Neringa Butnoriūtė. Etažerė
(apie J. Kalinausko knygą „Mano sodo vagis“)

Mano sodo vagis: eilėraš�?iai / Jonas Kalinauskas; dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013. - 86 p.– ISBN 978-609-8092-08-0

„Vis dar leidžiuosi į save – lyg į kokį šulinį, į kurį mestas vaikystėj akmenėlis taip ir nesurado dugno,“ – proginiame interviu yra ištaręs Jonas Kalinauskas. Naujausia 2011 m. Poezijos pavasario laureato knyga „Mano sodo vagis“ liudija, kad tokios žvalgytuvės yra tęstinis veiksmas. J. Kalinauskas tęsia, kas pasakyta „Miego meistre“ (2008 m.) ir „Plunksnų plėšytojose“ (2010 m.), nes yra linkęs sugrįžti prie amžinybės projekcijos. Jai atskleisti eilėraštis tai išretintas tartum lėtai atsivejantis prisiminimas, tai suspaustas iki grafiškai grublėto regėjimo, kaip ir dera patyrusiems sapnuotojams, apsireiškusio naktimis.

Viena iš svarbiausių „Mano sodo vagies“ gijų – girdimi ir užmezgami fragmentiški pokalbiai su sielomis, kurių „tikrumą gali paliudyti antkapiniai akmenys Pajevonio kapinaitėse“ (p. 5). Kreipiniai į būtuosius asmenis lyg tiltai leidžia priartinti anapusybės suvokimą. Atsisakoma „aukštesniųjų sferų kuždesių“: jie įgauna šiek tiek artimesnį žmogišką, panašų į tre�?io brolio kontūrą. Visi minimi doklūs, bergždi, bezliepyti eilėraš�?ių dalyviai patyrė numanomą lemtį. Jiems skirti tarmiški J. Kalinausko apibūdinimai ne tik konkretina, bet, regis, apglėbia žodžio švelnumu, nors iš tiesų per juos nepiktai atsidūstama apie netobulumą, kurį laiky�?iau žmogiškumo, tikrumo bruožu. Tai atrodo įtaigu, nesumeluota. Poeto subrandintame žodyne tikriniai vardai tebeužrašomi kaip bendriniai, tarsi neišryškinti žodžiai taptų jam objektyvesni ir, paradoksalu, palikti už susvetimėjimo ribos skaitytojui.

„Mano sodo vagyje“ ieškoma sutapties su laiku – būtuoju ir būsimuoju. Raudoną vilnonį siūlą vyniojantis subjektas atsiriboja nuo aiškių pasakojimų apie praeitį, nes eilėraš�?iuose raiškiausia dvasinė būsena – pasirengimas peržengti slenkstį. Jis neramus, lyg kokie ledokai brautųsi į atsiminimų sodą obuolių vogti. Eilutėse įaštrinamas kitimas: „apie mane niekas / nieko gero nežino / visi artimieji bus išėję duonelai�?iauti / (...) / �?ia dalijasi viksvos ir vilkdalgiai / kitus vardus“ (p. 32); „kas jūs buvot ir iš kur ištraukėt gabius / ir talentingus o be jų neturit kažko labai mažo /  (...) negal / ite matyti ką aš matau ir kaip veikiu vi / są šį skruzdėlyną nes žinau jo kilmę“ (p. 47). Santykis su gamta, jos atgimstan�?iu tikrumu, prie kurio prisilie�?ia vyresniosios kartos žmonių rankos, su gimtuoju plotu ne išnyksta („man vis tiek svarbiausia tie trys bijūnai / stebuklu išlikę nugriautoj gimtinėj“, p. 31), o steigia skaudenan�?ią ribą tarp nūdienos žmogaus ir subjektui artimesnių duonelai�?iautojų. Intensyvėja pasikeitęs paukš�?ių balsas, jau kartą pergyventas kadras, rytojus, kuriam nesi reikalingas. To virsmo negali išsyk pamatyti, papasakoti – gali tik pajusti, pagyvenęs laiko dantra�?iuose, o skaitydamas eilėraštį susiduri su rezultatu – atsikartojan�?iu ir įvaldytu J. Kalinausko poezijos saitu. Poetui rūpi ne vien kalbėjimasis, kreipiantis į atminties, anapusybės dimensiją (jis �?ia stiprus, bet jau numanomas): jam aktualus ir visa išsaugantis rašymo veiksmas. Parašyta vakar, o išlieka, nes eilėraštis kaip atminties žymuo padeda išreikšti, ką dar būtina jos spinduliu apšviesti: „girdėjosi ir aimanų ligotuose gluosniuose / išsukiotos jų sausgyslės / šaknys dar saugo kas liko nepasakyta / per karus ir pokarius“ (p. 42).

Laimingo išnykimo ir baimingos nežinios pulsavimas pasiveja skaitant. Kur link kreipia visos būdravimo išprovokuotos būsenos? Subjektui pasitikėjimą siūlo šaukiamieji, ta�?iau jis išlieka pasyvus, pažeidžiamas, nes junta atskirtį, nepajėgdamas „mylėti mylėti / gyvenimą kaip ir anieji“ (p. 35). Atsikartojantys perėjimai nuo būto prie būsimo rodo pastangą už�?iuopti amžinesnę, viską apsprendžian�?ią jėgą, kurios vidinis slėgis labiausiai pasireiškia knygos pabaigoje. Apgalvota poeto kalba radusi būdą, kaip dar sykį šį sugestyvų pojūtį paliudyti.

J. Kalinausko eilėraš�?iai veikia lyg visuma, įsijungianti į kitų jo knygų seką. Nežinia, ar jis gali būti iš atminties cituojamu poetu, ta�?iau giliu kalbėjimu įsimena, neju�?iomis kviesdamas dar kartą įsibrauti į poezijos sodą.

Recenzijų konkursas.