Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
GiedrÄ— MiÄ?iÅ«nienÄ—. AÅ¡ balsuosiu už S. Parulskio knygÄ…
Tamsa ir partneriai: romanas / Sigitas Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 249 p. – ISBN 978-609-01-0805-5
PerskaiÄ?ius S. Parulskio knygÄ… „Tamsa ir partneriai“, dvasios tyla ir ramybÄ— bÅ«tina: tiek daug keistų minÄ?ių, potyrių ir vaizdų, neiÅ¡sakytų jausmų sugulÄ— joje, kad iÅ¡reikÅ¡ti savo nuomonÄ™ darosi ir sunku, ir sudÄ—tinga. Jautiesi keistai – tavyje tarsi kažkas pažadinta. Ne veltui prisimeni Justino MarcinkeviÄ?iaus frazÄ™: „Visi mes esam nebyliai, nes to, kÄ… girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti“. Tikrai, viskas nebesutelpa į Tavo vidų, į Tavo žmogiÅ¡ko supratimo esmÄ™, todÄ—l sunku nagrinÄ—ti ar apibrėžti jausmo ribas, kai tavo „rankos prikaltos. KaltÄ—s vinimis prie gÄ—dos stulpo“ (p. 86).
Pagrindinis knygos herojus – Vincentas. Jis – fotografas, norėdamas išvengti mirties, pasirašo sau nuosprendį – sutinka tarnauti esesininkams, (prisiminkime lietuvių pasakas, kaip žmogus velniui pasižada atiduoti tai, ko namie nepalikęs) fiksuodamas baisiausius – žmogaus gyvybės atėmimo vaizdus – masines, niekingas mirties scenas, nes kažkas nori „pamatyti siaubą jų akyse, mirties siaubą“ (p.151).
Skirtingi laikmeÄ?iai mane (ir autorių) skiria nuo žydų Å¡audymo istorijos. Kita karta... TaÄ?iau įkvÄ—pus to meto oro (nesvarbu, kad knyginio), supranti, kad ne karas (nors jis ir „nuplÄ—Å¡ia visas kaukes“ (p. 223)) Ä?ia kalÄ?iausias, o tautos bÅ«do bruožas „atskleidÄ— įdomų dalykÄ… apie lietuvį, Å¡lykÅ¡Ä?iÄ… jo charakterio savybÄ™: jei tau sekasi, lietuvis bus tavo draugas, vos tik tave iÅ¡tinka bÄ—da, jis akimirksniu nusisuks nuo tavÄ™s... <...> Lietuvis visada tau taikosi suvaryti peilį į nugarÄ…. NebÅ«k drungnas, pasakyta, nes iÅ¡vemsiu tave. Å tai tie drungnieji – jie patys bjauriausi“ (p. 247). Su kuo tai galima bÅ«tų sieti? Lietuvio naivumas, patiklumas? BaimÄ—? Noras likti neutraliam? O gal bet kokia kaina siekiama valdžios? Taip, juk „uniforma pakeiÄ?ia žmones. Vakar buvÄ™s niekam neįdomus ir jokios galios neturintis miesÄ?ionis, Å¡iandien jis jau kitoks: priklauso grupei, kuri turi galių. ŽmonÄ—s vertina galiÄ…. Gerbia jÄ… ir bijo jos. <...> ŽmonÄ—s patys nežino, ar tiki iÅ¡ meilÄ—s, ar iÅ¡ baimÄ—s. Mylintis žmogus silpnas, jis paklÅ«sta savo jausmams. Bijantis žmogus visada budrus, atsargus, susikaupÄ™s“ (p. 124). Ar ne ta pati situacija Lietuvoje ir Å¡iandien, kai nori visi turÄ—ti valdžioje giminÄ™, artimÄ… draugÄ…, na, pagaliau, geriausiÄ… kaimynÄ…?
Gal todÄ—l toks ir Vincentas: negali jo kaltinti nei silpnumu, nei vien lietuviÅ¡ko charakterio savybÄ—mis (ir apie tautybÄ™ jo sprÄ™sti tarsi negali – jis taip ir nesužinojo, kas buvo jo tÄ—vas). Tik panagrinÄ—jus, suvoki, kaip dviprasmiÅ¡kai nuskamba: „Jie abu be tÄ—vo, juos abu užaugino patÄ—viai, abiejų psichikoje skylÄ—, kurios nÄ—ra kuo užkimÅ¡ti, tik Jis buvo žydų karalius, o Vincentas žydų žudikų parankinis, pastumdÄ—lis, patarnautojas, kurio ponai atsisakys, kai jo paslaugų nebereiks“ (p. 98). Ir niekada niekam nebus svarbu, kad „jis niekad neiÅ¡drįs prisipažinti įsipainiojÄ™s į tokiÄ… kebliÄ… padÄ—tį ir visÄ… laikÄ… jaus kaltÄ™. Nors ir nežudÄ—. Taip, jis tik stebÄ—tojas“ (p. 86), bet pats jo buvimas, matymas ir stebÄ—jimas – tampa faktu. Nežinau, kas yra pasakÄ™s, taÄ?iau šį posakį girdÄ—jau dar vaikystÄ—je: „Bijokite ne priešų, kurie gali jus tik sunaikinti, bijokite ne draugų, kurie gali jus tik iÅ¡duoti, bet bijokite abejingųjų, dÄ—l kurių pasaulyje vyksta visos neteisybÄ—s“.
ŽydÅ¡audystÄ—, žydžudystÄ— – baisus reiÅ¡kinys visoje Europoje (Prisiminkime paauglÄ—s Anos Frank „DienoraÅ¡tį“, kai žydams draudžiama: važinÄ—ti dviraÄ?iu, eiti į kinÄ…, pasivaikÅ¡Ä?ioti.... KažkodÄ—l neiÅ¡drįsta pasakyti atvirai, įvardinti – jog Draudžiama GYVENTI.) – tokie patys draudimai iÅ¡dÄ—stomi Å¡ioje knygoje (p. 139). Žiauru, kad prie holokausto prisidÄ—jo ir Lietuva – pati visÄ… laikÄ… kentusi priespaudÄ…, siekusi dvasinÄ—s laisvÄ—s, didžiausios vertybÄ—s – kalbos iÅ¡saugojimo, tautinio iÅ¡likimo – nepriklausomybÄ—s, – vienintelÄ— pasaulyje turinti knygneÅ¡ystÄ—s fenomenÄ…, 2004 m. UNESCO įvertintÄ… kaip unikalų ir pasaulyje neturintį atitikmenų[1], pakÄ—lÄ— rankÄ… (o dar dažniau įkiÅ¡davo ir liežuvį) prieÅ¡ tuos, su kuriais visÄ… amželį taikoj ir santarvÄ—j gyveno.
„Vis dÄ—lto kažkas užlanksto vinis. <...> Net ir tas, kurių nesimato“ (p. 231) – galima giliai atsidusti Vincento žodžiais arba lyg suabejoti Juditos iÅ¡tartais: „tikiu bausme ir atmintimi“ (p. 222). AiÅ¡ku, kad knyga nebebus gyvas priekaiÅ¡tas tiems, kurie buvo tuomet tenai – jų jau tikriausiai beveik nebelikÄ™ – knyga nebeapeliuos į jų sąžinÄ™. Ir apskritai – „kas yra sąžinÄ—? Tai ne įgimta, tai susitarimo dalykas. <..> SąžinÄ—s instinktas neegzistuoja. Nevalia sau leisti suabejoti tuo, kas vyksta aplinkui ir kame dalyvauji pats“ (p. 151). Ar sąžinÄ— tada iÅ¡kelia hamletiÅ¡kÄ… klausimÄ…: „kas yra geriau: garbÄ— bÅ«ti Å¡alia uniformuotų vyrų, ar iÅ¡vis nebebÅ«ti?“. NeieÅ¡kokim atsakymo Å¡iandien, prabÄ—gus keliems deÅ¡imtmeÄ?iams – nerasime jo, tik ar iÅ¡drįsime Å¡iandien visada net sau pritaikyti žymaus vokieÄ?ių mÄ…stytojo A. Å openhauerio žodžius: „GarbÄ— – tai iÅ¡orinÄ— sąžinÄ—, o sąžinÄ— – tai vidinÄ— garbė“.
Žiaurumas ir žudynÄ—s, Biblija ir Dievas – knygoje ir gyvenime viskas kartu. Gal tik pastarieji padÄ—jo Vincentui iÅ¡likti. „Dievas ne kino teatras – neateisi pažiÅ«rÄ—ti kada panorÄ—jÄ™s. Prie Jo reikia eiti ilgai, kantriai. Jei žmogus DievÄ… ima laikyti pramoga – jo Å¡irdis tuÅ¡Ä?ia, jo siela skursta ir merdÄ—ja“ (p. 101), nors Vincentas patÄ—vio nemylÄ—jo, taÄ?iau atvedimas į Dievo namus ilgainiui tapo savotiÅ¡ka meilÄ—s prielaida: nemylÄ—jÄ™s iÅ¡moksta mylÄ—ti savaip, nesvarbu, kad „pasaulis jam atrodÄ— didelÄ— fotolabaratorija, kurioje ant virvių sukabinti džiÅ«va žmonių gyvenimai, tiksliau, tų gyvenimų atspaudai ir iÅ¡naros, kopijos, su paÄ?iais originalais neturinÄ?iais jokio ryÅ¡io“ (p. 236), taÄ?iau nepaaiÅ¡kinama „vienintelÄ— Å¡venta upÄ— – tikÄ—jimo upė“ (p. 96) plukdÄ—, girdÄ—, gaivino.
Kas yra bendro tarp poezijos ir duobÄ—s „trisdeÅ¡imt metrų ilgio ir trijų metrų ploÄ?io“ (p. 177)? AbsurdiÅ¡kas klausimas? Taip. Bet, pasirodo, bendrumų yra. Tai ta – „reikalinga mirties poezija. <..> TrykÅ¡tanÄ?ių smegenų poezija, iÅ¡ akiduobių iÅ¡Å¡okusių akių obuolių poezija, iÅ¡sipÅ«tusių, pÅ«vanÄ?ių, dvokianÄ?ių žarnų poezija. Tokia yra tikroji mirties poezija“ (p. 172). Baisu, bet, deja, pasirodo, kad holokausto metu egzistavo ir tokia – žodžiais nepaaiÅ¡kinama, protu nesuvokiama, taÄ?iau leidžianti tobuliau kiekvienam suprasti, kokiÄ… metaforÄ… atskleidžia tas 4 sluoksnių pyragas (p. 143)?
Prisiminkim knygoje iÅ¡tartus dakataro žodžius: „Karas – kaip skalpelis, atveria supuvusį žmogaus vidų vienu brÅ«kÅ¡telÄ—jimu, be jokio gailesÄ?io. Ir, deja, iÅ¡gydyti jo negali“ (p. 240). AÅ¡ tvirtinÄ?iau, kad S. Parulskio knyga – kaip skalpelis, atvÄ—rÄ— mÅ«sų tautos sielos vidų: jis tebekraujuoja – nes žydų tautai padaryti nusikaltimai – nesvarbu, kaip – Å¡Å«viais ar abejingumu – ryÅ¡kÅ«s. Nors tik „budelis ir auka žino tikrÄ…jÄ… tiesÄ…, o liudytojas, žiÅ«rovas – jis gauna tik įspÅ«dį apie tiesÄ…. Koks tas įspÅ«dis – stipresnis ar silpnesnis, tiesÄ… sakant, jokio skirtumo“ (p. 240), nes „meluoti tinka bet koks laikas, tiesai reikalinga ypatinga akimirka“ (p. 170).
Nagrinėti šią knygą kažkokiu aspektu – visiškai nesinorėjo. Manau, kad jai geriausia recenzija – puiki reklama. Būtina, kad knygą perskaitytų kuo daugiau LIETUVOS (ir ne tik) – nes tai analogo neturintis veikalas (tegu ir ne dokumentas). O balsuoti už geriausią prozos knygą aš jau apsisprendžiau – balsuosiu už SIGITO PARULSKIO „TAMSA IR JOS PARTNERIAI“. Nes kai yra tamsa – (baimė), tai ir jos partnerių begalybė.
[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Knygne%C5%A1yst%C4%97
