A. Šlepikas „Mano vardas – Marytė“

Mano vardas – Marytė: romanas / Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 181 p. – ISBN 978-9986-39-701-4

„Visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos. <...> Viskas nutolę, ta�?iau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnės, kitos jau prarastos, tarsi blunkan�?ioje nuotraukoje. Laikas ir užmarštis užnešė viską sniegu ir smėliu, krauju ir drumzlinu vandeniu“.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Rytų Prūsija apgyvendinta sovietų. Atvykėliai pasisavino vietinių žemes, namus, gyvulius – taip benamiais paversdami ištisas gyvenvietes, kuriose gyventi buvo likę vien vaikai ir moterys. Dauguma vyrų žuvo fronte. Kitiems, manoma,  pavyko pabėgti į vakarus, o apie tre�?ius visai niekas niekada nieko nebesužinojo...  Kiekviena akimirka persmelkta baimės, nežinomybės. Juk kiekviena akimirka gali būti paskutinė... Kas galėjo patikėti, kad ateis toks laikas, kai moteris verkdama prašys lietuvį ūkininką pirkti vaiką, nes namie laukia dar keturi? Pirkti vaiką už maišelį bulvių?  Niekas nebūtų pagalvojęs, kad kada nors: „taip ramiai praeis pro negyvus <...>, kad žmones užguls abejingumas ir keista, beveik vergiška neviltis, sumišusi su bejėgyste, susitaikymu, noru numirti, užmigti“.  Mirtis jau tapo tokia dažna viešnia, kad nieko nebestebina. Visiems svarbiausia – išlikti.

Štai, atgyja žmonės galiniame kareivių valgyklos kieme pamatę  du vaikinus, velkan�?ius maisto atliekų katilą. Sužimba ir Evos akys. Juk dabar svarbiausia grįžti atgal į namais tapusią malkinę ir pavalgydinti vaikus. Išbadėję, šąlantys, pavargę laukti žmonės pasiduoda artyn, o kareiviukai „šaukia, kur lendat jūs, išperos, kur jūs lendat, fašistai, traukitės, nes gausit per snukius, nelipkit ant galvos, nelipkit ant galvos. Nors niekas nelipa ant galvos, visi tik nevalingai slenka artyn, kiekvienas pasiruošęs griebti savąją dalį, o ta dalis yra lygiai tokia, kokią sugebėsi nugriebti“. Tuo tarpu, Evos vaikais rūpinasi teta Lota. Ji seka pasakas, „bandydama užkalbėti jų alkį, užkalbėti šaltį <...>.  O kokią tik pasaką beseka – visose vis apie duoną, apie mėsą, apie ropę, apie maistą“. Tuomet duoda karšto vandens, skatina miegoti: „<...> miegas nugali alkį – užmiegi ir valgyti nebenori“.

Daug dėmesio A. Šlepiko romane skiriama  vyresnėlių Heinco  ir Renatės istorijoms papasakoti. Eva nuolat vaikams kartojo niekada nepamiršti, iš kur ir kas jie tokie. Visgi, išlikti – išlikti yra svarbiausia: „<...> man nieko daug nereikia, aš tik pavalgyt norėsiu ir dirbsiu, dirbsiu viską, ką pasakysit, ir klausysiu visko, ką tik man liepsit“. Ir priglaudė mergaitę senukų pora iš Lietuvos. „Mano vardas – Marytė“, pirmasis išmoktas sakinys tampa aukso vertės, lyg bilietas gyventi...

Atvirai tariant, ši knyga man į rankas pakliuvo atsitiktinai. Bibliotekoje sutikta draugė ją brukte įbruko – liepė perskaityti. Šyptelėjau perskai�?iusi pavadinimą (beje, visi be išimties, žmonės metę žvilgsnį į mano skaitomą knygą linksmai nusikvatodavo). Viršelis neintrigavo, net pasirodė savotiškai atgrasus. Tipinė, banali pėdų, stovin�?ių smėlyje, nuotrauka. Kaip tik tokia, kuri nežada nieko gera... Bibliotekininkė, ir ta abejingai žvilgtelėjo į knygą, versdama mane nurausti:

„ – Jau norisi kažko lengvesnio, ar ne?“

Visgi, knygą pasiimu. Pirmas įspūdis – pasakojama stereotipinė, niekuo neišsiskirianti to meto istorija. Veikėjų likimai nuspėjami, nėra jokių netikėtumų, kurie priverstų skaitytoją aiktelėti iš nuostabos. Ta�?iau  negęstantis vaikų troškimas ir viltis gyventi įtraukia ir užgauna jautriausias stygas. Sunku įsivaizduoti vaikų drąsą, atkaklumą ir ištvermę, kurių prireikė vykstant į Rytprūsių Lietuvą, tikintis parnešti išbadėjusiems broliams ir seserims, ant kojų vos bepastovin�?ioms ir paskutinį kąsnį vaikams atiduodan�?ioms motinoms.

Romano pasakojimo stilius pasirodė kiek chaotiškas. Šok�?iojimą nuo vieno veikėjo prie kito galima palyginti su griežimu smuiku. Įsivaizduokite, smuikininkas atlieka kūrinį, ir staiga, nutrūksta styga. Muzikantas ją greitomis pakei�?ia, ta�?iau kūrinio groti nebaigia – griebiasi kito. Ir tai kartojasi viso koncerto (šiuo atveju, romano) metu! Vos pajutus šilumą ir artumą, užuojautą vienam veikėjui, jau esi priverstas su juo išsiskirti, pažvelgti į pasaulį per kito personažo prizmę. Tuo labiau, kad veikėjai aprašomi gana abstrak�?iai, jie nėra pilnai atskleisti ir individualizuoti. Liūdna, ta�?iau nors daug dėmesio skiriama Heinco ir Renatės istorijoms  (beje, jų pabaiga taip pat gana miglota) papasakoti,  apie kitų vaikų likimus nutylima.

Vis dėl to, perskaitau knygą vienu prisėdimu, nė minutėlei neatsitraukdama. Užvertusi paskutinį puslapį dar akimirką kitą pavartau ją rankose ir atsidūstu. „Trumpoka“ – pamanau. Geros istorijos visada atrodo per trumpos, kad ir kiek puslapių užimtų.

Aušra Čebatoriūtė

Recenzijų konkursas