį kuiną, šiurpų pralaimėto karo laukų vaizdą. Tai atmosfera, kurioje, rodos, nieko nėra žmogiško. Autoriaus žodžiais, tai „pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta“, skaudi visa jos istorija, ir ypa�? naujausioji – ir turbūt paskutinė. Skaitant knygą ilgam atmintyje išlieka nuniokotų Rytprūsių vaizdai, siautėjan�?ių nugalėtojų savivalė, vargana krašte likusių vietinių civilių gyventojų lemtis ir buitis, ir visa apimanti baimės ir nevilties atmosfera. (Sunkiai įsivaizduoju šią knygą, išleistą Rusijoje. Netgi dabar).

Romanas, kaip jau minėjau, nėra tradicinis, �?ia nėra vieno pagrindinio herojaus, kurio gyvenimo keliu sektume paskui jį, jo gyvenimo vingiais. Šmėkšteli tai vienas, tai kitas personažas – tarsi senoje traškan�?ioje kino kronikoje: užfiksuoti žmonių veidai, gyvenimo situacijos, gamtovaizdžiai, duobėti keliai, sodybos...

Tarsi mozaika sudėlioti Lietuvos vaizdai: ką tik praūžusio karo pėdsakai, susigūžęs, suglumęs, nežinantis, ko laukti, kaimo žmogus, konfrontacija ir �?ia, Lietuvoje – miško broliai ir stribai. Malonu, kad ir jie pavaizduoti kaip gyvi žmonės, tai ne schematiški, iš anksto aiškūs „gerieji“ ir „blogieji“.

Kad ir kiek būtų sukurpta liaupsinan�?ių ar triuškinan�?ių recenzijų, knyga jau gimė ir gyvena – tokia, kokia ji yra, su savo privalumais ir trūkumais. Ir tai svarbiausia. Taigi, kaip pasakyta dar paties Martyno Mažvydo „Katekizmo“ prakalboje, „imkit mane ir skaitykit“. Ir neapsiriksit. Ir jeigu „skaitydami permanysim“ – t.y. naujai suprasim žmogų ir istoriją, ir žmogiškumo triumfą net skaudžiausiomis nužmoginimo akimirkomis – knyga savo tikslą bus pasiekusi.

Manau, skaitytojai tikrai pastebės šį originalų kūrinį ir įvertins balsuodami, rinkdamiesi vienu iš populiariausiųjų.

Vilija Auželienė,
Pravieniškės – 2k., Kaišiadorių raj.

Recenzijų konkursas