Akvilė Rėklaitytė. Kas kalba iš tamsos?

Stiprėjanti juoda: eilėraš�?iai / Valdas Gedgaudas; panaudoti Eglės Vertelkaitės darbai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 159 p. – ISBN 978-609-446-056-2

Kodėl, kalbant apie poeziją, norisi vengti žodžio „gyvenimas“? Ar ne iš pertemptos poetinės stygos, kai kalbama dramatiškai, su skausmu ir egzaltacija? Būtent nuo tokių ekstazių atsiriboti siekė 1994 m. almanacho Svetimi autoriai: Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavi�?ius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valan�?iauskas. Almanache jie paskelbė ir manifestą-programą, kuri laikoma jų poetinio sambūrio („Svetimi“) ašimi. Manifestas reliatyvistinis, žavus antrakursei, atitinkantis progresyviausias paskutinio XX a. dešimtme�?io minties tendencijas: jame poezija „įžeminta“, nuvainikuota, „atjungta“ nuo Gyvenimo, paneigtas heroizmas, autoriaus intencija, apgintas kūrinio atvirumas. Dabar vėl atsiver�?iau tą manifestą – patį kaip eilėraštį:

Viskas yra pasakyta, nes žodžių mažiau nei žmonių.

Niekas nepasakyta, nes žodis negali pažinti žodyno.

[...]

Bet koks menininko užsiangažavimas – politikoje, religijoje ar kitoje visuomeninio gyvenimo srityje – neturėtų atsispindėti jo kūryboje. (Solidžioji marksistinė kritika šią vietą pavingiuotų raudonai kaip klaidą?).

[...]

Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui, kad būtų savas skaitytojui.

[...]

Grožis – reliatyvi sąvoka.

Mūsų laikų genijus – tai analfabetų ir totalinės reklamos produktas. Pagrindinių herojų laikai – pasibaigė.

Užmarštis – irgi pripažinimo ženklas.

Dramatiškas manifestas, saky�?iau. Ar atsiver�?iau jį tam, kad patikrin�?iau, kaip paskutinė Gedgaudo poezija jo laikosi?

* * *

Susirasti V. Gedgaudo eilėraš�?ių rinkinį Stiprėjanti juoda („Homo liber“, 2013) pirmiausiai paakino toks paaugliškas ir todėl sentimentalus pavadinimas. (Ieškant knygos, atminties fone nedetalizuoti tūnojo faktai, kad mirė praėjusį kovą, dar jaunas – kaip dabar suprantu; kad panašiu metu buvo beišsikvepiąs skandalas dėl Gedgaudo, kaip teatro kritiko, įžūlumo ir politinio nekorektiškumo. Kad iš Klaipėdos, muzikantas.) Pavadinimas mane suintrigavo labiausiai. Suprantu, kad mažai kas yra stipriau už stiprėjan�?ią juodą, kai tau 15. Bet ar tikrai nėra nieko stipriau, kai tau 51? Perdėm klerikališkai brėžiu šią amžiaus skirtį (akivaizdžiai dabar jau šliedamasi prie antrosios grupės), bet šis primityvus kategorizavimas tegul pasitarnaus kaip metonimija dviejų skirtingų sąmoningumų – amžinos paauglystės ir laikinos brandos.

Stiprėjanti juoda yra vientisas, savo pavadinimui ištikimas sunkiai paskaitomų eilėraš�?ių rinkinys. Apie jį norėtųsi kalbėti panašiai, kaip Lietuvos radijo „Klasikos“ programoje kalbama apie sąlyginai jaunų (bet ne pa�?ių jauniausių anglakalbių be akcento), egzistencialistiškai depresuotų Lietuvos kompozitorių modernias kompozicijas. Skaitant, klausant šio kūrinio pirmiausiai pastebi lyg už surūdijusios patefono adatos stringan�?ius žodžių „nelygumus“, kurie ir sudaro Gedgaudo poezijos „reljefą“, arba pagrindą. Pasiklausykime atsitiktinio fragmento:

[...]

nesusitvarko su aštuntuoju

intrados taktu

atminties davatkynų

nusidėjėlės suktos

nukamuotas vangus kolektyvas

vaisių punšo ištroškęs

o pokylis artinas

triūsia meistrai

kiekvienas savo beprotnamiuose

prakeikti šventikai

kopinėjantys išganymo gedulą

stingdantį atgailos šaltį

suglamžytom oranžinėm suknutėm

užginton priartėti vaikystėn

prasmukti vis bandantys

pamišę iškrypėliai

pavargusiam dulkėtam baritonui

iškilniai detonuojant nukošiant

žaliom rūtom apkaišytą

ūdrio ariją iš girioj

stumbrą varinėti

margus sakalus penėti

nuožmų vanagą kryžiuotį

vis be atvangos vaikytis

pabodusių apysunkiai

anglijan�?ion erdvėn nupypsin�?ių

vegetatyvinių omnipotencinių

pilėnų

(eil. „Priešo žemėj“)

Tokios leksikos požiūriu eilėraš�?iai vienas už kitą išraiškingesni: žodžiai kaip akmenys – skirtingų formų, tekstūriški, nejudrūs, nors ir morfologiškai permontuoti, lyg išsukiotais sąnariais. Apie žodžių reikšmes sunku galvoti, tenka valios pastangomis prispausti dėmesį, įtempti pagavą, kol galiausiai vis tiek, prieš savo „skaitytojišką visagalią valią“, pasiduodi:

[...]

ausis pastatęs klausosi

apgręžtų persukto laiko sekvencijų

su fryginiais chroniško

dusulio protrūkiais

nusimoduliavęs toks visas

kažkadaise pirmas diskantas

su žvaigždute sidabrinėj gerklytėj

žaisdamas prieraktiniais

infantilokais tolimų

strum und drang

tre�?io laipsnio pašvais�?ių šešėliais

(eil. „Senasis pianistas“)

Būtent pasidavus, atsisakius pretenzijų iš pirmo karto (antro ir neskaitysi) skaidriai pamatyti formos ir turinio sankabas, sušmėžuoja tokios rachitinės poezijos Herojus. Pagal Michailą Bachtiną, herojus yra autoriaus kūrybinė išmonė, bet ir autorius, pagal jį, nėra biografinis žmogus, bet kūrinio forma. Eilėraštyje girdime savarankiško herojaus ir jį apglėbian�?io autoriaus (formos) diskusiją, kuri ir sudaro kūrinio vertybinį bei prasminį centrą.

Bandžiau sekti, ką sako Gedgaudo poezijos Herojus, žiūrėdama į jį, kaip siūlo Bachtinas, – kaip į Kitą, kaip į Žmogų, t. y. kaip į savarankišką vertybinį pasaulio esinį. Toks žvilgsnis mane apsaugojo nuo ironijos, kuriai nelengva atsispirti, kai esi išgyvenęs ir jau seniai paauglystėn nurašęs juodos stiprėjimą. Tas, kurį išgirdau kalbantį Gedgaudo eilėraš�?iuose, labai sukrėtė: tai – baisiai ken�?iantis žmogus, pavargęs nuo naštos, nusivylęs, išsekęs, praradęs viltį, save prakeikęs: suplėšytu skafandru, išsukiota širdim, pavėjui nubarškantis (eil. „Mėnulio favoritai“). Po kelių tokių susitikimų, iš pradžių nepakeliamai dramatiška ir pertempta atrodžiusi poezija pamažu atsileido, ritmas normalizavosi (taip priėmiau nuobodžią eilėraš�?ių monotoniją) – žiūrėjau, klausiausi toliau.  

Kiekvienas eilėraštis – smulkus fonetinis ir grafinis eskizas, vos vos trukdomo radijo bangomis pagaunamas garsas, „peizažo trupmena“, anot vieno eilėraš�?io. Nelengva tokiame išsibars�?iusių žodžių (būdingi sintaksės „apvertimai“, jungtukų ir dalely�?ių balastas) pertekliuje, lyg nereikalingų štrichų triukšme, pamatyti Jo siluetą: „...Pasišiaušė. / Susigūžė. Slėpdamas amputacijų randus...“ (eil. „Žiemos miegas“). Rašau apie Jį, Herojų, didžiąja raide specialiai, norėdama jį paguosti, kaip nors reabilituoti – nors, pagal Jo paties manifestą, pagrindinių herojų laikai yra pasibaigę. O kas yra pagrindiniai herojai? Vietomis, klausydamasi Tamsėjan�?ios juodos raudos, darėsi sunku atskirti, kur mūsų laikų Herojus, o kur – Kristus. Jie tokie panašūs pasirodė kentėdami ne-savo šešėliuose.

Jis yra nuolat „palinkęs kristi“, pasviręs suklupti, atsimušantis į uždarytas duris („beldimas į duris – bet mes neatidarom“, eil. „Metų laikai“); Jam gėda savęs, nes atrodo sau „toks keistas pokvailis juokingas“, sau pa�?iam baisus (eil. „Vėjas vakarų“), „Vienut vienas nukaršęs berniukas / [...] / sutapęs su savo tamsa“ (eil. „Gyvnieji paveikslai“), su išdaužtu širdies iliuminatorium (eil. „Ich ruf zu dir, Herr Jesu Christ“). Kristus tuo panašesnis į Jį, kad Herojus, žiūrėdamas į Mirusįjį ant kryžiaus, nemato nė vieno dieviškumo ženklo:

Tas angelas su kaina ant peties

Apleistoje paminklų dirbtuvėlėje šalia šventoriaus

Brangus bjaurybė – nė žymės

Kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs

(eil. XII stotis: „Miršta ant kryžiaus“)

Akivaizdu, kad eilėraš�?iuose plėtojama ne tik autoriaus diskusija su Herojumi, bet ir su „nesuveikusia“ religija, krikš�?ioniškomis maldingumo praktikomis. Religija nesuteikė laukto efekto, neįvyko stebuklas, dėl kurio Herojus kažkada kreipėsi į pažadėtąjį Dievą ir išganymą. Tai nuvylė, bet Herojus nepajėgus išeiti už religijos lauko ir būti indiferentiškas. Herojus pyksta, neken�?ia, kaltina Dievą tais pa�?iais kaltinimais, kuriais pats jau�?iasi esąs kaltinamas: subuitėjimu, drungnumu, nebylumu, abejingumu: pvz., eilėraštyje „Didysis ketvirtadienis“ Herojus Kristaus nuteisimo ir kan�?ios dieną leidžia virtuvėje, ant keptuvės šildydamasis vakarykš�?ius koldūnus su svogūnais ir ke�?upu, kartoja mintinai iškaltą išdavys�?ių liturgiją. Toks Herojaus santykis su „iš galiojimo išėjusia“ religija primena egzistencialistą Algimantą Mackų, kurio poezijos subjektui pirmiausiai pradėjo „skaudėti Dievą“. Gedgaudo Herojus jau�?iasi pavargęs nuo savo bergždžių pastangų gyventi dvasingai (toks užduotas „privalomos“ religijos imperatyvas), Jis per daug neatitinka dvasingo žmogaus „standartų“:

[...]

mano siela sudrėkus

neįsidega lūžta degtukas

ir alkaną tamsą drebia naktis

(eil. „Post mortem“)

Kad religijos šifras yra svarbus šiai poezijai prikišamai rodo įvairios nuorodos į krikš�?ioniškas šventes ir simbolius, kurie tarsi tikrinami, išbandomi nepakeliamu Herojaus gyvenimu, kad būtų galutinai sukompromituoti (eil. „Didysis ketvirtadienis“; „Eli, Eli, lema sabachtami“; 14 eilėraš�?ių ciklas „Stotys“, kur kiekvienas eilėraštis vadinasi taip pat, kaip ir Kristaus kan�?ios kelio atitinkama stacija). Religiniai simboliai praradę savo transcendentinį matmenį: „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite / [...] / gėlėtom sauskelnėm tvarkingai pabalnotas“ (eil. „Ima nešti kryžių“); kitur – reanimacinis angelas (eil. „Svarstyklės“). Ar šios būtybės neprimena A. Mackaus „homoseksuališkų angelų“ ir „lesbianiškų teresėlių“? Panašiai „kompromituojami“ ir astrologiniai horoskopai – kiekvienam ženklui skirta po subtilios ironijos  eilėraštį.

Baigiamajame rinkinio straipsnyje poetas Romas Daugirdas rašo, kad Gedgaudo poezijos Herojus yra pasmerktas pralaimėti, ta�?iau: „pralaimi jis stojiškai ir ramiai, be konvulsijų ištirpdydamas savo sielos dalis kunkuliuojan�?iame chaose.“ (p. 151). Aš saky�?iau, kad mūsų Herojus pralaimi skausmingai, su baisiomis konvulsijomis („mano gęstan�?ių mėnesių sesei / aštriai taip lyg rėktų gyva / lyg nebūtų numirus / šioj pasakų mėsmalėj / paukštišką veidą nutaško“, eil. „Vandenis“), nevalingomis kan�?ios grimasomis, ta�?iau vienas dalykas Jį tikrai daro stojišką – Jam užtenka stiprybės pripažinti savo silpnumą: pvz., „aš taip sunkiai sergu – atsakau – / aš sergu – – –“ (eil. „Mergelė“). O jeigu nesirgtum, Herojau, kas tada būtų? Keliuose eilėraš�?iuose per ištartus sąlygos sakinius (jeigu bū�?iau; jeigu pavyks) tarsi prisileidžiama viltis nubusti iš užburto kritimo, iš atsikartojan�?io išvarymo iš rojaus (eil. „Kelyje“) – nors tokia viltimi ir nepasitikima, Herojus bent žino apie alternatyvą. Kaip kontrastas nesuvaldomam juodam fonui keliuose eilėraš�?iuose pasirodo vaikystės pasaulis:

kas ten juokias naiviai taip tarsi paskutinis

kaip tu kažkadais

už sekmadienių rentinio

traškiam atminties avietyne

(eil. „Baltame fone“)

Vaikystėje sustabdytą laiką ir kartu amžino liūdesio nuojautą „vaizduoja“ ir vienas geriausių šio rinkinio eilėraš�?ių. Jeigu rinkinys būtų muzikinė kompozicija, tai „Šimtas metų rudens“, matyt, būtų labiausiai nugrotas ir visiems atpažįstamas kūrinio fragmentas, kurio melodija kinta nuo šilkinio pieniško švelnumo, pūliuojan�?ių slyvų iki gaižaus skutamojo judesio, ir bent formaliai reprezentuoja Gedgaudo poezijos grožį – tą, anot manifesto, „reliatyvią sąvoką“:

Šimtas metų rudens

Virš marių ovalo

debesio antakio juosvo

švelnaus vėjo kutenamo

kopagūbrio apgamo

beveik skutamuoju prazvimbdavo

į šilto pieniško

rūko rankovėn

suvystytą jauną save

tokį pilną vilties

spurdan�?iom vepšlom

regis galintį viską

jauną pusšunį

kantriai tykantį

minkštavilnių rugsėjų piemens

nusi�?iurkšt atlingavusio

po pūliuojan�?iom

rudenio slyvom

Skaitydama pūliuojan�?ią poeziją, klausydama Herojaus balso iš vis stiprėjan�?ios tamsos, pagalvojau, kad štai „svetimo“ poezija nusižengė manifestui ir „susijungė“ su gyvenimu – toks tikroviškas, „žmogiškas“ santykis užsimezga su Herojumi, kai pasikliauji Bachtinu. Norėjau būti Veronika, kuri ateina ken�?ian�?iam Kristui nušluostyti veido – nedaugelis tame sumaitotame kalinio kūne tada atpažino Dievą.

Recenzijų konkursas.