Anarsija Adamonienė. Renkame geriausią poezijos knygą

Džuljetos suknelė: eilėraš�?iai / Dovilė Zel�?iūtė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 99 p. – ISBN 978-9986-39-754-0

Dovilės Zel�?iūtės „Džuljetos suknelė“ (2013 m.), palyginti su V. Gedgaudo „Tamsėjan�?ia juoda“, lengva knygelė, kurią gali perskaityti vienu dviem prisėdimais. Ir metaforų dugnas �?ia nesunkiai įžvelgiamas. Lyrinis „aš“ – laimės vaikas: abu tėvai – aktoriai, pats lyrinis subjektas irgi kalba Šekspyro personažų lūpomis ir žodžiais – vadinasi, patyrė džiaugsmą vaidinti, persikūnyti, jausti ir mintyti su milijonais kitų asmenybių. Tvarkinga, vientisa knygelė, pilna moteriškos laimės atšvaitų su trupu�?iu abejonių ir baimių: „O labiausiai nusvarina rankas abejonės ir baimė <...>, kad gimdymas ir mirtis pagaliau mums baigtųsi laimingai“.

Dar lyrinis subjektas yra laimingas, kad turi dvi scenas: teatro ir eilėraš�?io, kuriose skirtingais būdais gali išreikšti savo „aš“: „Tik eilėraš�?io scenoje / galiu būti iš tikrųjų – / ne aš.“ Vis dėlto bene didžiausia laimė lyriniam „aš“ – meilė. „Visa moteriškė sutelpa žodyje meilė“ (S. Nėris): „Pažiūrėk, kaip mes švytime, / kai žvelgiame / vienas į kitą“...

D. Zel�?iūtės lyrinis „aš“ patvirtina Just. Marcinkevi�?iaus maksimą: „myli – esi“: „Tuoj ištarsime – labas rytas / ir įsitikinsime – esame.“ Nors lyrinis subjektas gyvena meno terpėje – teatre ir poezijoje, – ta�?iau, atrodo, labiausiai vertina realybės džiaugsmą: „Priimu tik tuos realybės / žaibelius / Be scenos!“.

Taigi visai „nieko sau“ ta D. Zel�?iūtės poezija, ir ta „Džuljetos suknelė“ nėra „suplyšusi“, kaip teigia kritikė D. Kuzminskaitė, siūlydama, kaip nors užlopyti tą skylę Džiuljetos suknelėje, pro kurią kartais beveik nepadoriai švys�?ioja autorės kūnas“ („Metai“, 2013, Nr. 11, p. 147). Man norėjosi priešingai: kad lyrinis „aš“ mažiau dangstytųsi scenos personažų monologais, gana hermetiškais, ir daugiau atvertų savo moteriškumą, jausmingumą, – nuo „vyriškos“ poezijos giliamintiškų samprotavimų dažnai pavargstame...


Apytiksliai trys: eilėraš�?iai / Artūras Valionis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 103 p. – ISBN 978-9986-39-728-1

Ak, bet štai jauno poeto Artūro Valionio antroji knygelė „Apytiksliai trys“ (2012 m.), pirmoji „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003 m.) išėjusi prieš dešimtmetį. Vadinasi, jaunas autorius pasižymi kantrybe, kaupia poetines galias ir jų lengvai nešvaisto. Bet knyga išėjo „lengva“, žaisminga, šmaikšti ir... gili, – kaip bebūtų keista! Prisirinkau daugybę poetinių perliukų, grakš�?iai suslėpusių lyrinio subjekto autoironiją, savęs teisimą ir kitokias įvairiausias emocijas. Štai keletas jų: „Sapnų grūdai / subyra į milžinišką / pražiotą snapą / Superego užmiega“ („Vietoj psichoanalizės“).

„Perkaitęs turbūt / kvailas drugys, suknutę / gėle palaikė“...

„Paukštyn / kilo vis / Pasidirbo sparnus“...

„Seniai žinoma: / kas bijo aukš�?io, / geriau tegu nežiūri / žemyn“...

Savo jausmingumą, romantišką pasaulėjautą mokama „sutramdyti“ kasdieniniais prozaizmais, bravūriška laikysena: „Ateis ruduo, po jo žiema šalta, / romantikai, / kaip ir kasmet, / romantiškai rašys: / į veidą jau alsuoja ta, / kuri akis užmerks / ir kojas mums išties / O man tai kas – nemirsiu da. / da neturiu tam reikalingos patirties“ (p. 50).

Ak, yra to „juodojo humoro“ ir daugiau: „Sveiki, palikite žinutę, / mane nušovė, tai atleiskit, kad / negaliu prieiti“...

„Aštrūs akmenėliai“ mėtomi ir į istorikų opusus ir memuarus: „Sugriovėme rūmus - / užplūdo gerumas“...(p. 25).

„Dalgis / gailėsis žolės / bet / kitaip negalės“ (p. 35).

„naudinga apsirikt ir / klysti, mėgdžiojant kolumbą“ (p. 40).

Šiaip ironiški pašmaikštavimai. Pavyzdžiui, frazeologizmą „šaukštai jau popiet“ kei�?ia į „bet šakutės jau buvo po priešpie�?ių“. Skelbia visuotiną „išmintį“: „Jei jau gimei, / tai ir elkis ramiai“ (p. 46). Ir, žinoma, jaunas žmogus negali nerašyti apie moteris ir meilę: „Gyvoji archeologija“/ „ – ką galima spręsti / iš moters plauko storumo? / – ką tik nori“ (p. 29).

„Žuvys tyli kaip žuvys / lyg vandens / į burną prisėmusios / arba kaip tik – kad / neprisisemtų / Moterys tyli visaip / įvairiai“ (p. 48). Bet gražiausias, originaliausias: „Rytais / esu laiškas: / užklijuoji lūpom akių vokus / žvilgsniu užantspauduoji / ir išsiunti / apsukęs kaskart tą patį ratą / grįžtu - / įtariu, ty�?ia / nenurodai adresato“ (p. 56).

 Jausmas ir filosofija: „...suvokiam, kad / esam laimingi; / vienas rimtas darbas / ateinantiems metams / beliko: išmokti / jaustis tokiais“ (p. 75). „Buvom apgaubti mes šito <...> Rūko / Žinai, kad tai, kas nebegrįš, į atmintį nurūko?“... „Būt geriau, jei / pasiliktum / dėl viso gero / dėl viso pikto“ (p. 79)...

Labai įdomu ir lengva skaityti, nes ilgi eilėraš�?iai tarp trumpu�?ių – aforistinių „negąsdina“, o ir jie sudaryti iš aforizmų, pašmaikštavimų. Bene ilgiausias – „trumpai apie dujas“ gal ir „išmintingiausias“. Čia filosofuojama: „Žemė, oras, vanduo, ugnis – keturios stichijos, apie kurias kartais diskutuojam, / yra niekas, palyginti su dujomis“ (p. 60). Ir šią maksimą autorius įrodinėja per visą ilgą eilėraštį: „Pyktis yra tik dujos, neviltis yra tik / dujos <...> Aš pilnas dujų, Aš juokingas, Nes Mano Pyktis irgi / Yra juokingas“ (p. 60).

Įdomus ilgokas eilėraštis „Skersvėjis“ – ambivalentiškai „autobiografinis“: „Kai dar buvau neekologiškas: celofanas, plastmasės gabalas, / stiklinis butelis, / dūlėjau ilgai“ (p. 84). Bet tas „dūlėjimas“ pasibaigė, atradus amžinąsias (?), grožio (?), gėrio (?) vertybes, galbūt pajutus giluminius saitus su gamtos amžinybe: „gavom šansą / susilygint su kitais / įstabiais dalykais iš tada: šerpetotu / jūros bangavimu, / saulėlydžių raudoniu kopose, šviežio / šal�?io kvapu / suledėjusiuose sausio skalbiniuose, / išdžiaustytuose ant lygumų virvės“ (p. 85).

Gamtos, kaip kokios šventenybės, knygoje labai maža. Bet koks netikėtas grožis!

„vandeny ir mano akivaizdoj / atkakliai skandinasi gulbės <...> žalios baltijos jūros / mėlynas vanduo / primygtinai garankš�?iuojasi / į baltas putas“ (p. 32).

Ir trys Vilniaus peizažai:

„Vilnius / Anava, ten, tolumoj / miestas pareina / namo“ (p. 98)...

„Iškilus šio / miesto barokas / negrabus debesų / beždžioniavimas“ (p. 43)...

„W (Vėlinės Vilniuje) Diena be mirties: / temstantis vėjas“...

Prie Vilniaus peizažo turbūt reikėtų priskirti ir ambivalentišką „einan�?iojo“ portretą ar autoportretą. Kaip ironiškai ir žaismingai �?ia „atskamba“ 17 a. (?) religinės knygos „Broma, atverta ing vie�?nastį“ („Vartai atverti į amžinybę“) pavadinimas:

„Sulėtintas žengia senamies�?io / bromon. / Kad ton-atverton / ing vie�?nastį, / maža tikimybė.“ (p. 97)...

Yra eilėraštis, kuris „paaiškina“ knygos pavadinimą „Apytiksliai trys“. Tai „Samurajaus daina“:

„Mes buvom apytiksliai trys.

Du paklydo miške,

Aš namo parėjau.

Nes vienas lauke ne karys“ (p. 99).

Jeigu ir kiti jaunieji „samurajai“ tokie šmaikštūs, drąsūs, išmintingi, talentingi kaip tas, kuris „parėjo namo“ – džiaukimės – lietuvių poezija žydi!

Recenzijų konkursas.