Anarsija Adamonienė. Renkame geriausią 2013 metų poezijos knygą

Stiprėjanti juoda: eilėraš�?iai / Valdas Gedgaudas; panaudoti Eglės Vertelkaitės darbai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 159 p. – ISBN 978-609-446-056-2 

Kuri iš Ekspertų komisijos pasiūlytų knygų bus išrinkta pa�?ia geriausia: ar Dainiaus Dirgėlos „Stebėtojo užrašai“, Valdo Gedgaudo „Stiprėjanti juoda“ (2013 m.), Jono Kalinausko „Mano sodo vagis“, Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, ar Dovilės Zel�?iūtės „Džuljetos suknelė“?

Pirmiausia atsiverskime V. Gedgaudo knygą „Stiprėjanti juoda“ – jis, vienintelis iš mirusiųjų, grumiasi su keturiais gyvaisiais.

Knygos anotacijoje skaitome: „Žinomo poeto ir teatro kritiko Valdo Gedgaudo naujų eilėraš�?ių knyga parengta spaudai paties poeto, bet išleista jau po ankstyvos jo mirties. Respublikinėje spaudoje poetas debiutavo 1987 m. Studijuodamas Vilniaus universitete, 1991 m. jis subūrė poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 m. išleido savo kūrybos antologiją tuo pa�?iu pavadinimu. 1994 m. skaitytoją pasiekė jo pirmoji knyga „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998 m.), „Kario šešėlis“ (2009 m.) ir „Olando kepurė“ (2011 m.).

Poeto vaizduojamas pasaulis sklidinas žeidžian�?ių prieštaravimų. Jo lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti, bet pralaimi jis ramiai ir stojiškai ištirpdydamas savo sielą kunkuliuojan�?iame chaose.

„Literatūroje ir mene“ teigiama, kad šiame rinkinyje esama „...balansavimo tarp aklo troškimo gyventi ir savinaikos. Drastiškai pasitelkiant juodojo humoro strategijas, interpretuojami mitai ir pasakos, ardomos kultūrinės klišės, tad net saulėlydis �?ia yra „pūlingo moliūgo spalvos“...

Šių apibūdinimų suintriguoti, pasidomėkime, kokiame pasaulyje gyvena „stiprėjan�?ią juodą“ jau�?iantis V. Gedgaudo lyrinis „aš“...

Taip gražiai, kone kaligrafiškai išrašyti skyrių pavadinimai: „Vėjas vakarų“, „Stotys“, „Autoportretas su kaukole“, „Ėmimas dangun“, „Vėlių takas“, „Vėjas šiaurės“ – liudytų apie gražią, šviesią ir atvirą lyrinio „aš“ sielą. Bet pavadinimų prasmė kelia šiurpstantį nerimą dėl pasirinkimo vaizduoti savo lyrinį „aš“, su kaukole, besiblaškantį tarp vakarų ir šiaurės vėjų, žengiantį „vėlių taku“ – į dangų...

Skaitydami atrandame lyg ir skylantį, lyg ir besilydantį poetinį pasaulį: jauki, tiesa, kiek pilkoka kasdieninė realybė keistu būdu virsta tarsi transcendentiniu dvasinių išgyvenimų, metaforom išpuoštu paveikslu.

„Vėjas vakarų“ atpu�?ia vaikystės ir jaunystės, praleistos „prie marių ovalo“, atsiminimus. Toks konkretus „ant upės kranto“ užkurtas laužas „iš senų kirvapen�?ių / nubrizgusių virvių“. Bet veiksmas keistas ir nerealus: „pelenus į iškirstas / eketes pilsim / kol ledonešio ilgesio / gniaužiama upė / palengva atsileis“ <...> „ir medžiai pritvinks / balto spengsmo“. Toks realus vaikų išsiskai�?iavimas „pirmais antrais“, pasibaigęs tyla, išsviedžia į keistą būseną: „klausysim, kaip gęsta / sausio trimitai <...> tarytum kažką šalto / ir tolimo / taip ir neatpažinto / būtume sningant / palaidoję“ (p. 8).

Toks buitinis, „kulinarinis“ vaizdelis eilėraštyje „Didysis ketvirtadienis“: „Šaldytuve buvo likę / koldūnų / ant keptuvės su svogūnais / ir ke�?upu pasispirginom“. Bet kas atsitiko, kad valgant ne susitaikoma, o „kruvinai prasidraskoma“  „mintinai iškaltų / išdavys�?ių liturgiją“? (p. 9). Taip netikėtai iš jaukios buities nužengiama į skaudžią kal�?ių kupiną būtį?..

Eilėraš�?iai – mįslės. Apie ką ta „Skalbėja“, kuri žvelgia „pla�?iai užmerkus akis“, / „su drumstom marių putom / aptaškyta vaikystės lėle / suskirdusiose rankose“? Gal nereikia spėlioti, tik gėrėtis ta poetine akvareline tapyba: „laikykis laikykis / po apversto kranto / žalsvuojan�?ia valtimi“ (p. 11).

Poeto vaikystė su „mėlynais balandžio sparnais“ kupina prieštaringiausių norų: tai skristi į šiaurę, tai gulėti ant kranto „šalia iškruvinto savo jėgos aitvaro“... (p. 17).

Ir pirmajame skyriuje pasigirsta mirties motyvas – „Mirties slapyvardžiai“. Nejaukiai mąstoma apie laiką, „kai pasidarysi baltesnis už sniegą <...> kai miške snyguriuojant prasilenksi / su jaunu, į sūnus tau tinkan�?iu tėvu“... Visus persekiojantis klausimas: „Kur būsi tuomet?“ Bet spėliojimai keisti – metaforiški: „prie medžio kamieno prigludęs, / ant sidabrinio paaukštinimo, / išpažintas, nurimęs, / užkaltas maldų lentomis, / su Kristaus pėdom liepsnose“ (p. 18)?

„Vėjo vakarų pasaulis ir šiurpokai mįslingas, ir intensyviai poetiškas, kiekviena detale kvie�?iantis stebėtis, gėrėtis. „Traškiam atminties avietyne“, „erdvėjan�?iuose atminties stal�?iukuose“ (p. 21) surandama šviesių, romantiško peizažo fone jaunystės fotografijų, didelio jausmo, intymios artumos su kita užuominų – kad ir eilėraštyje „Valdovių endšpilis“: „Iš abiejų pusių jau griaudė. / Nuleidę galvas žalsvo dangaus / krepšyje žvelgėme į tamsų / pavasario vandenį. Mėsingus / signalinių geltonžiedžių lelijų / strypus tartum ištrėkštus iš dugno <...> Tarmiškus / antinėlius dūzgenan�?ius pakran�?ių / sąžalynuose“. Romantinės audros fone toks metaforiškai „šventas“ suartėjimo aktas: „Ir suklaupėm. / Ir nusikryžiavom. / Ir meldėme pirmojo sniego“ (p. 19).

Lyrinis „aš“ mato save „Virš marių ovalo, / debesio antakio juosvo, / švelnaus vėjo kutenamo, / kopagūbrio apgamo <...> tokį pilną vilties <...>, regis, galintį viską“...(p. 24). Bet paskutiniame šio skyriaus eilėraštyje tarsi atsisveikinama su savo jau dabar kritikuojama, save patį apvylusia jaunyste: „toks keistas, pokvailis, juokingas turseni <...> ir baimė ta pati, tik dar nuožmesnė, kai / sutikt save ir nepažįstamu balsu / ištart nuartą laiką, nuakėtą kelią / ir vėlei priverstas“ (p. 28).

Antrasis skyrius „Stotys“ – galbūt tolimesnių dvasinių ieškojimų ir su jais susijusių kan�?ių atspindžiai, įvardyti „Kryžiaus kelio“ stacijų pavadinimais. Tai trumputės miniatiūros, kupinos ir drastiškų, ir poetiškų detalių. Koks angelas budi lyrinio „aš“ dvasios sargyboje? „Sumautas angelas su maudymosi kepuraite <...> trimitų be, bet vakarėjant budi“ (p. 32) „tuštumoje, pilnoje „saulėtų motinos dienų / ir melsvo besibaigian�?ių žibuoklių vėjo“ (p. 33)... Autoportretas �?ia panėšėja tai į Kristų, nešantį savo kryžių, tai į savižudį, kuris „rymojo, virvę kanapinę / užnėręs ant raukšlėto sprando / ir ąsotėlį ašaroms sumerkti prie krūtinės glaudė“ (p. 37).

Liūdna užuomina apie artimųjų susvetimėjimą stotyje „Guodžia verkian�?ias moteris“: „Tu ja tikėjai! / Ir ji tavim! / Ar ne šaltoka judviem / nuo žvarbstan�?iųjų paskutinio geismo freskų rūs�?io?“ (p. 38).

Drastiškos detalės vis mįslingesnės Stotys „Miršta ant kryžiaus“: „Tas angelas su kaina ant peties <...> brangus bjaurybė – nei žymės, / kad būtų kada nors bent kiek kur nors skrajojęs“...(p. 42). Negi tai autoportretas? Kiek autoironijos!.. Gal kiek suprantamesnis bus „Autoportretas su kaukole“ tre�?iajame skyriuje? Deja, ir �?ia „autoportretas“ ne skaidresnis, piešiamas desakralizuotų mitų tarsi parodijomis. Antai „Eglės žal�?ių karalienės“ mito drastišku „išpreparavimu“ gal atskleidžiama dažna mūsų laikų šeimos tragedija, kai Žilvinas „išgėręs priekaištaudavo / buvęs apgautas apmulkintas <...> ir vis iš tos meilės / to beprotiško noro būti kartu“ (p. 49)... O dukra Drebulė išdavė tėvą „be kokios ten prievartos <...>, už trupinį grimo, skaistalo lašą / išklojo viską <...> įkaušusiems šizoafektiniams dėdėms <...> pakęst negalėjo / ošimo jūros / kriauklių ir motinos / žal�?ių / žuvų ir gintaro“ (p. 50)...

Išties įdomi mito preparacija su labai liūdna potekste ir aliuzija į mūsų tikrovę... Ir Solveigos, ir Edipo mitai panašiai „apver�?iami“: Solveiga – princesė, pavirstanti glebia varle, nesilaikanti santuokoje pažadėto „atsidavimo, nusižeminimo, nuolankumo“ (p. 51). Edipas – „pusamžis nervingas niekšas / patinęs toks, su maišeliu gerontologiniu / sakytumei gal kiek sutrikęs ir kažko apsėstas“. Jis niekuo nestebina „�?ia pavyzdinių šmikių šiaurėje“... – toks „tėvyninis Edipas bankrutuojan�?iuose Tėbuos“ (p. 53). Šiame skyriuje randame ne vien drastišką autoportretą, bet ir kitų poetų įdomiomis metaforomis nutapytus paveikslus, nelengvai atpažįstamus pro poetinį kodą, gana atsainiai apibūdinamus. Poeto Romo Daugirdo liudijimu, Valdas Gedgaudas nesižavėjo autoritetais, žiūrėjo į juos „atsainiai“. Save laikė „lietuvių poetu“, nors buvo diplomuotas kompozitorius. Tie drastiški autoportretai ir atsainūs portretai atsirado gal tuo „tuš�?iu laikotarpiu tarp antrojo („Vakaras be žiburio“) ir tre�?iojo („Kario šešėlis“) rinkinio, apie kurį poetas prisipažino plunksnos broliui: „Klaikiai sunkus metas buvo <...> Toks buvau užsispazmavęs, išsikastravęs, išsidraskęs <...> Toks vargas buvo apėmęs, tokia prieblanda. Tamsiai gyvenau. Kaip išsikruvinęs kurmis. Dar prisidėjo asmeninės dramos ir bėdos <...> viskas krito iš rankų, atrodė, nieko nebesugebu, negaliu ir negalėsiu“ (p. 150).

Kitokio pobūdžio eilėraštis „Priešo žemėj“. Tai tarsi metaforiška „Pilėnų“ operos recenzija, kritikuojanti mūsų blunkantį, bevaisį patriotizmą, kurio neatgaivina „dulkėto baritono“  „iškilniai detonuojanti, nukošianti, žaliom rūtom apkaišyta Ūdrio arija“ (p. 69)...

Visai kontrastiškos nuotaikos ciklas ar skyrelis, pažymėtas skaitmeniu „13“. Tai Vilniaus panorama nuo Katedros šv. Elenos ir Gedimino paminklų ligi melsvos šaligatvio balutės. Kiek �?ia netikėtų spalvų ir atspalvių, kiek architektūrinės gracijos! „...smaragdinis gęstan�?ios popietės blyksnis <...> artėjan�?ių sutemų šuorais įsodrina <...> prie arkikatedros šonkaulio / vėjo dygsniais prisiūtą / šventaragio eleną, / virpan�?iu vakaro kryžiumi / vilniaus dangun įrakintą“ (p. 78)...

Viskas �?ia nepaprasta: „apšiurusi žuvėdra pilkšvai baltu protokoliniu kostiumėliu“ ir  „pusžalsvis vandens paviršius / silpna, švelnia pomirtine šviesa“ (p. 79)...

Pilnas mirusios istorinės praeities liūdnų atspalvių Vilnius visom išgalėm veržiasi į gyvenimą, gyvasties džiaugsmą: „melsvoj šaligatvio balutėj / tarp šviesgelsvių nuorūkų / turškiasi tamsrudis / sveikatingas mauduolis“ (p. 81)...

Buitis „alkanėjan�?ioj šiaurės jeruzalėj“ nėra lengva. Norisi „nusikąsti tą siūlą, / ant kurio šitiek metų kabojai“ (p. 82). Bet „iš keisto molio mūs širdžių ten būta, / gal ne visai gracingai iško�?iotų / atrodė, dar ne vakaras, neskauda...“ (p. 82). Buitis išsilydo į būtį – skaidrėjan�?ią, gal amžiną – be pradžios ir pabaigos? Gal amžinas ir tas Vilnius – „tarsi šulinio dugne / toks stingdan�?iai vaiskus, / tamsos tylos ir balto vėjo pilnas / šalta grėsminga upė / operinis mėnuo / įjuodęs sniegas ir numėlstantys paminklai“...(p. 83). Gal amžinas ir poetas, taip giliai išjau�?iantis gyvenimą – tikras gyvasties „rojus“, gelbėtojas, pats nenumaldomai dreifuojantis į mirtį „mėnulio traukinių žymėtojas“ (p. 83)?..

„Ėmimas dangun“ – tai gal tas dreifavimas į mirtį? Labai sunkūs suprasti eilėraš�?iai – niūrių juodų metaforų laivai plaukia turbūt per Santariškių ligoninės buitį, kaip galima spėti iš detalių. „ Ir tie koridoriai... tie kambariai... / dvidešimt penktas, dvidešimt devintas“ (p. 91) „Visi jie ten <...> nedrąsiai pravėrę / tvarstomąsias skaistyklų duris, / juokingai taip / stengias padrąsint / vienas kitą“ (p. 90)...

Originalus „autoportretas be ąselių“, kai „palengva tampi panašus / į senų sąvaržėlių prikritusį padūmavusio stiklo grafiną / dulkėtoj palėpės lentynoj“ (p. 98)...

Lyrinio „aš“ gyvastis, „įsmukusi į šitą gilų miestą,“ <...> žalia, pilkšva, geltona – neišsilsėjus, švogždžianti, sukritus <...> gležna, šilta, bejėgiška, gleivėta <...> į šiltesnius kraštus – krantus saulėtus nespėjus, neišskridus“ (p. 99). Labai turi klausyti mo�?iutės raudos – tarsi prakeiksmo: „Kad tu raudotumei ir negalėtum nusišluostyt ašarų! / Kad tu skaudėtum ir nebūtų kas nužudo! / atžagariai derėtas, / bergždžia šaknia sukąstas <...> plėštam rudenėly, / girelėj dugno“ (p. 97). Nesuprantama, niūri rauda!

Bet visai suprantamai ilgesio ir meilės žemės gyvybei kupinas eilėraštis „Post mortem“: „Ar ten irgi būva ruduo, / obuoliai tokie pat <...> ar toks pat ten dangus iki mėlynumo raudono <...> ar ten ir klevai tokie pat / besilošiantys upėn <...> ar ten tiltas toks pat po kuriuo / mano siela sudrėkus / neįsidega lūžta degtukas / ir alkaną tamsą drebia naktis“ (p. 104).

Amžinybės ar nebūties paukštis „Savo sparnų plunksnomis tave jis pridengs <...> pražystant lineliams <...> kai nurautas pajuodęs / ant temstan�?io molo krešėsi“ (p. 106)... Toks paskutinis mirusiojo autoportreto štrichas – poetiškas, lyriškas, iš liūdniausios raudos atskambėjęs...

Po tokio „sunkiasvorio“ „Ėmimo dangun“ lyg lengvesnis „Vėlių takas“ iš miniatiūrų, pažymėtų Zodiako ženklais. Čia tarsi jau po mirties sutinkami mirę artimieji. Štai „Žuvų“ miniatiūroje „Tamstelėjusio sidabro spalvos / vakaras miesto centre. / Prie pašto“ sutinkamos „mylimos dėdinos tetos / išeiginiais senoviškais paltais / šilkinėm skarutėm / karakulinėm kepurėm / sako lyg teisintųs: / mes taip seniai mirusios / šitaip skubėjom...(p. 111) – toks jaukus, šiltas ir graudus mirusiųjų pasisveikinimas. Bet neįmanoma įspėti, kokią mirusiąją sutinka lyrinis „aš“  „Mergelėje“. Ji „tiesia lazurito / pakabuką blausiam / sidabro apsode / žydro vėjo spalvos / švytin�?ius auskarus / klausdama – ar gražu -  / aš taip sunkiai sergu – atsakau - / aš sergu - - - “ (p. 114). Taigi tik vėlių takelyje lyrinis „aš“ nusako savo realią būseną – tarsi gyvas būdamas neturėjo kam pasiguosti. Miniatiūroje „Liūtas“ nusilenkiama turbūt kino kūrėjams – liko tik „išėjusių balsai ir žirklės paliktos / ant seno montažinės stalo <...> nesuskaitmeninamų praei�?ių lizdynas“ (p. 117).

Artimai neįspėjamai draugei – „mano gęstan�?ių mėnesių sesei“ skirta „Vandenio“ miniatiūra. Ji lyriniam aš – „lyg rėktų gyva / lyg nebūtų numirus / šioj pasakų mėsmalėj...“ (p. 119).

„Dvyniuose“ – pajūrio peizažas „Tartum prieš iškeliaujant / mėnulio plūduras po tilto vienatve / ir lėtas vingis kranto“ <...> ir „sapniška kopagūbrio mergaitė“ ir „truputis lėto merdėjimo...“ (p. 120). Ak, tikrai nebūtina žinoti, apie ką šis eilėraštis! Gražu, skaidru, liūdna, ir tiek!

Kieno tas kaip iš gipso nulipdytas paveikslas „Svarstyklėse“, „Kybo po sunkiom narkozių snaigėm. / Vidutinio amžiaus. / Kūnas gelsvas. / Nesustingęs dar. / Dar minkštas. / Galvą jai išplaukit / sako jis. / Kur suleido tų / kur reikia vaistų. / Bet šiek tiek daugiau / nei reikia. / Angelas reanimacinis“ (p. 121).

Vaiduokliškas „Gyvatnešis“ – ne Zodiako ženklas. Tai senovinis lietuvių mitologinis įvaizdis – kokį žvaigždyną jis žymi? „Dvi  figūrėlės kranto linkyje. Laduto lingo“ Kieno tai „figūrėlės“? Motinos ir sūnaus? Ir mirties – kritimo būsena: „Išnirti. Išsinert. Išneršti. Įsižodint. <...> Krenti. Spartėji. Tolstantis laduto lingo. / Lengva ir nerami linago dykuma“ (p. 123)... Įspūdinga, šalta ir baugu!..

O kas gi paskutiniam skyriuje „Vėjas šiaurės“? Tai gal patys meistriškiausi eilėraš�?iai – dramos, užkoduotos įspūdingiausiomis metaforomis. Reikia skaityti daug kartų su dvigubu atidumu, kad pajustum galbūt meilės dramą eilėraš�?iuose „Nueinan�?ios faktūros“, „Akrostikas Jūratei“, „Viduržiemis“, „Prie dviejų pušų“.

R. Daugirdas teigia, kad „ženklią vietą poeto kūryboje užėmė meilės lyrika. Meilė jam – beveik vienintelis inkaras šioje ašarų pakalnėje. Tiesa, labai trapus. Gal todėl šie tekstai persmelkti laikinumo. Autorius pasiekė tragišką įtaigą, bet neapsinuogino“ (p. 152). Taigi matome lyrinį „aš“ tokį konkretų kasdieniškai paprastą (puiki paveikslo tapyba): „gelsvoje telefono būdelėj / nesujungtas, prarytas / �?ekosloviškais batais <...> ilgu vilnoniu pla�?iu / atminties megztiniu / aplietas tirštėjan�?io spar�?iai / sutemų oranžado“ Tik du veiksmažodžiai, tiksliau, dalyviai „nesujungtas, prarytas“ – aliuzija į tą giliai slepiamą dramą po „penkrubline dangaus spalva“(p. 127)...

Konkreti poetinio vyksmo erdvė – „Jonų šventų pastoliai“ – ir konkretus laikas – dažniausiai „sutema / ūgli, žvarboka, baltanytė“ – tarsi „įrėmina“ ir „nuskausmina“ tą netobulų santykių dramą, kai „šermeninga džiuljeta“ taip skaudžiai likimo ir giminai�?ių atskirta nuo Romeo: „ėtrioj tamsoj kurtus romeo juokas“ (p. 128).

Dramą gilina ir „vargas tėvynėje“. „Laimės namuos nepatyrė, nes jos nebuvo tėvynėj“ (A. Mickevi�?ius „Konradas Valenrodas“). „Viduržiemis“ – tai ne tik gamtos, bet mūsų dabartinės socialinės buities paveikslas. Lyrinio „aš“ pasipasakojimas: „Ir taip kiekvieną dieną kopėme į kalną“ – irgi turi turbūt dvejopą prasmę – ir į sniego kalniuką, nuo kurio „ant plastmasinių seilinukų / tamsių jeruzalių liūdni berniukai <...> pasišokinėdami �?iuožė“, ir į savo būties kalną. Bet buvo „užvakarykš�?ių senių besmegenių nepiktai apstumdytas <...> o šunys – šunys Viešpaties į mūsų nugaras alsuodami <...> pėdas godžiai breigeliškai uodė / mums spūdinant namo / praaušusių batvinių srėbti nuspurdėt / suaižin�?ioje negandingų pabaigų tėvynėj“ (p. 129)... Eilėraš�?io pabaiga, kaip ir teigė R. Daugirdas, – „knyptelėjimas amžinybėn“ ar „metafizinis komentaras“. Ypa�? reikšmingas vienas žodis „negandingų“. Tuoj atskamba S. Nėries posmas: „Iš negandingų vakarų, audrų, perkūnijų prikrauti, / lingavo debesų laivai...“ (eilėr. Lietuvai). Taigi sunkią, keleriopą prasmę V. Gedgaudo eilėraš�?iuose įgyja kartais tik vienas žodis!

Detaliausios analizės verti visi šio skyriaus eilėraš�?iai – išraiškingi buities ir būties paveikslai, intensyviai spalvingi peizažai. Ak, kokia spalvų puokštė mažoj gamtos miniatiūroj: „Aštriai violetinis / baltais pakraš�?iais / salsvo migdolinio / gedulo atspalvio / antino posparnis / ant rusvo upės emalio / žalsvą mergelių rugpjūtį“ (p. 132). Poetui spalva turi ir kvapą, ir nuotaiką, ir muziką. Galėjo būti tapytojas...

Bet jau negalime sau leisti tokios prabangos – nagrinėti kiekvieną vaizdą. Tad pažvelkime tik į eilėraštį „Alkanėjan�?iu profiliu“, kuris yra tarsi epitafija – savo gyvenimo paskyrimas tėvynei: „Kaip ir mano vaikystei / bumbsint kamuoliu <...> kaip ir mano jaunystei / vidurnaktį po vidurnak�?io <...> kaip ir mano viduramžiams / be nuskausminamųjų <...> kaip ir mano mir�?iai / virš sušiauštų Kuršmarių <...> tau – žalio vandens dvasia / tau – rugpjū�?io žydinti dilgėle / tau – iš uosto nasrų sunkiai drimbanti / amžinai alkanų / nužydėjusios šiaurės / žuvėdrų tėvyne“ (p. 143)... Po tokio skausmingo atsisveikinimo su savo gyvenimu ir dilgėlėmis žydin�?ia tėvyne – koks ramus, oriu susitaikymu dvelkiantis paskutinio eilėraš�?io „Stiprėjanti juoda“ paskutinis peizažas: „...virš parko / pernakt sužydusių Kalvarijų / dreifavo milžiniška pilnatis / geltona spurdanti / su vos įžiūrimais / šviežiai išsprogusio gegužio patamsėjimais / tarytum nieko niekada / daugiau �?ia ir nebūtų buvę / tik šitas vakaras pavasaris / švelnus mistralis / šiaurės mnemosinės / smulkiais klevų žiedeliais / užsnigtas karys“ (p. 148).

Kaip gerai, kad su mūsų mintimis pasaulis nepasibaigs! Bus tiek pat grožio ir gyvybės spurdėjimo. Gal tai ir įkvepia mintį apie amžiną gyvenimą ir prisikėlimą...

Many�?iau, kad šią poezijos knygą išrinksime pa�?ia geriausia iš visų pateiktųjų dėl aukšto profesinio meistriškumo, gilaus būties apmąstymo, sodrių tapybinių vaizdų, kuriamų subtiliomis, išraiškingomis metaforomis, dėl viso rinkinio apgalvotos kompozicijos. Visa knyga – tarsi metaforom sueiliuotas viso gyvenimo romanas – labai santūrus, vyriškai orus, gelmiškas.

Daugelis eilėraš�?ių – išbaigtos dvasinių ieškojimų dramos. Many�?iau, kad jas pasirinks dainuoti (o gal jau dainuoja) gitaromis grojantys mūsų bardai.

Recenzijų konkursas.