Virginija Cibarauskė. Panašūs, bet skirtingi

Tamsa ir partneriai: romanas / Sigitas Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 249 p. – ISBN 978-609-01-0805-5

 

Nors metai dar nesibaigė, atrodo, kad Parulskio romanas iš tiesų bus svarbiausias 2013-ųjų literatūrinis įvykis: tokių karštų recenzijų, audringų diskusijų seniai nebuvo. Tai rodo, kokia aktuali yra istorinės atminties, neatsiejamos nuo autoidentifikacijos, problema.

Viena iš galimybių – skaityti Parulskio romaną kaip istorinį (daugumoje recenzijų vyrauja svarstymai, ar iš tiesų veikė organizuotos lietuvių žydšaudžių grupės ir ar galėjo Kaune tais laikais būti tiek daug kokaino). Romano struktūra, intertekstai rodo, kad istoriniai įvykiai �?ia grei�?iau tėra pretekstas narplioti tai, ką Parulskis intensyviai narpliojo ir anks�?iau – žmogaus būties paradoksą, neįveikiamą prieštarą tarp kūno ir dvasios, proto ir jausmų, dievoieškos ir netikėjimo. Nors istorija pasakojama ne pirmojo, o tre�?iojo, taigi tarsi visažinio objektyvaus pasakotojo balsu, žiedinė romano kompozicija (pasakojimas prasideda, kai DP stovykloje Vokietijoje sunkiai sužeistas į beprotybės gelmę grimztantis Vincentas savo istoriją patiki daktarui) atskleidžia, kad pasakojama būtent iš Vincento – taigi subjektyvios, be to, sunkiai dvasiškai sergan�?io žmogaus – perspektyvos: objektyvios tiesosakos iš tokio pasakotojo tikėtis, atrodo, kiek nekorektiška. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl vis dėlto buvo nuspręsta pasakoti tre�?iuoju asmeniu – pirmasis būtų skambėjęs daug natūraliau.

Asmeninė Vincento drama universalizuojama pasitelkiant intertekstines nuorodas – gausiai cituojama Biblija, itin svarbiu tekstu tampa Kafkos „Metamorfozė“, Homero „Odisėja“. Beveik kiekviena svarbesnė siužeto linija turi savo „atitikmenį“ Biblijoje: prie Lietūkio garažų žydus žudantis senis – groteskiška aliuziją į Joną Krikštytoją (p. 26-29); Vincento biografijoje pilna užuominų į Kristaus istoriją (jo motina nežino tėvo veido, vos gimusį Vincentą aplankė trys žvejai, užaugino patėvis dailidė, jis buvo „nukryžiuotas“ ir net „prikėlė“ mirusįjį), žydšaudžių grupė, su kuria Vincentas SS karininko pavedimu keliauja fotografuoti aukų, pasivadinusi dvylikos apaštalų vardais etc. Taigi karo pasaulis pasirodo esąs atvirkš�?ias pasaulis, groteskiškai klaiki didžiųjų pasakojimų inversija. Tokia pasakojimo strategija pasirenkama bandant apie tragiškus įvykius kalbėti kitaip, rasti naują raiškos būdą, perteiksiantį naują, kitokį požiūrį į holokaustą.

Ta�?iau užsibrėžtų tikslų nepavyksta įgyvendinti – Biblijos istorijų inversijos itin nesubtilios: kai kurie epizodai pritempti, pernelyg sentimentalūs arba papras�?iausiai vulgarūs, pvz., meilės scena su „erškė�?ių vainiku“ (p. 100), Vincento „nukryžiavimas“ (p. 55-56), fotografo amato prilyginimas Kristaus kan�?iai (p. 86), Juditos – Salomės šokis su Jono krikštytojo galva (p. 209-214). Krikš�?ioniška simbolika tampa fetišu, obsesija: biblinėmis frazėmis kalba ir žydšaudžiai, ir anglų kareiviai, ir atsitiktiniai praeiviai. Personažų dialogai dažnai primena „aforizmų karus“. Banali yra ir Menininko figūra: kas gi nežino, kad visiems aukštiems SS pareigūnams būdingas aukštas intelektas, meninės ambicijos ir sadistiniai polinkiai. Nyki, iš esmės tik akims paganyti skirta ir Judita.

Subtilesnės sąsajos su „Odisėja“: tiek Vincentas, tiek jo varžovas Aleksandras, kurio psichologinis portretas romane vienas labiausiai vykusių, veikia kaip iš mirusiųjų karalijos išsiveržti negalintys odisėjai. Į Kafkos „Metamorfozę“ ir apskritai kafkiškąjį gėdos pasaulį nurodo žmogaus virtimo gyvuliu ar vabalu scenos (Vincento akivaizdoje tokiu būdu transformuojasi beveik visi svarbesni romano veikėjai), atskleidžian�?ios į nužmoginantį karo sūkurį patekusio subjekto būseną. Gana subtilaus „linktelėjimo" sulaukia ir Antano Škėmos „Izaokas“. Kita vertus, vargu ar tokią intertekstų konsteliaciją jau galima laikyti netikėtu rakursu, nauju požiūriu.

Tad kodėl, nepaisant visų trūkumų, romanas vertas dėmesio? „Tamsa ir partneriai“ užklausia istorinės atminties „autentiškumą“ ir tiesosakos galimybę apskritai. Demonstruojama, kaip labai mūsų suvokimą modifikuoja tekstai, ypa�? – literatūros kanonas, legitimizuoti didieji pasakojimai, iš viešojo diskurso ištrinantys daugybę žmogiškųjų patir�?ių (pvz., nusikaltimą padaręs žmogus gali nesijausti nusikaltęs, matydamas neteisybę gali ramiai tylėti, o žudymas, prievarta – jaudina, nes leidžia pa�?iam pasijusti gyvam). Cenzūros pripažinimas ir bandymas išsiveržti iš didžiųjų pasakojimų karalijos juos dekonstruojant, apver�?iant (tegul ir ne visai sėkmingai) – Parulskio romano laimėjimai.

Recenzija publikuota: Literatūra ir menas, 2013-09-06 (Nr. 3439).

 

Recenzijų konkursas.