Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Neringa MickeviÄ?iÅ«tÄ—. „Apnuoginta gyvenimo realybÄ— D. DirgÄ—los poezijos knygoje „StebÄ—tojo užraÅ¡aiâ€?
StebÄ—tojo užraÅ¡ai: eilÄ—raÅ¡Ä?iai / Dainius DirgÄ—la. – ElektroninÄ— leidykla „Naujas vardas“, 2013.
Kiekvienas iÅ¡ mÅ«sų suvokiame, kiek mÅ«sų visuomenÄ—je yra negerumų, taÄ?iau apsimetame, kad jų nematome arba bijome apie tai kalbÄ—ti garsiai. Dainiui DirgÄ—lai Å¡i tyla nepriimtina. Savo poezijos knygoje „StebÄ—to jo užraÅ¡aiâ€? jis atvirai ir drÄ…siai kalba mums apie mus, apie mÅ«sų nebÅ«tin slenkanÄ?iÄ… valstybÄ™. Poetas atskleidžia apnuogintÄ… mÅ«sų gyvenimo realybÄ™, kurioje nÄ—ra jokių pagražinimų.
Knyga, mano nuomone, visų pirma iÅ¡siskiria nepaprastu Å¡iuolaikiÅ¡kumu, autorius vartoja daug žodžių, suprantamų tik XXI amžiaus žmogui: „tarytum VieÅ¡paties visrakÄ?iu / rakini: ir tai kas atsirakina iÅ¡saugai / kartais doc formatu kartais jpeg / kada nors mp3 ar avi format / kada nors formatas bus amenâ€?. Poetas lygina žmogaus gyvenimÄ… su kompiuteriu, teigdamas, kad gyvenime viskas yra žymiai sudÄ—tingiau, gyvenime mÅ«sų niekas neklausinÄ—ja: „iÅ¡saugoti ar iÅ¡trinti / iÅ¡jungti ar paleisti iÅ¡ naujo / paleisti va taip ar va Å¡itaip“. D. DirgÄ—la atskleidžia mÅ«sų gyvenimo sudÄ—tingumÄ…, įvardydamas mus tik virusais Dievo sukurtoj tobuloj sistemoj, kurioje mes neturime „jokių Å¡ansų kartoti pakeisti / taisyti / instrukcijoje / paraÅ¡yta trumpai: / vienkartinis“.
Knygos lyrinis subjektas – stebÄ—tojas. Jis kritiÅ¡kas, įžvalgus, giliai apmÄ…stantis gyvenimÄ…. Lyrinis subjektas gyvenimÄ… tarsi stebi iÅ¡ Å¡alies, kas leidžia jam įžvelgti mÅ«sų pasaulio netobulumÄ…. EilÄ—raÅ¡Ä?iuose randama daug socialinÄ—s kritikos: „O dabar kur pažvelgsi visur / vien tik žemÄ—s Å«kio politika / ir konkursai filmuotis pieno / reklamoje“, arba: „vieno ikso maximoje vietoj aÄ?iÅ« parodo kortelÄ™ – dabar mandagumas matuojamas nuolaidomis ir pinigais“. Lyrinis subjektas smerkia mÅ«sų sumaterialÄ—jusiÄ… visuomenÄ™, kuri yra praradusi tikrÄ…sias vertybes. Kritikuodamas kitus, jis nepamirÅ¡ta ir savÄ™s: „kiekvienas turime savų silpnybių / galbÅ«t bÅ«tent todÄ—l / paskutiniuoju metu / nebesusitinkam nerandam / bendros kalbos vengiam pažvelgti / vienas kitam į akis“.
PagrindinÄ—s knygos temos – žmogus, gyvenimas, Dievas, meilÄ—, mirtis, kurios visos tarpusavyje yra susijusios. Poetui svarbÅ«s yra socialiniai klausimai, kuriuos jis aptaria eilÄ—raÅ¡Ä?iuose, vienas iÅ¡ jų tai mÅ«sų nebemokÄ—jimas bendrauti vienas su kitu: „ir negali sakyti, kad esame susipykÄ™ / kad iÅ¡davÄ—m vienas kitÄ… / jokių nuoskaudų / tik mintis kad dar bÅ«tinai susitiksim / kai turÄ—sim vienas kitam kÄ… pasakyti“. D. DirgÄ—la savo eilÄ—raÅ¡Ä?iais atskleidžia žmogaus ribotumÄ…, netobulumÄ…, jis tarsi „nuleidžiaâ€? žmogų ant žemÄ—s, kuris neretai jauÄ?iasi esÄ…s viskÄ… galintis: „tebÅ«nie Å¡viesa pasakÄ— VieÅ¡pats ir paspaudÄ— / mygtukÄ… / ir netaupÄ— Å¡viesos ir ji degÄ— ir dienÄ… ir naktį / Ir skaitiklis sukosi beprotiÅ¡kai greitai sujungdamas / valandÄ… su kilovatuâ€?. Žmogui trÅ«ksta mygtuko, kurio paspaudimu jis galÄ—tų kontroliuoti savo gyvenimÄ…: „kur yra tas mygtukas kuriuo / galima Å¡viesÄ… valdyti / apÅ¡viesti užtemusį protÄ… / iÅ¡vesti jį iÅ¡ aklinos tamsos“.
Knygoje aptinkama nemažai religinių motyvų, dažname eilÄ—raÅ¡tyje minimas VieÅ¡paties vardas, taip pat randami tokie veiksmažodžiai kaip atgailauti, dievagotis, daiktavardžiai dangus, rojus. Dažname D. DirgÄ—los eilÄ—raÅ¡tyje figÅ«ruoja VieÅ¡pats, kuris aiÅ¡kiai parodomas esantis anksÄ?iau už žmogų, žmogus yra sumenkinamas prieÅ¡ jį: „vieÅ¡pats niekad / neklausinÄ—ja tokių dalykų / net iÅ¡ anksto neperspÄ—ja kai / tavyje atsiranda klaida / kad tu pats esi virusas / jo sukurtoj tobuloj sistemoj“. Autorius tarsi primena mums, kad ne mes valdom pasaulį, kad yra dar kažkas aukÅ¡Ä?iau už mus.
Skaitant knygÄ…, stebina autoriaus daroma įtaka skaitytojui, jis priverÄ?ia mus susimÄ…styti, „atsibustiâ€?. Å iuo atveju bÅ«tų galima paminÄ—ti eilÄ—raÅ¡tį „Metaiâ€?, kuriame poetas kalba apie Å¡iuo metu itin aktualų klausimÄ…, tai yra apie algų nemokÄ—jimÄ…: „mÄ—nesį sÄ—dÄ—jom be veiksmo / sakÄ— taip turi bÅ«ti / prasidÄ—s truputį vÄ—liau / dabar yra pertrauka / paskui mÄ—nesį be pinigų / neatÄ—jo nei penktÄ… nei dvideÅ¡imtÄ…. […] septintÄ… pritrÅ«kom idÄ—jų / bandÄ—me eit skolintis / kaimynai neatidarydavo durų / aÅ¡tuntÄ… laukÄ—m aÅ¡tunto / pasaulio stebuklo / atÄ—jo devintasâ€?. Taigi, poetas Å¡maikÅ¡Ä?iai, ironiÅ¡kai, iÅ¡ pirmo žvilgsnio gal net lengvabÅ«diÅ¡kai kalba apie mums svarbius dalykus, taÄ?iau po visu tuo slypi noras iÅ¡sakyti skaudžiÄ… realybÄ™. Dar viena iÅ¡ tiesų jautri tema, kuriÄ… palieÄ?ia D.DirgÄ—la tai žmonių atsainus žiÅ«rÄ—jimas į santuokÄ…: „prenumeruoti Å¡eimÄ… pusei metų / iÅ¡ pradžių su žmona ir uoÅ¡viene / paskui su vaikais žmonos draugÄ—m / meilužėm / prenumeratÄ… nutraukti jei straipsniai apie kasdienybÄ™ pabosta“. ŽmonÄ—s priimdami santuokÄ… nejauÄ?ia atsakomybÄ—s, jie tai daro lydimi jausmų ir per daug negalvodami, o santuoka, kaip teigia poetas, ne žurnalo prenumeravimas, kurį vos tik panorÄ—jÄ™s gali nutraukti...
Mano nuomone, tai knyga, kuriÄ… verta perskaityti kiekvienam iÅ¡ mÅ«sų. Ji priverÄ?ia pagaliau nusiimti mÅ«sų nosis jau seniai spaudžianÄ?ius rožinius akinius ir akis į akį susidurti su gyvenimo realybe. Å i knyga gal ir nepakeis mÅ«sų visuomenÄ—s, taÄ?iau tai, kad privers mažų mažiausiai visÄ… dienÄ… galvoti kodÄ—l viskas yra taip, o ne kitaip, galiu garantuoti.
