Skaitymo metai - Vainius Bakas. Literatūrinė ekskursija po lietuvišką žydų Jeruzalę

Vainius Bakas. Literatūrinė ekskursija po lietuvišką žydų Jeruzalę

Miestelio romansas: romanas / Grigorijus Kanovi?ius; iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė; iliustracijų autorius Markas Kanovi?ius. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 429 p. – ISBN 978-9986-16-931-4




Pastarųjų metų lietuvių romanai, sulaukę skaitytojų ir kritikų dėmesio, atsitiktinai ar ty?ia, ta?iau turi keletą bendrų, specifinių bruožų. Pirma, į knygynų lentynas plūstelėjo istorinių romanų banga. Antra, jų tematika sukasi aplink Antrojo pasaulinio karo alinamą mūsų Tėvynę, jos atmosferą pokariu arba dar šio karo išvakarių prieblandose. Masinei auditorijai apie tremties temą prabilo Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, apie partizanų kovas – A. Šileikos „Pogrindis“. Pastarąją temą gvildena ir P. Venclovas romane „Iš tamsos į tamsą“. Išgyventi karo ir pokario vaizdai atgyja R. Granausko romane „Šventųjų gyvenimai“, A. Šlepikas į istorinę sąmonę įtraukia skurdžią „vilko vaikų“ egzistenciją romane „Mano vardas Marytė“. Taip pat prozininkų, romanistų (be abejo, ir jų skaitytojų) žvilgsniai nukreipiami į tuos blausios šviesos metus, kuriuose šešėliai išsikraipę, blogio ribos ir kontūrai ištirpę, chaotiškai eižėjan?iai Tautos sąmonei sunku sutalpinti prieštaras: džiugus nubudusios Valstybės Birželio sukilimas, ta?iau šalia – pogromų atšvaitai ir masinės žydų žudynės... Šią temą aštriomis spalvomis tapo S. Parulskis romane „Tamsa ir partneriai“, subtiliais tonais tragedija minima K. Sabaliauskaitės romane „Danielius Dalba ir kitos istorijos“. 

Pastaruoju metu turėjome progos sulaukti ir naujo garbaus amžiaus Lietuvos ir užsienio skaitytojų mėgstamo prozininko, poeto, dramaturgo ir vertėjo Grigorijaus Kanovi?iaus patir?ių liudijimo romano „Miestelio romansas“. Autoriaus teigimu, „ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“. Grigorijaus Kanovi?iaus kūrinys – autentiškų prisiminimų romanas, 1920–1941 metų istorinių įvykių kaleidoskopas, kuriame mirga įvairūs Jonavos žmonių gyvenimai, skleidžiasi autoriaus giminės istorija. Istorinio kaleidoskopo spalvų margumyne regime darbš?ius žydų amatininkus, kepėjus, gydytojus, rabinus, kelias turtuolių šeimas, filosofuojantį elgetą ir kitus. Ta?iau bejėgiškai matyti, kaip laikui, istorijai, rankose sukiojant kaleidoskopą viskas ima kisti ir Europoje, ir Lietuvoje, daugiakultūrėje Jonavoje, po savo nematomu oro kupolu gaubian?ioje įvairių tautybių ir tikėjimo žmones. Spalvų ornamentai tampa aštresni, subyra į kūjo ir pjautuvo fragmentus, juos kei?ia svastikų vaizdiniai ir galiausiai raudonos spalvos stikleliai ima tamsėti, sudarydami tirštų kraujo dėmių dėlionę...

Bet grįžkime į pa?ias romano atsiradimo ištakas ir pabandykime kiek detaliau paanalizuoti autentikos, autobiografijos, prisiminimų žanro problematiką. Anks?iau mano minėtuosius istorinių romanų autorius laikas tarsi padalija į tuos, kurie nėra Antrojo pasaulinio karo amžininkai, tiesioginiai įvykių liudytojai (R. Šepetys, A. Šileika, A. Šlepikas, S. Parulskis), ir tuos, kurie asmeniškai patyrė karo sukrėtimus (sakykime. R. Granauskas – apie romaną „Šventųjų gyvenimai“ teigęs, kad yra pokario vaikas, matęs kasdienius gyvenimo patyrimus, rašęs iš patyrimų medžiagos). Prie antrosios, t. y. amžininkų, kategorijos dera priskirti ir šio romano autorių G. Kanovi?ių. Žinoma, taip skirstydamas atsiriboju nuo kokybės ar teksto paveikumo parametrų. Juk bet kokia literatūra yra daugiau ar mažiau fikcinė, pavaldi autoriaus meistrystei ir jo žodžio galiai, o ne tik tam, kas yra patirta ar išgyventa. Bet kokiu atveju, ar kurdamas istorinį romaną autorius semtųsi iš patyrimo šaltinio, ar iš kitų patyrusiųjų pasakojimų, liudijimų, jis tam tikru aspektu pakliūna į gana keblią situaciją. Pastarojo, t. y. ne įvykio liudytojo, kuriamo romano problematika susijusi su jo naudojamais šaltiniais, medžiagos rinkimu ir, be abejo, empatija jiems. Įvykių amžininkas dirba su savojo gyvenimo ir patirties medžiaga, kurios sudurstymas, matyt, yra kur kas skausmingesnis. Cz. Miłoszo žodžiais tariant, „geriausias būdas apsiginti – niekados nesidairyti atgal. O vis dėlto neįmanoma neapsidairyti, nes ten, tavo protėvių, tavo kalbos, tavo giminės šalyje, liko lobis, vertingesnis nei šiaip pinigais matuojamas turtas, – tai spalvos, pavidalai, intonacijos, architektūros detalės, viskas, kas ugdo mus vaikystėje. Leisdami kalbėti mūsų atmin?iai, žadiname praeitį ir tuo pat metu šaukiamės erinijų; bet žmogus, praradęs atmintį, yra vos žmogus, jis atstovauja sužalotam žmogiškumui“[1]. Skaudaus Antrojo pasaulinio karo amžininko G. Kanovi?iaus atveju taip pat iškyla tam tikra problematika. Autorius romano pradžioje fiksuoja savo kūrybinio darbo misiją, svarstymus: „Jau seniai ketinau parašyti apie mamą, vedamas to džiugaus įkarš?io, neįpareigojan?iai išsamiai, kaip ir dera prisiminti savo tėvus – pa?ius artimiausius ir brangiausius žmones. Ta?iau, savo gėdai, šio doro ketinimo ligi šiol neįvykdžiau – vis atidėdavau arba rašiau priešokiais, lyg tarp kitko, apsiribodamas atskirais epizodais pasakojimuose apie kraštie?ius ir giminai?ius. (...) Ir štai dabar, beveik nugyvenęs amžių, vis dėlto nusprendžiau, kad toliau atidėlioti neturiu teisės ir kad reikia ne graužti save, o paskubėti ir bent iš dalies atpirkti kaltę mamai – juk, neduok Dieve, galiu ir nespėti… Ryžtis tai pasiryžau, ta?iau perkratydamas blankstan?ioje atmintyje viską, ką sužinojau apie mamą iki jos per ankstyvos mirties, nelabai aiškiai įsivaizdavau, nuo ko, tiesą sakant, turė?iau pradėti. Dar prieš imdamasis rašyti suvokiau, kad mano pasakojimas nebus nei nuoseklus, nei išsamus, nes ir visas mamos gyvenimas nebuvo ramus ir tolygus.“ (p. 9–10). Savo, savo šeimos bei kitų Jonavos žydų istoriją pasakojantis autorius tai daro nuosekliai, pradėdamas nuo savo vaikystės, kai kuriuos poelgius aiškindamas iš dabarties perspektyvos, visa tai patyrusio, suaugusio žmogaus akimis. Ta?iau kartu šis pasakojimas panašėja į M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ stilistiką – pasakojama šmaikšti ir žavinga tėvo ir motinos meilės istorija, dramatiškas pirmasis mamos gimdymas, kurio metu žūsta autoriaus brolis Baruchas (palaimintasis) – kitaip tariant, mums, skaitytojams, leidžiama nusikelti į laiką prieš paties pasakojan?io subjekto gimimą. Toks meninis sprendimas tarsi liudija autoriaus norą kuo pla?iau apžvelgti savo giminės istoriją, pasakojama ne tik apie motinos, tėvo, senelių, dėdės Šmuliko likimus, ta?iau autoriui pavyksta apšviesti žymiai platesnį praeities lopinėlį, apimantį ištisos žydų tautos gyvenimą ir istorinę tragediją.

Ta?iau pats apsisprendimas rašyti autobiografinį romaną yra gana keblus, menininkui „pavojingas“ procesas. Anot F. Durrenmatto: „Nuolatos vis bandoma aprašyti savo gyvenimą. Toks sumanymas man atrodo neįmanomas, nors ir suprantamas. Juo labiau sensti, tuo didesnis ima noras susumuoti rezultatus. Artinasi mirtis, gyvenimas sprūsta iš po kojų. Jam garuojant, gyvenimui norisi suteikti pavidalą, o jį suteikiant, gyvenimas klastojamas. Šitaip ir atsiranda suklastotos suvestinės, vadinamieji gyvenimo aprašymai; kartais jie virsta didžia kūryba, – tą įrodo ir pasaulinė literatūra, – bet, deja, dažniau grašiu nei brangia moneta. (...) Jei, nepaisydamas to, rašau apie save, rašau ne savo gyvenimo, bet savo medžiagų istoriją – kadangi esu rašytojas, mano medžiagose atsiskleidžia manasis mąstymas, nors, suprantama, aš mąstau ne tik apie jas. Ta?iau medžiagos yra mano mąstymo rezultatai, veidrodžiai, kuriuose, nelygu kaip kuris jų nušlifuotas, atsispindi mano mąstymas, taigi drauge ir gyvenimas..“[2]

Grigorijaus Kanovi?iaus romane galima justi, kad tai vienas tų nedaugelio literatūrinių atvejų, kai pats autoriaus patyrimas tampa tikra ir brangia moneta, kuria „išperkama“ asmeninė tylėjimo, ilgo laiko pasiryžti kalbėti kaltė, nors autorius savo kūrybinę veiklą, ištisus romanų ciklus yra paskyręs žydų gyvenimo, holokausto tematikai, bet šį kartą knygos pirmajame skyriuje prologe tarsi išsakoma kaltė, jog dar nėra parašęs apie savo pa?ių brangiausių žmonių – tėvų – gyvenimą. Brangia moneta – puikiu šalomaleichemiškos prozos stilistika, ta?iau išlaikant ištikimybę savojo stiliaus originalumą, taip pat „paperkami“ ir skaitytojai, kurie gali justi, kad autoriaus vaizduojama „gyvenimo medžiaga“ tarsi pralenkia pa?ią kalbą. Kartais atrodo, kad patirties medžiaga yra praaugusi kalbą ir norint ją aprėpti žodžiais reikia pasitelkti ypatingą preciziką – nuo pa?ių smulkiausių buities detalių iki psichologinių veikėjų portretų niuansų.

Knygos epigrafu pasirinkti žydų liaudies dainos žodžiai „O, žydų motina! Tu iškentėjai tiek vargų! / Nėra geresnės pasauly – tiktai tu“ tampa viso „Miestelio romanso“ muzikiniu raktų, kuriuo atrakinama melancholiška, jautriai šilta, elegiška nuotaika. Šį stilistinį įspūdį sustiprina originalios, subtilių grafiškų linijų Marko Kanovi?iaus iliustracijos, kuriomis pradedamas kiekvienas skyrius. „Miestelio romansas“ susideda iš dviejų dalių: pirmojoje, rašytoje nuo 2010 m. balandžio iki spalio, apžvelgiamas veikėjo tėvų Šleimės ir Chenkos, senelių, kitų giminai?ių, Jonavos žydų ir krikš?ionių kasdienybė, įvairūs likimo vingiai. Tik retkar?iais (prologe, pa?ioje pirmosios dalies pabaigoje) pasirodo pasakojan?io subjekto „aš“ pozicija. „Nepraėjo nė pusės metų, ir mano mama iš tiesų antrą kartą ėmė lauktis ir vėl taip pat su cezario pjūviu toje pa?ioje Žydų ligoninėje šįkart, a?iū Dievui, visiškai sėkmingai pagimdė gyvą berniuką ir pati liko gyva. Tas berniukas buvau aš. Aštrialiežuvė senelė Rocha pavadino mane uždraustu vaisiumi, bet Tilžės „vokietis“ rabinas Eliezeras 1929 metų birželio viduryje įrašė į Likimo knygą ne mano pravardę, o du įprastus vardus – Hiršas Jankelis (Grigorijus Jakovas)“ (p. 191). Vienas pirmųjų autentiškų autoriaus prisiminimų yra labai simboliškas – įmantri, senoviška ryla, pagal kurios graudžią, į lopšinę panašią melodiją autorius vedamas po spalvingą vaikystės reminiscencijų pasaulį. Pirmoji dalis užbaigiama apibendrinan?iomis, filosofinėmis įžvalgomis apie prisiminimų galias, giluminius atminties klodus, kuriuose glūdi visi amžiams išėję žydų gentainių paveikslai.

Antrojoje dalyje atsiranda pasakojan?iojo „aš“ pozicija, pasakotojas ima tiesiogiai dalyvauti „Miestelio romanso“ vyksme. Nuo prisiminimų apie penkiame?io berniuko apsilankymą Beit Knesset Hagadol sinagogoje su senele Rocha Velykų rytą, atmintyje palikto simboliško, likimiško laisvo drugio skrydžio virš besimeldžian?iųjų galvų, pirmųjų įspūdžių jidiš mokykloje, pasakotojas pamažu mus veda iki gyvenimo lemtimi tapusio vokie?ių bombardavimo, bėgimo iš Lietuvos ir sugrįžimo į visiškai pakitusį Jonavos miestelį po daugybės prabėgusių metų.

Nepaisant minėto pasakotojo „aš“ prizmės pasikeitimo, šias abi dalis jungia buitiškosios prozos stiliaus vienovė, dėmesys detalėms, daiktiškumas ir gyvenimo filosofija, kuria palydimas kiekvienas likimo patyrimas – nuo papras?iausių kasdienių darbų, šeimos narių santykių iki neišvengiamų pažįstamų ir artimųjų išlydėjimų į amžinąją kelionę. Greta buitiškojo pasakojimo, veikėjų lūpomis prabyla amžių išmintis, filosofinis požiūris į darbą, meilę, mirtį, ligą, netektį. Kiekvienas savaip bando už?iuopti gyvenimo pajautos esmę.

Romansiniame romane ap?iuopiamai atsiskleidžia tuometės Jonavos gyventojų buitis, kurios aprašymai labai vaizdūs, teikiantys ir estetinį malonumą, ir dokumentišką akimirkos atkūrimo, istorinės reminiscencijos vyksmą. Romane regime ir glaudžius autoriaus aplinkai artimų žydų amatininkų santykius su lietuviais (tarkim, su žydiškų macų mėgėju, policininku Vincu Giedrai?iu, iš autoriaus tėvo siuvėjo amato besimokan?iu Juliumi), taip pat su rusų karininkais (jie po 1940-ųjų atsiranda Jonavoje ir elgiasi ne kaip šeimininkai-uzurpatoriai, bet kaip mandagūs „turistai“, užsimokantys, atsidėkojantys už visas paslaugas juos teikiantiems žydams). Autoriaus senelės Rochos lūpomis kalbama ir apie antisemitizmo absurdiškumo problematiką: „O kodėl lietuviai, jeigu jie tokie pat vargšai kaip mes, mūsų nemėgsta? Ką bloga žydai jiems padarė? Mes nieko nelie?iam, nieko neskriaudžiam. Siuvam jiems, lopom batus, skutam barzdas, kerpam plaukus, taisom laikrodžius...“ (p. 57). Apskritai viena pagrindinių veikėjų charakterio savybių – darbštumas, pasiaukojantis atsidavimas savajam amatui, profesijai. Tokiu darbštumu pasižymi ir veikėjo tėtis siuvėjas Šleimė, ir batsiuvys senelis Šimonas, ir miestelio kepėjas turtingasis Chaimas Geršonas Fainas, kuris organizuoja pagalbos teikimą pirmiesiems žydams pabėgėliams iš Lenkijos, ir gydytojas Bliumenfeldas, neturtinguosius gydantis veltui, ir daugybė kitų labai įvairiaspalvių ir daugiabriaunių personažų. „Miestelio romanse“ matome autoriaus tapomą tikro žydo vaizdinį – tai darbštus, pareigingas, nuovokus ir draugiškas žmogus, kuriam svetimi politiniai perversmai, revoliucijos (kairiųjų pažiūrų revoliucionieriui, „svieto lygintojui“ dėdei Šmulikui artimieji, šeimos nariai dažnai priekaištauja, kad jis kišasi ne į savo reikalus, o tokie „politikavimai“ kenkia visai šeimos reputacijai). Taip pat žydas neįsivaizduojamas einantis karinės tarnybos, jodinėjantis arkliu (tokia „išimtimi“ tampa autoriaus tėtis Šleimė, kuris atitarnauja Alytaus ulonų pulke ir dėl to daugeliui sukelia nuostabą, nes tai esą visai žydui nebūdingos savybės). Iš anks?iau pasirodžiusiojo G. Kanovi?iaus romano „Šėtono apžavai“ į „Miestelio romansą“ atkeliauja darbo siuvamąja mašinėle tarsi jojimo ant „metalinio arklio“ metafora, kurią pasitelkęs Šleimė vis juda į priekį, stengdamasis padaryti kuo daugiau užsakymų, apsiūti kuo daugiau savųjų klientų.

Romane nevengiama ir komiškai pasišaipyti iš visuomenės sukurtų nebūtų mitų apie žydus – esą kepdami macus jie turi įdėti nekalto krikš?ionių vaiko kraujo. Iš šių liaudies sukurtų „pasakėlių“ juokiasi lietuvių policininkas, krikš?ionis Vincas Giedraitis, puikiai sutaręs su visais miestelio žydais, triaukšėdamas savo mėgstamus macus. Nevengiama ir aštresnio žvilgsnio į istorinę, politinę situaciją – Smetonos valdymo metu nuskambėjusio keturių komunarų sušaudymo, dėdės Šmuliko įkalinimo už komunistinę, revoliucingą veiklą, vėliau, istorinėms aplinkybėms kitaip pasisukus, palie?iama sovietinio režimo kritika, pirmųjų represijų, „išbuožinimo“ siaubas, kuris vyksta visai ?ia pat autoriaus namų, kai tremiamas ir pats jų savininkas. Anaiptol ne visi „Miestelio romanso“ veikėjai tapomi tik šviesiomis, pavyzdingų veikėjų spalvomis – ?ia randame ir dramatiško likimo valkatą, ir žydų radikalų poziciją, kurie negali pakęsti to, kad vaikai gali sudaryti santuoką su krikš?ionimis – pasakojama tragiška veikėjo suolo draugės Lėjos Berger motinos istorija, kai dėl šių religinių-kultūrinių neatitikimų tėvai atsižadėjo tikrosios dukters. Prie šios charakterių spalvinės gamos prisideda ir dėdė Šmulikas, kuris, būdamas tikras komunistas, pamaldžius, turtingus žydus vadina „siaurakak?iais sionistais“. Dievo ir religijos vaidmuo palytėja daugelio personažų gyvenimus, suteikia gyvenimo apmąstymams filosofinį pilnatvės matmenį. Tai atspindi ir pamaldi senelės Rochos laikysena, kuri vis dėlto kartu išlieka ir kiek ironiška, švelniai komiška. Tikėjimas romane išlieka vienas pagrindinių bendruomenę telkian?ių dalykų – kiekviena amatininkų gildija turi savo narius telkian?ias sinagogas, bet pagrindinė yra Beit Knesset Hagadol, kurios susirinkimuose sklinda ir pasaulietinės naujienos, pirmieji įspėjimai apie žydų tautai gresian?ią nelaimę. Per religijos prizmę atskleidžiamos ir tragiškos žydų tautos istorijos analogijos, kurios tiek Mozės laikais, tiek ir XX a. amžiuje kaip didelė nelaimė persekiojo šią tautą. Tikėjimo matmuo įsismelkęs į kasdienio gyvenimo sferas padeda nepalūžti per tragiškas situacijas – „Miestelio romanso“ personažus ištinkan?ias ligas, mirtis. Likimo nuskriaustiesiems padeda ir žydų laidojimo draugija, vėliau susikūrusi karo pabėgėlius globojanti bendruomenė. 

Romane itin aktualiai mūsų laikams suskamba emigracijos tema – veikėjų dėdė, pasirinkęs gyvenimą Paryžiuje, ir teta – išvažiavusi į tolimąją Ameriką. Vaizdžiai išreiškiamos tėvų nuoskaudos per emigraciją praradus savo vaikus, susirinkus giminei skaitomi jų laiškai, gaunami atvirukai, finansinė parama, bet nuolat išliekantis netikrumo, virtualumo įspūdis (vaikus, jų anūkus galima paliesti tik nuotraukose) – visa tai taip artima nūdienos realijoms ir kartu liudija, kad ši problema ne tik mūsų, bet ir ankstesniųjų laikų kasdienybė, kuri tik sovietme?iu buvo aptraukta geležinės uždangos.

Daugumai personažų, ypa? senosios kartos autoriaus seneliams, sunku suprasti pasirinkimą emigruoti. Šių žmonių sąmonė taip lokaliai suaugusi su gimtąja vieta, kad mintis dirbti ir atgulti amžinojo poilsio svetimoje žemėje yra nepakeliamai sunki, iš karto atmestina. Miestelio gyventojai prisirišę prie savojo genius loci, tik gimtojoje erdvėje, kur viskas pažįstama ir sava, jie gali tinkamai būti ir atlikti pareigą savo amatui. Kas kita yra autoriaus mamos Chenkos personažas, kuris išreiškia romantinį žavesį kelionių alchemijai, žmogaus, sunkiai apsiribojan?io provincijos miesteliu, dvasią, norą „pamatyti pasaulio“, įkvėpti kitų tautų ir kultūrų dvelksmo. Ji puoselėja tolimąją kelionės viziją, kuri pasirodo kaip romantizuotas, „atvirukinis“ Paryžiaus, kuriame gyvena brolis Aizikas ir ruošiasi išvažiuoti Kremnicerių šeima, vaizdinys.

Vis dėlto dauguma Jonavos žydų gyventojų vaizduojami kaip sėslūs, prilenkti prie savojo darbo, kuris tampa pagrindiniu gyvenimo tikslu. Bet koks išėjimas iš savojo krašto sferos – sunkus atitrūkimas. Šį jausmą išreiškia ir senelės Rochos, būsimosios Chenkos anytos, žodžiai jų kelionėje į Alytų: „Jonavoje aš pažįstu kiekvieną – ir lietuvį, ir lenką, ir žydą, – mąsliai tarė Rocha. – Žinau, kas tuokiasi ir kas skiriasi, kas turi katę, kieno kieme pririštas piktas šuo. Ir mane visi atpažįsta. O ?ia? Ne, nė už ką nenorė?iau ?ia gyventi“ (p. 58). Šis, su nežinia susijęs nejaukumas, jog kitame mieste jauti svetimumo jausmą, viskas atrodo nepažįstama ir keista, veikėjus tarsi pririša prie savojo miestelio kasdienybės, kurios ritmo žinojimas teikia saugumo, pasitikėjimo, visumos suvokimo jausmą, tampa mažojo veikėjų pasaulio centru. Savame pasaulėlyje, kuriame galioja vyriškų drabužių siuvėjo amato dėsniai ir visa tai, kas susiję su juo, gyvena ir Grigorijaus Kanovi?iaus tėtis – Šleimė, kuris savojo romansinio miestelio – Jonavos – net įkalbinėjamas, gaudamas įvairiausių puikių darbo pasiūlymų nė neketina keisti į jam svetimą Kauną, vadinamą „Lietuvos Paryžiumi“.

Būtent todėl, kad šie veikėjai yra taip įsišakniję į savąją erdvę ir pašaukimą, lemia dar skaudesnį praradimą, kai artėjan?io karo siaubas ir mirties alsavimas ima glemžtis visą turėtą pagrindą po kojomis. Istorijos tragizmas tirštėja ir labai natūralų, gamtišką Jonavos žydų gyvenimą savo fatališka jėga užgriūva 1941 m. birželio dvidešimt antrosios priešaušriu, kai vokie?iai ima bombarduoti Gaižiūnų Raudonosios armijos karinę bazę. Vieninteliu keliu į išsigelbėjimą tampa pavojų kupina kelionė į Rusiją, ta lemtingoji kelionė, per stebuklą išsaugojusi prozos meistrą, tuome?ių įvykių liudytoją Grigorijų Kanovi?ių. Jo dėka mes turime progos nukeliauti į užmirštąją, savo kultūros margumynais kerin?ią praeities lietuvišką žydų Jeruzalę. Šis romanas ypatingas ir tuo, kad tai, matyt, paskutinis autoriaus veikalas – garbaus amžiaus prozininkas Jeruzalės knygų mugėje pareiškė jau parašęs viską, ką norėjo ir atėjo laikas kūryboje padėti tašką. Tikiuosi, kad dar nepažinusiems šio talento „Miestelio romansas“ taps akstinu pasidomėti ir ankstyvesniais autoriaus kūriniais. Juolab, kad kūrybinis palikimas iš tiesų gausus, įvairiaspalvis, žadantis įdomią ekskursiją po mūsų dienomis kone egzotika tapusius žydiškos kultūros miestelius.


[1]Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 213–214.

[2] Dürrenmatt F. Labirintas: medžiagos I–III / Bokšto statyba: medžiagos IV–IX . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 10–13.

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika