Skaitymo metai - Dainius Vanagas. Skardžiai tylinti proza

Dainius Vanagas. Skardžiai tylinti proza

Žuvys ir drakonai: romanas / Undinė Radzevi?iūtė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. – 407 p. – ISBN 978-9955-23-658-0

 



„Penktojo Cingų dinastijos Imperatoriaus Kastiljonė laukė trylika metų. Ir tapydamas arklius, ir po to. Bet jis taip ir neatėjo. Kaip sako kinai: drakonas tik tada tikras, kai slepiasi debesyse. Naujasis Šeštasis Imperatorius atėjo nelaukiamas. Beveik tuo pat. Praėjus tik ketveriems metams po to, kai užėmė senelio sostą. Kastiljonė savo tikslą pasiekė kiniškais būdais. Ne iš karto. Ir laukdamas“ (p. 158-159).

Jeigu ne Undinė Radzevi?iūtė, mintys apie šiuolaikinę lietuvių prozą būtų žymiai niūresnės. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, naujausioje savo knygoje autorė dar sykį stulbina skaitytoją kalbos kaip dykumos patyrimu, rafinuota dramaturgijos pagava ir problematikos, personažų originalumu bei įvairove. „Žuvys ir drakonai“ – dviejų persiklojan?ių branduolių romanas. Viena dalis, pateikta rankraš?io forma, nukelia į XVIII a. Kiniją (išskyrus erdvinius ir žiūros šuolius knygos pabaigoje, kai atsigręžiama į Europą), kur aktyviai misijas vykdę jėzuitai stengėsi palenkti Cingų imperatorius į krikš?ionybę. Tuo metu Rytų ir Vakarų kultūrų maišymasis, nors ir spar?iai intensyvėdamas, vis dar buvo egzotiška, jaudinanti patirtis. Būtent vaikš?iojimas apgraibomis, susitikimas su svetima, neatpažįstama ir neperkalbama esybe, yra vienas iš reikšmingiausių šio romano leitmotyvų. Bevaisė evangelizacijos pastanga atskleidžiama jėzuitų vienuolio, tapytojo Kastiljonės akimis. Tai – įtempta, intriguojanti aukos, nuodėmės, pažinimo ir rezignacijos drama, prisodrinta autorės puikiai išmanomais tiek jėzuitų ordino, tiek XVIII a. Kinijos kultūriniais ir religiniais niuansais. Kita romano dalis (beje, abu siužetai kūrinyje plėtojami simultaniškai) skleidžiasi bevardėje šalyje, bevardžiame mieste, ta?iau mūsų dienomis ir tikrai – Europoje. Kelios istorinės užuominos netgi leidžia spėti, kad apeliuojama į Lietuvą ar, mažų mažiausiai, į pokomunistinę šalį. Viename bute gyvenan?ios trijų kartų atstovės – senelė, dukra ir dvi anūkės – ?aižo viena kitą aštriomis replikomis, laistosi nuobodulio prakaitu, kovoja už savo statuso šeimoje vertę, medžioja mažy?ius malonumus (dideliems dažniausiai neturi jėgų, drąsos ir ryžto) ir stebi už lango maklinėjan?ius kinų restorano virėjus. Bendravimo per akis, o susikalbėjimo vos vos. Šie egzistenciniu lūkes?iu, nerimu, nuoskaudomis ir stilinga buitimi persisunkę santykiai, nepaisant išraiškingos, demonstratyviai nenatūralios komunikacijos, tėra pozuojantis banalumas, kuris be atvangos hiperbolizuoja ir maivosi, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Užrašyti banalumą originalumo kategorijomis – tai didžiulio talento ir įdirbio reikalaujantis pėdų mėtymas, kuris tekste keletą sykių užaštrinamas užuominomis, esą ši šeimyninė drama – eilinis nuobodus serialas ar net dar pras?iau: „Prisigyvenom iki to, kad realybė atrodo blogiau nei tai, ką rodo televizorius“ (p. 223). Nors iš tiesų efektas yra priešingas, tai – socialinių patir?ių pritvinkusi, iškrypusi, sužalota ir, galų gale, tragiško likimo šeima.

Abi siužetinės linijos, tarpusavyje tai kontrastuodamos, tai sutapdamos sukuria galybę įtampos židinių, sudaran?ių sąlygas skleistis polifoninei romano struktūrai: iškyla opozicija tarp pašvęsto, prasmingo (nors dvejonių, silpnumo pritvinkusio), į tikslą, pranokstantį jo siekiantįjį, orientuoto gyvenimo ir slogaus, monotoniško bergždumo stebint į užmarštį tekantį laiką, neapibrėžto laukimo ir tuštumos; tarp beribės Kinijos ir nediduko buto, kuriame iš esmės vystoma visa matriarchatinės šeimynos istorija; tarp įsibuvojusios, kankinan?ios ir neapleidžian?ios minties, jausmo ir radikalaus užsimiršimo, atminties nyksmo; tarp vienatvės ir vienišumo; tarp intensyvių ir ekstensyvių patir?ių; tarp linijiškumo ir cikliškumo; tarp jautrumo ir abuojumo. Tekste apstu tapatumų, sankirtų, analogijų, antagonizmų, kadangi reikšmių cirkuliacija romane itin kruopš?iai apgalvota: kiekvienas elemento pasikartojimas modifikuoja lig tol nusistovėjusiomis laikytas kūrinio vertes. „Žuvys ir drakonai“ pasižymi nuolatine dinamika ir didžiuliu interpretaciniu potencialu: nors romanas viršija 400 puslapių, jame, rodos, nėra nieko nereikalinga (arba, žvilgtelėjus iš oponentų pozicijos – nėra nieko reikalinga, nes kompromisai ?ia vargiai įmanomi). Tai – tarsi iš plieninių konstrukcijų sukabintos struktūros rezultatas.

„Žuvys ir drakonai“ – ir tai jau tapę skiriamuoju šios autorės ženklu – nepasižymi kalbos turtingumu siaurąją šio žodžio prasme, būtent: žodyno apimtimi. Romano kalba, iš pažiūros, sausa, asketiška, netgi primityvi (tokį įspūdį galima susidaryti, pavyzdžiui, viename puslapyje radus bent septynis sykius pavartotą žodį „sako“). Užuot krapštinėdamasi po sinonimų rinkinius, U.Radzevi?iūtė visus norimus literatūrinius efektus siekia išgauti kompoziciniu tikslumu, švariu, unikalia žodžių sankaba pasižymin?iu bei nuo bet kokio pertekliaus apvalytu sakiniu, taip pat pauzėmis, nutylėjimais, kurie šios prozininkės kūrybai suteikia gaivališkumo, polėkio. Be to, sakiniai konstruojami siekiant maksimalaus jų savarankiškumo (netgi ištraukti iš konteksto jie neatrodo „apiplėšti“, bevaisiai ar stokojantys išorinės atramos), kuris, savo ruožtu, leidžia tekstui įgyti betarpiško rezonanso požymių. Romanas klega, skamba, aidi, įvairios konotacijos nuolat stengiasi perrėkti viena kitą. Tokie stiprūs asociatyvūs ryšiai įmanomi tik dėl to, kad autorė į tekstą įkinko neužrašytus žodžius. Kaip? Genialu ir paprasta: U. Radzevi?iūtė daugiau praleidžia negu užrašo. Skaitant susidaro įspūdis, kad greta vienas kito einan?ius sakinius skiria (galėtų skirti) aibė pastraipų. Aibė aiškinimų. Aibė šalutinių temų. Ta?iau tekste visa tai praleidžiama, taip kaitinant vaizduotę ir sukuriant interaktyvią, aliuzinę prozą: „Tėvas Ripa mirė anks?iau nei Tėvas Teodorico Pedrini. Bet Kastiljonė apie jo mirtį sužinojo daug daug vėliau. Kinijoje jis jau ne kartą jautėsi paliktas. Bet dar niekada nebuvo paliktas taip“ (p. 187), „Kad Tėvas Kastiljonė tyliai pyksta, galėjo pasakyti tik tapybos specialistas. Klausydamasis jo potėpių. Bet tapybos specialistų aplink nebuvo. Tik kinai“ (p. 236). Drauge tokiu būdu demonstruojamas pasitikėjimas skaitytoju: jam niekas pirštu nebaksnoja ir primygtinai nieko nebruka. Autorė, nevedžiodama skaitytojo už rankos, rizikuoja, mat tekstui pasirodžius pernelyg elementariu ar net paviršutinišku (o toks pavojus išties yra, ypa? turint galvoje keturių moterų šeimynos istoriją), pastarojo žvilgsnis gali nuslysti žodžiais grei?iau negu švystels mintis. Ta?iau nelinkę skubėti už šią riziką autorei padėkos.

Greta jau išvardintų požymių, taip pat gretą tų, kuriems vietos išvardinti nebeliko, verta atkreipti dėmesį į dar vieną šio romano privalumą. U. Radzevi?iūtė pasižymi išskirtinai subtilia pagava ribinėms žmogaus gyvenimo patirtims: vaizduodama mirtį, meilę, geismą, neapykantą, netektį, pralaimėjimą, sielvartą ji idealiai suderina kaustan?ią įtampą, beviltiškumą arba begalinį jausmo vitališkumą su santūriu, tyliu, veik nepastebimu, nes dažnai labai staigiu perėjimu iš vieno būvio į kitą. Visiškas grotesko, grubumo, absurdo, radikalumo bei patoso eliminavimas; svarbiausios veikėjų dramos, rodos, vyksta romano širdžiai sustojus. Minimalistinė išraiška pasiekia priešingą rezultatą – tai esminis U. Radzevi?iūtės kūrybos principas.

„Žuvys ir drakonai“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių lietuvių prozos kūrinių per pastarąjį dešimtmetį. Šis romanas – netgi ne knyga, tai – įvykis; dalyvaukime jame.

Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika