Asta Skujytė-Razmienė. „Ar pažįsti Kiukį“: neišsipildęs herojaus projektas

Ar pažįsti Kiukį: apysakaitė / Vitalija Lapina; iliustravo Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Vaga, 2013. – 108 p. – ISBN 978-5-415-02308-0

 

 

 

Kai bibliotekoje pasiteiravau „Metų knygos“ rinkimuose dalyvaujan�?ių knygų vaikams, bibliotekininkė man pasiūlė tik dvi – T. S. Butkaus „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimą“ bei V. Lapinos „Ar pažįsti Kiukį?“. Tai priėmiau kaip tam tikrą signalą, tad nusprendžiau paieškoti priežasties, kodėl vienos knygelės tiesiog graibstomos, o kitos – lūkuriuoja bibliotekos lentynose. Ir noriu aptarti Kiukio istoriją, nes... Na, patys pamatysite.

Knygos nugarėlėje matoma Vytauto V. Landsbergio parašyta anotacija šiai knygelei padaro tik meškos paslaugą – rašydamas, jog „Kiukis <...> truputį primena <...> Astridos Lindgren Karlsoną, Tove Janson Trolį Mumį <...>“, o „<...> Humoras primena gerąsias A. A. Milne‘o (Mikės Pūkuotuko) ar D. Bisseto (Aukštyn kojom) pasakų tradicijas“ populiarusis knygelių vaikams rašytojas atvirai, galbūt pats to pernelyg nesuvokdamas, įvardija pagrindinę šios istorijos problemą – šioje knygoje pilna VISKO, tik ne SAVITUMO. Perskai�?ius visą knygelę teliko tik palinksėti galva – originalumu ji netrykšta. Kiukis išties atrodo tarsi Karlsono ar Trolio Mumio tolimas aidas, bandymas (ir galiu teigti – jog ne itin vykęs) lietuvių vaikų literatūrai padovanoti populiarų personažą.

Pasakojama istorija – labai paprasta: mergaitė Luka parke sutinka Kiukį (kuris dar tuo metu – ne Kiukis, ir tai nuolat pabrėžiama) ir jį parsitempia namo. Po truputį prasideda Kiukio ir kitų namų gyventojų pažintis: pirmiausia jis susipažįsta su istorijas pagražinti mėgstan�?ia (švelniai tariant) degu vardu Pipsė, po to – su auksaspalve retrivere Lekse, o galiausiai – su britų (tikriausiai trumpaplaukiu) veislės katinu Garfildu (nagi, nagi, ką aš ten sakiau apie originalumą?..). Akivaizdu, kad mergaitė turi daug augintinių, ta�?iau ką tai reiškia? Mano manymu, į šį klausimą jau puikiai atsakė Neringa Mikalauskienė savo recenzijoje „Suaugusiosios žvilgsnis į Kiukio pasaulį“, teigdama, jog „<...> jai reikia ko nors, su kuo galėtų pasikalbėti ‒ žmogiškos būtybės, kuriai būtų tikrai reikalinga“ (nes mama, deja, nėra tokia artima, kaip galėtų (turėtų) būti), tad pla�?iau šios problemos �?ia nenagrinėsiu.

Autorė savo rašymo stiliumi bando imituoti vaiko mąstymą grindžian�?ią logiką („Mama tikrai puikiai pailsės miegodama ant vandens �?iužinio. Luka pati girdėjo, kaip kartą vienas ūsuotas dėdė per televizorių kalbėjo apie vandens �?iužinius. Ilgai nelaukę jie �?iupo kibirėlius ir ėmė greitai pilti vandenį į �?iužinį“, p. 65), ta�?iau tai visada labai rizikingas žingsnis, kuris, bent jau šios knygelės atveju, retai įtikina skaitytoją (didelį tai tikrai).

Bandoma pajuokti, sukritikuoti suaugusiųjų pasaulį, kurį vaikai stebi ir mėgdžioja: „– Ką reiškia kalorijos? – nustebo Kiukis. <...>“ – „Nežinau, bet pastebėjau, kad prisivalgius tų kalorijų būtina lipti ant svarstyklių, paskui dešimt minu�?ių dejuoti, ieškoti svorį mažinan�?ios arbatos ir paskambinus draugėms ilgai aiškintis, kur yra artimiausias sporto klubas“ (p. 49), ta�?iau, mano manymu, bet kokį bandymą šią kritiką paslėpti po vaikiško samprotavimo įspūdžiu, sugriauna girdimas suaugusio ir dar šiek tiek moralizuojan�?io žmogaus balsas.

Kas labiausiai erzino ir tarsi ta „elektros boba“ purtė skaitant šią knygelę, tai per visų skyrių tekstelius kiaurai persišvie�?ianti didaktinė potekstė: vienur per Kiukio pavyzdį rodoma, jog negalima žaisti namie su ugnimi, kitur – nekaišioti į rozetes daiktų arba atsargiai elgtis su šaldytuvu. Nesakau, kad tai nėra reikalinga, bet kai kur autorė ima atvirai dėstyti (ir taip aiškią) pamokomąją idėją:

„Kiukis šniurkštelėjo nosimi ir tyliai papurtė galvą. Jis tik suprato, kad šaldytuvas ir elektra – tai tokie dalykai, prie kurių geriau visai nelįsti. Tą ir jums, vaiku�?iai, visiems patariu. Nelįskite, nes tos bobos tikrai labai piktos ir bjaurios. Kiukis dabar jau žino“ (p. 91).

Irminos Dūdėnienės iliustracijos – minimalios, daugiausiai linijinės su kur ne kur paspalvintais ploteliais, apsiribojan�?ios kontrastu „tamsu-šviesu“. Tuo jos primena spalvinimo knygeles, nes mažajam paliekama daug erdvės fantazijai, kur spalvinės kategorijos yra reliatyvios, kur nebūtina rinktis iš „teisingų“ spalvinių paradigmų. Mano manymu, tai vykęs sprendimas, ta�?iau galbūt ne iki galo įgyvendintas, nes piešiniai daugiau primena eskizus. Pats Kiukis – keistas, susivėlęs, bet kai kuriose iliustracijose jis atrodo daugiau išprotėjęs nei mielas (pvz.: p.74). Lukos veidas toje pa�?ioje iliustracijoje man primena T. Janson Snusmumriką ar Miu (vadinasi, galime kalbėti ne tik apie teksto, bet ir vizualiosios plotmės panašumą). Iliustracijos �?ia kalba apie tą patį, kaip ir tekstas, jo nepraple�?ia, o tik atlieka savo pareigą – įvaizdina tam tikrą aprašomą sceną.

Jeigu jau kalbame apie absurdo literatūros atspalvį, tai ši keista knygelė, jį turi, bet, drįs�?iau teigti, tikrai ne gerąja prasme – „nuotykiai“, kuriuos bandoma pateikti kaip sugalvotus iš „dyko“ buvimo ir/ar vaikystėje būdingo fantazijos pertekliaus, iš tiesų labiau kenkėjiški, tokie, kokių labiausiai bijo suaugusieji, nei tie, kuriuos susikuria vaikai. Eskizinės, savotišką neišbaigtumą suponuojan�?ios iliustracijos ir pakankamai prėskas, „a la vaikiško“ mąstymo, suaugusiųjų kritikos, atviros didaktikos prigrūstas tekstas, mano manymu, yra gana veiksmingas repelentas (nors dėl pasirinktos spalvos gana atstumiantis jau pats knygos viršelis...) bet kokio amžiaus skaitytojui.

„Ar pažįsti Kiukį“ – nėra ta istorija, kurią perskaitęs nemiegosi vakarais ir bandysi įsivaizduoti, o kaip tam personažui sekasi toliau, už knygos puslapių. Kiukis, mano manymu, nebus tas lietuvių vaikų literatūrą reprezentuojantis ir kitose šalyse atpažįstamas personažas (nors potencialo ir užmojo būta...), o tiesiog ramiai tūnos knygų lentynose, retsykiais paskaitomas. Tad tenka laukti kito herojaus.

Recenzijų konkursas.