Unikalus žvilgsnis į Kiniją

Pekino dienoraš�?iai: esė / Vaiva Grainytė. – Vilnius: Vaga, 2012. – 254 p. – ISBN 978-5-415-02251-9

Keliauti ir atrasti kažką naują mėgsta daugelis. Žmones traukia nepažįstamos, neištyrinėtos vietovės, kultūros. Kinija – ne išimtis. Ji mums asocijuojasi su Didžiąja kinų siena, su galingomis imperatorių dinastijomis, tradicijų įvairove. Dažnas svajoja nuvykti į šią egzotišką, margaspalvę  šalį, ta�?iau ne visi gali sau leisti kelionę į Tolimuosius rytus. Besižavintiems šiuo kraštu – puiki dovana, knygynuose pasirodė V. Grainytės knyga „Pekino dienoraš�?iai“, kuri atskleidžia visai kitokią, lig šiol daugeliui nepažintą Kiniją.

Vaiva Grainytė – įvairiaplanė asmenybė – rašytoja, muzikė, keliautoja. Nuo 2003 m. nuolat bendradarbiauja su įvairiais kultūros leidiniais. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo teatro magistro laipsnį, o 2010 m. rugsėjo mėnesį pagal mainų programą išvyko į Pekino Centrinę dramos mokyklą, studijuoti kinų kalbos. Šių studijų rezultatas – originali knyga, kurią norė�?iau pristatyti. Kuo ji originali?

Pirmiausia savo stiliumi.  Vien pažvelgus į turinį  neju�?ia šypteli „Ponios Kinijos Liaudies Respublikos makiažas“, „Nėra ūpo, bet yra bilietas į Hohotą“  ir t.t. – subtili ironija intriguoja. Autorė visus savo įspūdžius aprašo drąsiai, sarkastiškai ir vulgariai, maišo aukštąjį ir žemąjį stilių. Pradėjus skaityti supranti, kad lyrikos bus nedaug. Taip pat krenta į akis angliškos frazės: kinai į autorę kreipiasi angliškai, todėl tokias neišverstas frazes autorė dažnai įterpia į tekstą. Anglų kalba pamažu virsta pasauline, todėl atrodo elementaru, kad visi ją turi mokėti, be to, rašytojos sutikta moteris paprašo, kad ji pamokytų kinės vaiką anglų kalbos. Mat kinie�?iai įsitikinę, kad visi europie�?iai ir baltaodžiai idealiai kalba angliškai. Rašytoja kartą per savaitę moko vaiką paprastų angliškų frazių.

Dienoraštis – originali kūrinio forma. Jame nėra iš anksto sumodeliuoto siužeto. Skaitydamas dienoraštį, gali tiksliai įsivaizduoti tos dienos įvykius, autorės savijautą, sužinoti jos nuomonę apie įvykius. Dienoraštyje išsakoma subjektyvi nuomonė: autorė pasakoja įvykius, pasilikdama teisę klysti, ta�?iau nenusivilsime, patikėję jos žodžiu, nes visi jos išgyvenimai realūs, nesurežisuoti ir neišgalvoti. Štai, pavyzdžiui, apsilankymas Mongolijoje. Tuš�?ia stepė su keliomis jurtomis ir vėjas, kurio šaltį gali pajusti skaitydamas.  Šiose dykynėse staiga šmėsteli baimė, pakvimpa vos ne detektyvu, kai autorės jurtą saugojusi tvirta spyna staiga užsispiria lyg laukinis asilas ir sugenda, o vienas iš kaimelio gyventojų pasiūlo nak�?iai savo draugiją.  Rašytojai tenka duris užremti spintele ir prie pagalvės pasidėti peilį. Skaitant tokį vaizdų dienoraštį, puikiai juntami visi išgyvenimai ir visa istorija tampa realybe, kurią tarsi gali paliesti.

Savitas knygos iliustravimas taip pat pabrėžia knygos išskirtinumą. Skaitytojų akis pripratusi prie spalvingų šios šalies nuotraukų, o štai „Pekino dienoraš�?ių“ iliustracijose nėra auksu tviskan�?ių, spalvingų ir prabangių šventyklų ar pa�?ios Kinijos nuotraukų. Tai keletas kinų rašto pavyzdžių, nuotraukos iš kokio istorinio karo ar sukilimo. Viskas realu ir nepagražinta. Štai vienoje nespalvotoje senoje nuotraukoje matyti būrys vaikų prie mažo ir skurdaus mokyklos pastato. Daugelis skaitytojų tuojau pat ims lyginti šią fotografiją su tarpukario Lietuvos nuotraukomis. O panašumų tikrai yra. Taigi atsiranda puiki pokalbio prie arbatos ar net rimtos diskusijos tema – Lietuvos ir Kinijos panašumai.

Keliautojos akis dažnai ironiškai užkliūna už patiriamo diskomforto: masės žmonių, smogo, nešvaros ir t.t. (o gal žmogaus prigimtis prašosi jį akcentuoti). Taip visi romantikai ir svajotojai nuleidžiami ant purvo ir dvokian�?ios realybės. O kam apgaudinėti žmones? Juk tikrovėje Kinija gal ir nėra tokia didinga ir graži, kokią ją dažnai vaizduoja „Discovery“ kanalas, tad kam ją liaupsinti. Be to, nuolatinio gyventojo (autorę drįs�?iau būtent tokia ir laikyti) įspūdžiai dažnai skiriasi nuo turisto, vykstan�?io su ekskursija ir gidu.

Įdomu, kad šioje knygoje kiekvienas skaitytojas ras sau kažką tinkamo, artimo sau. Knygų gurmanai turi galimybę pasimėgauti neįprasto stiliaus kūriniu ir jį aptarti su draugais, padiskutuoti kūrinyje akcentuojamomis temomis, pvz.: prisitaikymas naujoje aplinkoje, kritika aplinkai. Aistringas keliautojas, vos tik pradėjęs skaityti, jau norės nuvykti ten ir patirti viską iš naujo, savo kailiu. Jis norės įsitikinti, ar tikrai ta Kinija nėra tokia puiki ir nuostabi. Amžinas studentas supras, kad ir jis privalo mokėti šią gana egzotišką kalbą, juolab, kad amžius mokslui ne kliūtis, rašytoja pateikia puikų pavyzdį. Tai 50-metis olandas, rašytojos klasėje mokęsis geriausiai, keldavęsis ketvirtą ryto ir mokęsis, o kartą berašydamas net išsinarino riešą. Žmogus, kuris neken�?ia Kinijos ir kinų, pradžioje jausis pamalonintas, nes ras �?ia aprašytų daugybę šios šalies minusų, bet galiausiai jis taps kur kas tolerantiškesnis, kai perskaitys ir pajaus kinų svetingumą, sužinos apie jų gamtos paminklus, tradicijas. Besidomintiems religija, �?ia taip pat yra ką paskaityti. Aprašomos šventyklos, religinės šventės. Teatro mylėtojai �?ia pažins kinų operos subtilybes. Na, o niurzgos, kurie tiki, kad Lietuva yra blogiausia vieta gyventi – labai klysta. Skaitydami šį dienoraštį jie tikrai pakeis savo nuomonę, nes kur kas geriau valgyti lietuviškas kruopas ar mėsą, negu skorpionus, šunieną ir dar bala žino ką, daug geriau apsilankyti „Gariūnuose“ negu Pekino turguje, kur baisiausiai dvokia ir labai nešvaru. Juk nė vienas lietuvis neprausia savo vaikų purvinu upės vandeniu ir neverda pusry�?ių gatvėje. Galiausiai ši knyga gardus kąsnelis gurmanams, kurie nebijo valgyti sraigių, austrių ar mėgaujasi varlių šlaunelėmis. Čia jų laukia porcija keptų skorpionų, bi�?ių ir dar neaišku ko. Aštriausių pojū�?ių mėgėjams autorė siūlo paragauti „Tigro ir drakono kovos“ – katienos ir gyvatienos mišinio.  Kas žino, gal bus labai skanu?

Kaip ir dažnas lietuvis autorė išreiškia nepasitenkinimą savo šalimi, o būnant toli nuo jos žvilgsnis pagauna visai neįprastus akcentus. Tarptautinėje parodoje suradusi Lietuvos stendą, keliautoja aiškiai juo nusivilia ir visa tai sarkastiškai papasakoja. Kažin ar tokia graži ir patraukli Lietuva atrodo, jei ją pristato vos gyvi darbuotojai, guminiai ir jau kelias dienas prastovėję cepelinai, ir plakatas, skelbiantis, kad Lietuva – oro balionų šalis. Skaitytojui tai puiki galimybė pasvarstyti, kuo ypatinga mūsų šalis ir galbūt jam gims nuostabi idėja, kurią galėsime panaudoti pristatydami Lietuvą kitose parodose, atrasime savo šalies unikalumą atskleidžian�?ių ženklų .

Pekinas – kultūrų katilas, milžiniškas skruzdėlynas. Visi, kas tik �?ia atvyksta, tampa jo dalimi. Jis kaip srovė pagauna ir nusineša su savimi, o mums tereikia jį įsileisti į save, norėti pažinti šitą miestą ir visą šalį iš visų pusių. Kiekvienas atvažiavęs �?ia gali rinktis – pamatyti tik kamufliažinę Kiniją, išpuoštą blizgu�?iais ir besivaikan�?ią vakarietiškų madų, ar tikrąją, su jos draugiškais gyventojais, neįprastu jų elgesiu, tikrosiomis tradicijomis. Būtent  V. Grainytės „Pekino dienoraš�?iai“ turėtų padėti apsispręsti žmogui, kuris nusprendė atrasti savąją Kiniją.

Lina Naulickaitė,
dešimtokė

Recenzijų konkursas