Daina Habdankaitė. Postmodernizmas apytiksliai

Apytiksliai trys: eilėraš�?iai / Artūras Valionis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 103 p. – ISBN 978-9986-39-728-1

 

Literatūros teorija didžia dalimi gyva klasifikacinėmis schemomis – chronologiniai, stilistiniai, teminiai ir kitokie skirstymai leidžia kiekvienam kūriniui rasti reikiamą lentyną. Paprastai su chronologinėmis liniuotėmis gin�?ytis nėra prasmės – autoriaus gyvenamasis laikas įrašytas jei ne jo tekstuose, tai bent gimimo dokumentuose. Daugiau problemų kyla su mūsų laikotarpiu, kuris, laikantis chronologinės idėjų istorijos, privalo gauti etiketę. Ir gauna: postmodernizmo terminu įvardijama kone viskas, kas nebetelpa į modernizmo kanonus: fragmentiškumas, aliuzijų ir referencijų tinklai, autoriaus, žanro, stiliaus ir skaitytojo mirtys. Sąrašą būtų galima tęsti, ta�?iau ir to, kas išvardyta, gana, jog suprastume taip apibrėžto reiškinio platumą. Ir su apmaudu turiu pridurti – apibrėžimo tuštumą. Nežinia ką žymintis žodis tegali būti konceptualinė barikada, už kurios slepiasi miglota, savimi pa�?iu neužtikrinta idėja – neapibrėžta ji kelia pagundą ir kartu pavojų pasiklysti diskurse.

O kur �?ia problema, galėtų paklausti gerbiamas skaitytojas. Problema ta, kad taip laisvai ir, drįstu teigti, ne visuomet reflektuotai vartojama postmodernizmo sąvoka diktuoja ne tik kūrinio perskaitymo, bet ir jo pateikimo skaitytojui toną. Tad 2012 metais pasirodžiusios Artūro Valionio poezijos knygos „Apytiksliai trys“ anotacijoje perskai�?iusi, kad anot autoriaus šios knygos tekstai yra tradicinis postmodernizmas, suklusau: ar nebūsią taip, kad pabalnoję nosį tinkleliu aptrauktais akiniais pasaulį matysime padalytą į tvarkingus kvadratėlius?

Artūro Valionio poezijos knyga verta dėmesio tiek dėl netikėtų įžvalgų, tiek dėl elegantiško žaidimo kalba. Abi paminėtos savybės paprastai nėra įtraukiamos į postmodernizmo literatūros kanoną. Ir tai puiku – tinkleliu aptraukti akiniai nėra, mano galva, tie, pro kuriuos geriausia žvelgti į „Apytiksliai tris“. Ne todėl, kad negerai pamatysime, ne. Veikiau todėl, kad ieškodami (ir galbūt rasdami) postmodernistinei literatūrai būdingų elementų, rizikuojame išleisti iš akių visa tai, kas neįeina į tradicinį postmodernizmą. Visa tai, kas ir ver�?ia šia knyga žavėtis.

Tad pradėsiu nuo to, kaip A. Valionio knygos nesiūlau skaityti. Pirmiausia nesiūlau gėrėtis skirtingų šriftų margumu, netikėtu teksto išdėliojimu puslapiuose bei anotacijoje minimu „sąnašų ir išnašų“ fragmentiškumu. Knygos pradžioje manifestuotas kortazariškasis žaidimas pagal principą skaityk mane nuo kur tik nori yra perteklinis, nes įgyvendintas tik iš dalies. Eilėraš�?iai skiriasi forma, (ne)rimavimu, temomis – visa tai tipiška bet kuriam rinkiniui. Skirtingi šriftai šiuo atveju niekuo nemotyvuoti – nebent tuo, kad fragmentiškumas yra kanoninis mūsų jau minėtai literatūros epochai. Citatos, nuorodos, parafrazės – jų gausu tiek iš buitiškojo, tiek iš būtiškojo lygmenų. Geras pavyzdys – tekstas pavadinimu „Turgusjėga / grįžtamasis ryšys“. Rašomosios mašinėlės šriftu atspausdintą LR ūkio ministro įsakymą dėl prekių grąžinimo užbaigia dailus kalambūras:

Pirkėjas pirko

Atpirkėjas atpirko (p. 94)

Dvieilio ir oficialaus rašto skirtingi šriftai byloja apie numanomą skirtį tarp poetinio ir biurokratinio pasaulių bei juose skirtingai vartojamos kalbos. Įtampa tarp kūrybos ir buities artimesnė modernistinei paradigmai, jei jau liekame ištikimi tekstų rūšiavimo priesaikai. Dar žingsnelis, ir galėsime kalbėti apie meną kaip progresyvųjį (kalbos ir įžvalgos aspektais) būties dėmenį. Ką šioji skirtis turi bendra su post- diskursu – sunku pasakyti. Ver�?iau ir nereikia.

Dar viena postmodernizmo akinių tinklelio akutė – autoriaus mirtis. Šią akutę taip pat siūlau užtamsinti. Rinkinį „Apytiksliai trys“ įrėmina autoreferenciniai kalbėtojo judesiai. „Mano tėvas ir mano motina / turi Artūrą“, – rinkinį pradeda kalbėtojas. Knygą užbaigia laikraš�?io skiautės kopija, kurioje „labaimažoartūro eilėraštis-daina“. Gerai justi poeto ironiška laikysena ne tik, kaip matysime, aprašomų temų atžvilgiu, bet ir reflektuojant savo paties kūrybą. Instrukcija knygos pradžioje ir pasiūlymų dėl kokybės kontaktinio adreso nurodymas pabaigoje byloja apie šmaikštų poezijos suprekinimo veiksmą. Taip įžvalgų netikėtumas peržengia paskirų eilėraš�?ių pasaulius ir taikosi į meta-lygmenį. Reikia sutikti, kad A. Valioniui tai neblogai pavyksta.

Tik būtina pastebėti, kad ironijos judesys reikalauja ironizuojan�?iojo refleksijos ir tam tikros pozicijos priėmimo – vadinasi reikia konceptualiai dar nenumarinto autoriaus. Jei norėtume tradicinio postmodernizmo, tektų ieškoti ne ironijos, o pastišo – pašiepimo be intencijos, stilių ir idėjų kratinio, kuris nebenurodo į jokį originalą, kurį būtų galima mėgdžioti. Paradigminis postmodernizmas kartu su autoriumi marina ir stilių. Jei viso to ieškosime A. Valionio tekstuose – galime greit nusivilti. Ir patys būsime kalti. Poeto stiprybė – ne citavimas, o išmoningas citatų įjungimas į savo stilių, kurį galė�?iau įvardyti kaip kalbinius nustebimus. Autorius pasiūlo išmoningų prasmės ir rimo sąskambių, tuo nė akimirkai neleisdamas suabejoti savo poetine klausa.

Kiekvienas kalbinis nustebimas žymi ne tik įprasto kalbėjimo sujaukimą, bet ir suvokimo transformacijas. Štai kad ir trumpas tekstas pavadinimu „iš esmės“:

aš

išbraukiau visus aš

išbraukiau visus (p. 49)

Pakartojimas šiuo atveju kuria ritmą, kuris kliūva dėl priverstinių pauzių – vientisą sakymą pristabdo pirmo asmens įvardis – aš ne tik trukdo mėginimą pasakyti, versdamas mik�?ioti, aš lygiai taip pat ženklina nesėkmę sąmonei bandant suvokti pasaulį. Tegul pastaroji frazė nenugąsdina maloniojo skaitytojo – į romantizmo lentyną dar nesirengiame peršokti. Simbolinių realybės struktūrų sutraukymas turbūt ir yra A. Valionio rinkinio ašis: sukeistinus kalbą atsiveria negalimybė pavadinti tam tikrus reiškinius, arba priešingai – netikėti leksiniai dariniai atveria ligi šiol nesuvoktus aspektus. Tekstas „kol gegutės kosėja tercijom“ yra viena iš tokio virsmo vietų, tiksliau ne pats eilėraštis, o jo išnaša:

Srovė neša uogą,

kurią aš išspjoviau

Prie kojų skruzdės šoka:

realybė, virstanti tikrove (p. 71)

Realybės struktūra, pagrįsta sąmonei įprasta priežastingumo logika, per netikėtas kalbos ir vaizdinių kombinacijas pasirodo turinti plyšių – tai ir yra tikrovės įsiveržimas. Tikrovės, kuri aiškiai nesuvokiama, kuri pasirodo tik negatyviai – kaip šešėlis ar žiojinti nuostabos ertmė staiga susidūrus dviems žodžių lytims. Šioje vietoje privalau pripažinti, kad postmodernizmo kanonų tikrovės problematiškumas rezonuoja su A. Valionio rinkinio „Apytiksliai trys“ tekstais. Bet jei tikrovė įsiveržia kaip nesėkmė ją suvokti ir paliudyti – kokia prasmė poeto laikysenai predikuoti sąvoką, reikalaujan�?ią ilgo ir išsamaus apibrėžinėjimo?

Visai paprastai tariant, kol bandome apsibrėžinėti komplikuotas koncepcijas per jų įkūnijimą meno kūriniuose, rizikuojame nepastebėti ir neišgirsti to, ką tekstai byloja patys savaime. Postmodernizmo samprata vargu ar padeda atrakinti Artūro Valionio poezijos knygą. Ir tai normalu – juk ne kiekvienas raktas yra visraktis, ne kiekvienas (ne)tradicinis yra postmodernizmas.

Recenzijų konkursas.