Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Kai nuoširdumas nuginkluoja
Sapnų katytė: pasaka / Kęstutis Kasparavi?ius; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Nieko rimto, 2011. – 59 p. – ISBN 978-609-441-036-9
Kęstutis Kasparavi?ius – galybės premijų laimėtojas ir veteranas Metų knygų rinkimuose, tad ir naujausią kūrinį lydi palanki išankstinė nuostata: bus ne bet kas ir ne bet kaip, o rankoje gniaužiama knyga taps malonia patirtimi, – ankstesnėse knygose jo reikštasi kaip ramaus, saugaus ir organiško pasaulio kūrėjo.
Gana įprastà, idealaus pasaulio bruožų kupina ir pastarosios Kasparavi?iaus istorijos pradžia. Pagrindinė herojė Katytė Piksė gyveno sau Sapnų šalyje, kurioje „viskas buvo tiesiog nuostabu“ (p. 6). Mažutis paradoksas: Sapnų šalis – tai kraštas, kuriame niekas per miegus nesapnuoja („kam sapnuoti? Ir taip visos mūsų dienos kaip sapnas“, p. 9). Pamažu aiškėja, jog ši vieta – nelyg rekvizitų sandėlis, iš kurio trumpam pranyksta tie daiktai, kuriuos dabar… kas nors sapnuoja! „Mūsų šalis bekraštė, be pradžios ir pabaigos. Niekas negalėtų pasakyti, kiek pasaulyje yra sapnų“ (p. 12), – kuria unikalaus ir izoliuoto krašto iliuziją senelė. Ta?iau ir šiame pasaulyje tenka eiti į mokyklą, o anūkai senelėms užduoda nuostabos kupinus, klasikinius klausimus: „Tai tu buvai maža?“ (p. 18).
Jokia paslaptis, kad pakeliui į mokyklą vaikams nutinka įvairiausių neplanuotų dalykų. Mergaitiška suknute vilkinti ir sandalais avinti Katytė Piksė irgi ne išimtis, – keliaudama debesėliu ji „neju?iom užsnūdo“ (p. 23), o didieji knygelės nuotykiai prasidėjo. Katytė netikėtai „atsidūrė smėlio dėžėje“ (p. 24), Onutės pasaulyje, – o gal tik mieste, – kuriame „gyvūnai nekalba“ (p. 27). Ir nors Onutės namo numeris toks pat, kaip Piksės Sapnų šalyje – skirtumų yra ir daugiau, pavyzdžiui, – automobiliai. Onutė: „Pas mus jais keliaujama, kad būtų grei?iau“ (p. 28). Į jų triukšmą atkreipusi dėmesį, Piksė stebisi: „Mes keliaujame visai kitaip – kad būtų lė?iau“ (p. 28). „Ir dar mes savo šalyje klausomės tylos“ (p. 44), – taip visu ūgiu prieš akis skleidžiasi skubėjimo / laiko neturėjimo gyvenimo būdo kritika. Onutės šuo antrina: „Jau seniai niekas mūsų mieste naktimis nebesapnuoja. […] Tik atsigula ir užminga. O rytą atsibunda, pažvelgia vienas į kitą apsiblaususiomis akimis, kreivai šypteli ir išskuba kas sau. Ir taip kasdien. Kartais pagalvoju, ko jie visi taip skuba? Juk, regis, niekas jų nesiveja“ (p. 47).
Automobilio vairuotojas idealiai įkūnija minėtą už save patį svarbesnių reikalų turintį, cinišką žmogų ir jo žvilgnį, – pakėlęs ir atgal per tvorą sviedęs Sapnų Katytę, taria sau: „Primėto visur žaislų, žmogus net pravažiuoti negali“ (p. 33). Tuo tarpu ramaus, neskubraus ir laisvo gyvenimo šalininkas yra ?ia sutiktasis bevardis katinas: „Visi, kurie turi vardą, kam nors priklauso. O aš niekam nenoriu priklausyti. Esu laisvas katinas“ (p. 34), – visai paprastais žodžiais puoselėjama laisvės vertė.
Autorius sukuria be galo žaismingų alegorijų, pavyzdžiui, – mažajam Katytės broliukui „rūpėjo tik vaikytis debesėlius sode. Ypa? Abejonių debesėlius, kurie dažniausiai šmižinėja žemai tarp obelų ir būna be galo įkyrūs. Jie visada prikimba prie tų, kurie turi labai daug klausimų, bet nežino atsakymų į juos“ (p. 9). Išmaniai naudojamasi nonsenso poetika („Praverdamas ar priverdamas langelį gali tylą dar patylinti arba atvirkš?iai“, p. 44). Jei pasirodė nelogiška perskyra tarp nekalban?io katino ir kalban?io šunio Onutės mieste, tai didaktinis pasiaiškinimas iš paties šuns nasrų toks: „Jūs kas vakarą spoksote į tą savo televizorių ir jau seniai nesikalbate ne tik su manimi, bet ir tarpusavyje“ (p. 47). Kieno ?ia sapnas? O ar yra koks skirtumas, jei knyga patiks visiems, „kurie, vos užmigę, kažką pameta ir visą naktį negali rasti“ (p. 51)?
Knyga yra erdvė fantazuoti, į kurią Kasparavi?ius kvie?ia aplenkdamas skaitytojų amžiaus klausimą ir nuoširdžiai, kaip retas temoka: „Skiriu visoms paslaptingoms būtybėms, aplankiusioms ar kada nors dar aplankysian?ioms mane sapnuose“ (p. 5).
Ta?iau knygelė neapsiėjo ir be keleto trūkumų. Esama mažos iliustracinės painiavos, t. y. lieka neišspręsta šešėlio vaizdavimo problema (atsiranda pertrūkis loginiame teksto ir iliustracijų santykyje). Taip pat, knygą vartant dienos šviesoje, dalis iliustracijų atrodo purvinos, o lyginant viršelio ir analogišką iliustraciją iš 13 puslapio, mįsle tampa klausimas, kas gi nutiko su spalvų kontrastu šioje Kasparavi?iaus publikacijoje. Taigi lieka neaišku, iliustracijų rengimas spaudai šįkart atspindi leidyklos atsainumą ar autoriaus ir leidėjų nesusikalbėjimą. Pasitaikė ir viena beskonybė – gėlytės prie puslapių numeracijos. Visgi bendrai iš knygos puslapių sklinda ramybė, o Kasparavi?iaus sukurtą sapnų peizažą yra nenuobodu apžiūrinėti. Piešiniuose keistai dera smulkmeniškai išpieštos medžio (grindų, durų,baldų) rievės ir neįprasti – pavyzdžiui skraidantys – daiktai. Kasparavi?ius atsiskleidžia ne tik kaip neįkyrių nonsensiškų siužetų kūrėjas, bet ir kaip talentingas praeities įamžintojas – jei kas sumanys savo vaikams parodyti plėšomus kalendorius ar išnykusias kartonines (!) termometrų (ne elektroninių!) tūteles, tegul iš karto ver?ia 53-iąjį knygos puslapį.
Prislopintos akvarelės spalvos ir ryški kontūro linija pieštuku, atidumas detalėms ir tikri ūkio rakandai, – jau nusistovėjęs autoriaus braižas. Jo iliustracijų pasaulis – toks, kuriame ant palangių privalomai žydi pelargonijos, o jaunesnieji broliukai visada dėvi jūreivio kostiumėliu. Piešiama autentiška buitis, apvalyta nuo laikinai – tikėkimės – mūsų namus užlūdusių plastikinių daiktų.
„Tai buvo nedidelė balta katytė“, – taip prasidėjo viena iš garsiausių XX a. pirmosios pusės trumpųjų lietuviškų istorijų („Kliudžiau“)… „Gyveno kartą maža balta Katytė“, – rašo Kasparavi?ius XXI a. pradžioje. Atrodo, mūsų literatūrinės pasakos pralinksmėjo. Ir ne tik šitai. Iliustruodamas Kasparavi?ius visada naudojo santūrias, nerėksmingas spalvas, ta?iau šios knygos teksto ir iliustracijų deriniu – pasaulinės slow movement kultūros kontekste – jis „ant bangos“ kaip niekada.
Rūta Lazauskaitė
