Kaip gyventi, kai gyventi gerai?

Sudie, rytojau: romanas / Unė Kaunaitė. – Vilnius: Žara, 2011. – 230 p. – ISBN 978-9986-34-267-0

2008 metais Linas Augutis LRT sukūrė filmą „Mes ateinam“,  apie kartą, kuri gimė po Kovo 11-osios. Filme, kontrastuojant su sovietine praeitimi, buvo bandoma parodyti jaunuolius, nebuvusius nelaisvėje. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ta, ateinanti karta, atrodė pasimetusi, bet optimistiška. O tai jau gerai.

„Sudie, rytojau“ Unės Kaunaitės debiutinis romanas. Sėkmingas debiutas. Vien jau patekimas į Metų paauglių knygos rinkimus – pripažinimas. Romanas nėra ypatingas, bet kaip pradedan�?iam kūrėjui – šis kūrinys tikrai geras. Skaitai nesikankindamas ir tikrai ne iš prievolės, bet iš smalsumo. Vienas pagrindinių jo išskirtinumų, kurį vienoje konferencijoje pabrėžė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, tai jauno ir talentingo žmogaus problema, kuri iki šiol lietuvių vaikų literatūroje nenagrinėta. Nes kas gi kalba apie tuos, kuriems viskas gerai?! Rašoma apie vaikų gyvenimą asocialiose šeimose,  konfliktus su tėvais, socialinę atskirtį arba paviršutiniškai krizenama apie vaikystės meiles kokioje nors stovykloje, bet kalbėjimo apie tai, kaip gyvenama, kai drama lyg ir nevyksta, ir kaip būna, kai tau viskas sekasi ir turi būti gerai, nebuvo. Į lietuvių kalbą išverstas Chbosky Stephen romanas paaugliams „Atskalūno laiškai“ taip pat kalba apie bandymo suaugti problemas, netgi tada, kai šeima draugiška, turi draugų, gyveni gerai, bet vis tiek  yra sunku. Ta�?iau amerikietiškas kontekstas, dažniausiai žinomas tik iš serialų, nėra tas pats, kas lietuviška realybė. 

„Sudie, rytojau“ pavadinimas nevykęs. Nei tai aliuzija į Sagan „Sveikas, liūdesy“, nei jis iš tikrųjų ką nors sako. Bet tai romanas apie geriausiuosius, socialinės piramidės viršūnėje esan�?ių šeimų vaikus. Vytautė – pagrindinis personažas, sentimentalumo dėka pavadinta Vytauto garbei ir pabrėžtinai taisanti visų bandymus kaip nors trumpinti vardą, mokosi numanomai geriausioje Vilniaus mokykloje, kartu su kitais geriausiais. Šie paaugliai – gerų tėvų geri vaikai. Vytautės pagrindinė problema tai, kad jai sekasi viskas. Ji tobula. Be pastangų sprendžia uždavinius ir prisimena istorinius faktus, muzikoje jos gabumai pribloškiantys, kaip ir pasiekimai dailės mokykloje, o šokio plastika – pavydėtina. Nereikia pamiršti jos plataus literatūrinio ir kinematografinio žinių lauko, mandagaus elgesio su mokytojais, pareigingos dukters ir geros anūkės savybių. Dar kiek ir atrodo, jog Vytautė tikriausiai galėtų ir kokį nors lazerinį prietaisą sukonstruoti. Visapusiškai tobula, bet tuo ir nuobodi mergina. Bet ji nėra toks paprastai prėskas personažas. Kaunaitė sugeba ją pavaizduoti erzinan�?iai paklusnią, bet kartu ir užsispyrusią. Nekelian�?ią jokių konfliktų, bet dažnai gyvenan�?ią įtampose tarp pasirinkimų, kurie jai primesti. Ji daug mąsto ir jau�?ia, tik sugebėjimas tai reikšti dar neatrastas. Pavargusi nuo stebėjimosi, kad ir jai kažkas nesiseka, ji tyliai rašo. Apie save. Kitu vardu, kitu asmeniu. Dar kita bekompromisė Vytautės dalis – lengvai pamišusi kaimynė Sofija, išpažįstanti savo gyvenimą plonoms namo sienoms, iškeitusi vyrą į šunį ir gyvenimą į priekaištus. Vytautės problema ne vien tai, kad ji pati nežino ką pasirinkti mokytis sustiprintu lygiu. Visus savo pasirinkimus mergina grindžia noru kitiems suteikti laimės, todėl visaip bando atspėti kokią ją norėtų matyti.

„ – [...] Argi meluoju? Vaikas be proto gabus. Net neabejoju, kad užaugusi galėtų būti prezidentė. Būtų pirmoji Lietuvos prezidentė, – mo�?iutė nusijuokė žemu balsu.

– Prezidentė, – senelis numojo ranka. Tam smegenų nereikia. Mokslininkė – kitas reikalas. Galėtų Nobelio premiją gauti.

– Na, – motina vis dėlto neištvėrė. – Ji tiek daug stato iš kaladėlių, kad mes kartais pagalvojam... kokia architektė gal bus...“ (p. 65).

Ir viskas baigiasi, net nesugebėjimu išsirinkti makaronų ar vyno rūšies. Galėjimas visko kartais reiškia negalėjimas nieko. Šis ir taip komplikuotas coming of age periodas stipriai įtakojamas senelių, kurie kiekvienu tinkamu, ar nelabai, momentu prabyla apie Baltijos kelią ir Nepriklausomybės laikų vienybę. Kas, garbės žodis, užknisa jau po antro karto, bet Vytautė mandagi ir vyresnių žmonių kalbų nepertraukinėja. „Ar įmanoma per gyvenimą spėti pabūti ir pianiste, ir prezidente, ir Nobelio premijos laureate, ir daktare?.. Tada visi liktų patenkinti. Šleptelėjo ant senelių lovos. Ant staliuko buvo padėtas nuotraukų albumas. Maža Vytautė su tėvais kažkokiame koncerte... Visą vaikystę seneliai jai vartė tuos albumus ir pasakojo apie Sąjūdžio laikų žmones. Apie Nepriklausomybę. [...] Trimetė Vytautė nežinojo, nes kas tos radijo bangos, nei kaip tie bokštai veikė, bet linksėjo ir viską dėjosi į galvą. O jie toliau pasakojo apie Baltijos kelią“ (p. 137). Filme „Mes ateinam“ viena iš kalbintų merginų užsimena apie kaltės jausmą, kurį jau�?ia, nes nesugeba išgyventi Nepriklausomybės atkūrimo įvykių, matomų per televizorių kiekvienos valstybinės šventės proga, taip, kaip juos jau�?ia tuo laiku gyvenusieji. Unė ne pirmoji nužyminti skirtį tarp tų, kurie tai matė, nesvarbu kokio amžiaus, ir tų, kurie apie visus įvykius skaitė tik iš vadovėlių. Daug kas apie tai kalba, bet pa�?ių vaikų niekas neklausia. O kol ma�?iusieji tarėsi kaip �?ia geriau papasakoti,  jie ėmė ir užaugo ir net parašė apie tai.

Ir rašosi jiems neblogai. Nors romano siužetas paprastas, trūkinėjantis atskirų draugų istorijų gabalais su įsiterpian�?iais ir nostalgiškais vaikystės prisiminimais, iš esmės tai pasakojimas apie mokyklą, bet rašytoja valdo tekstą, o už paskutiniuosius antrojo epilogo sakinius ir labai vietoje užsibaigtą rašymo romane temą, galima dėti didelį pliusą. „Pirštais pabarbeno klaviatūros mygtukus. Tą pa�?ią sekundę prieš akis iškilo vaikino paveikslas: pe�?ius siekiantys dredai surišti į kasą, šiek tiek apsmukusios kelnės ir ausinės [...] Nors ne, ne – reikėjo merginos, vaikinuką kol kas paliko nuošaly. Kiek pagalvojęs pagaliau pradėjo.

„Vytautė nenorėjo būti viena. Nieko naujo“ (p.  230).

Personažai, ta�?iau įvairove neblizga. Be Marijos, kuri vienintelė knygos pradžioje dar parodoma ne tik iš Vytautės perspektyvos, visi kiti lygiai tokie pat nuobodžiai geri, ne pagal nusistovėjusias šiuolaikinio – jau sugadinto jaunuolio – klišes gyvenantys paaugliai. Jie tik minimaliai nukrypsta nuo normų ir taisyklių – kad būtų įdomiau, bet ne tiek, kad įvyktų tragedija. Beveik niekas �?ia nerūko (išskyrus tą pa�?ią Mariją) ir alkoholio nevartoja (dvyliktokų išvyka su palapinėmis, ir tik pora vaikinų pabaigoje paminėti atsiskyrėliškai išgėrę). Bet ne į paauglių gyvenimo kronikas juk orientuotasi. Ta�?iau tikriausiai vien dėl to, nieko apie juos pasakyti ir neišeina. Rašytoja juos naudoja kaip dekoracijas Vytautės veiksmams, nuotaikoms ir prisiminimams nuspalvinti Jie tiesiog draugai su kuriais kalbama, kad būtų kalbama, todėl ir tos kalbos kartais šiek tiek erzina. O kartais ir patys pokalbiai nenatūralūs, nors fragmentiškumas ir trumpumas bei nukąstos mintys, po kiek laiko pasirodo beesantis pats natūraliausias paaugliškos nedrąsos ir dar nemokėjimo reikštis būdas. 

„ – Mes ir taip pakankamai panašios.

– Sakai?

– Tu ieškojai Liūto, aš – tobulo žmogaus. Abi neradom.

[...]

– Jau bėgsiu Ma.

– Jau?

Vytautė užsimetė savo kuprinaitę.

– Vy?..

– M?

– Šiandien keista diena. Žvaigždės įdomios...

– Žinau. Ypa�? vienuoliktukams, - nelauktai šyptelėjo.

Marija du kartus žioptelėjo.

– Su tave...

– Dėkui (p. 215 – 216).

Autorei daro garbę natūralus ir neperspaustas meilės ir simpatijų užuomazgų, kurias pergyvena Vytautė, Marija, Simas, Ūla ir Robertas, vaizdavimas. Pasivaikš�?iojimai palei Nerį, kakava su bandele pieno bare – lyg iš naujo atrasti natūralūs jaunuolių veiksmai. Romano merginos svajotojos, nebijan�?ios jausti, bet šiuolaikiškai ryžtingos, todėl nutraukia nemielas draugystes. Emociniam fronte merginos aktyvios, ieškan�?ios tobulumo, su sveiku numanymu, kad taip nebūna. Juk tobulas tik Vilnius.

Reikia sutikti su Gintare Adomaityte,  kuri kalbėdama apie šią knygą, Vilnių išskyrė kaip atskirą personažą. Miestas – didžioji merginos meilė. Gal neįsisąmoninta, bet tikra. Vytautė išvaikš�?ioja ir prisiminimais užkloja Vilniaus senamies�?io gatves ir parkus, daugybę kartų pereina miesto tiltus ir sostinę apžvelgia nuo kalvų. Jai kalba visi istorinio Vilniaus sluoksniai. Ta�?iau Vytautės Vilniaus ribos baigiasi ties UNESCO paveldu pripažintomis miesto gatvėmis. Aišku tai jos pasirinkimas, nes ir miestas jos. Bet į Vytautės klausimą „ar yra dar Vilniuje vieta, kur nebuvau buvusi“, galima paprastai atsakyti tuo pa�?iu 53 autobusu nuvažiavus iki maršruto galo, į Fabijoniškes. Ten tikriausiai irgi gyvena gimusių po 1990-ųjų ir kartais jie gyvena tiesiog gerai.

Vida Endriukaitytė

Recenzijų konkursas