Kęstutis Šatkauskas. Septynių skrais�?ių šokis

Tamsa ir partneriai: romanas / Sigitas Parulskis. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 249 p. – ISBN 978-609-01-0805-5

 

„Tamsa ir partneriai“ – penktasis Sigito Parulskio, plataus profilio literatūros darbininko, (g. 1965 m.) romanas, sukėlęs nemaža diskusijų ir dėl teksto temos, ir dėl jo pateikimo būdo. Puiki reklama. Du šimtai penkiasdešimt puslapių genocido Lietuvoje atgarsių smogia giliai ir žiauriai: makabriškos žudynių scenos ir šiurpą keliantis, kone prieš akis nykstantis žmogiškumas. Palyginus taip neseniai ir visai šalia, IX-ajame forte, naciai ir jų pagalbininkai nužudė daugiau nei 30 000 Lietuvos ir kitų šalių žydų. Turbūt ne visada susimąstome, kas slepiasi už žodžių „ir jų pagalbininkai“. Šis kūrinys priver�?ia apie tai padaryti. Ir įtraukia į veiksmą iš arti: pasijunti esąs stebėtojas, matai išniekintus kūnus skerdynių duobėje, žiūrėk, dar kuris sujuda po sušaudymo, žudynes kei�?ia seksas, prievartavimas, svai�?iojimai apie skylutes tarpkojyje ir antrus galus. Ir tai tik pradžia. Parulskis sąmoningai siekia šokiruoti. Šoko būsenoje išsiple�?ia vyzdžiai. Ir labiau prisimeni. Pirmieji du knygos skyriai yra Vincento, pagrindinio veikėjo, pokario dabartis pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kiti 24 – jo pasakojimas gydan�?iam daktarui apie tai, kas vyko Lietuvoje: IX-ajame forte, Vilijampolės gete, Kauno gatvėse ir vietose, kur vyko akcijos (šaudymai). Paskutiniai du skyriai vėl grąžina į dabartį. Į spengian�?ią realybę, kur nei tauta, nei žmogus niekada nebebus toks pat užvertus paskutinį puslapį.

„Jį pasitiko toks vaizdas: jie guli pražiotomis, kruvinomis burnomis, pusnuogiai, kai kurie visiškai nuogi, kraujo ir vandens klanuose, ir tas garsas...“ (p. 24).  Skerdynės prasideda. Vienas iš pirmųjų žmogiškumo sluoksnių nuplėštas. Kuo mažiau kliū�?ių, tuo lengviau išniekinti. Pirmoji skraistė numesta. SS karininkas pasidalija savo išmintimi: „Taigi, jeigu norite įgyti pranašumą, nurenkite priešininką, atimkite iš jo galimybę slėptis – ir tai jau kalba ne tik apie drabužius. Atimkite iš jo šeimą, viltį, ateitį, maistą ir taip toliau – svarbiausia, kad jis nebeturėtų už ko slėptis. Tada jūs jį nugalėsite“ (p. 40). Pranašiški žodžiai, nes kuo eini giliau, tuo labiau esi nurengiamas, tuo labiau atsiveria nuogumas. Jame slypi nebuvimas. Pasakojime brutaliai prasiveržiantys instinktai, nevaldomi geiduliai, mintys ir aktai  liudija apie tamsiausią žmonijos užkaborį. Jo vardas – genocidas. Kiek mūsų, greitkeliu pravažiuodami pro IX-ąjį fortą, susimąstome, kad maždaug prieš septyniasdešimt metų �?ia buvo mirtinai išniekinti keliasdešimties tūkstan�?ių žydų tautybės asmenų gyvenimai?

Orumo neigimas gimdo kulkas: „Vyras, vis dar žiūrėdamas į Vincentą, staiga nukreipė pistoletą žemyn ir nušovė ant žemės gulin�?ią merginą. Ji nespėjo prisidengti, taip ir liko gulėti išžergtomis kojomis, ligi pusės apnuoginta, negyvas akis įbedusi į nužydėjusį alyvų krūmą“ (p. 38-39). Išniekinta ir nužudyta moteris �?ia groteskiškai laiminama šio gyvybingumą, atgimimą atspindin�?io augalo. Minimo epizodo patirtis Vincentą kiek vėliau ir priver�?ia pasirinkti. Žudikų sugautas ir atvestas pas Jokūbą Vyresnįjį (pastarasis romane iškyla kaip inteligentiškai žiaurus sociopatas, chimera, pasirodanti keliomis fizionomijomis: Menininko, vokie�?io, SS karininko, esesininko ir minėto Jokūbo Vyresniojo) bei kitąsyk pas jį sve�?iuodamasis supranta, kad mainais už išgelbėtą gyvybę turi priimti vokie�?io pasiūlymą bendradarbiauti su SS ir fotografuoti žudymus, antraip jis ir turbūt jo mylimoji Judita, taip pat žydė, gali sulaukti į duobes varomų likimo. Judita, ištekėjusi už Aleksandro, prosovietinių pažiūrų žydo, vyresnio žmogaus, pradeda susitikinėti, mylėti ir mylėtis su Vincentu. Žinodama, kad fotografas, bet nežinodama, ką konkre�?iai veikia. Kai kada lengviau nežinoti.

Vincento patėvis Juozapas, anot teksto, nuolat kvepėjo mediena, buvo darbštus ir sąžiningas. Pasitaikius progai nevengė posūniui įkrėsti religingumo ir drausmės. Kaip tąkart, kai gavo užsakymą padirbti kryžių. „Kai kryžius jau buvo beveik baigtas – teliko pritvirtinti Nukryžiuotojo figūrą, – Vincentas atsigulė ant kryžiaus, išskėtė rankas ir užsimerkė. Mėgino įsivaizduoti, kaip jautėsi Atpirkėjas, kai ant Golgotos kalno Jį nukryžiavo romėnų kareiviai“ (p. 55).  Juozapas, pamatęs Vincentą, gulintį ant kryžiaus, jį pririšo. O pasakojimo metu patėvis jau sunkiai sirgo, merdėjo, dvokė puvimu ir išmatomis. Tokie Parulskio suverti kontrastai matomi visame kūrinyje, jie savo tikslą pasiekia – sukrėsti , kad susimąstytum. Visas romanas skaitosi palyginus lengvai, žiauriai greitai, bet iš kitos pusės jo puslapiai yra sunkūs, pastraipos slegian�?ios, o patirtys – kraupios. Protarpiais norisi padaryti pertrauką, kad nebūtų per daug.

Grįžęs randi dirban�?iuosius juodą darbą: „Jam pasirodė, kad duobėje kažkas sujudėjo. „Duobkasiai skubėdami ir tingėdami nebaigė užkasti sušaudytųjų, tik pabarstė kalkėmis ir užmetė keletą kastuvų žemės. <...> Mergaitės kūnas vėl sujudėjo, pamažu pasisuko šonu ir iš po jo išlindo kruvina, kalkėta ranka.<...> Staiga driokstelėjo šūvis, kažkur jam virš galvos <...> Vaikas sustojo, žengė žingsnį į kairę, paskui į dešinę, griuvo ant šono ir viena sulenkta, į dangų styranti koja dar kurį laiką virp�?iojo...“ (p. 84-88). Šiame epizode duobkasiai yra rusų belaisviai, akcijos organizatoriai vokie�?ių karininkai ir kareiviai, fotografas – žydas Vincentas, o mirtiną šūvį paleido lietuvis Tadas. Vis garsiau klykiantis kaltės jausmas. Rusas, žydas, vokietis, lietuvis. Kuris kaltesnis? O gal kuris nekaltesnis? Visi jie prie duobės. Tam tikra prasme ir mes, skaitantys ir skaitan�?ios, atsiduriame prie duobės. „Gera“ vieta pasijusti teisiam, rodyti ir pasirodyti, teisinti ir pasiteisinti prieš save, prieš kitus, prieš Dievą. Tik neaišku, ar egzistuojantį, nes išžaginta moteris ir skylė vaiko kaukolėje lyg ir nelabai derinasi su visa apiman�?iu Viešpaties gailestingumu. O gal Jis prie duobės irgi stovėjo? Gal Tą, kurs save vadino „Aš esu šviesa“, užgožė į nebūtį varomų šešėliai?

Skaitant knygą groteskiškumas vis auga. Žudikai vis labiau svaigsta nuo alkoholio ir iš Latvijos vežamo kokaino, Judita vis labiau blaškosi tarp teisėto sutuoktinio ir skerdžiamųjų baimės persmelkto Vincento kūno, o karininkas prakalba apie galvos nukirtimą ‒ jo vaizdavimą tapyboje ir reikšmę dabarties realybėje. Nenuostabu, kad šokiravimo siužetai tirštėja: „Kareiviškas batas spiria vaikui, tas lekia oru ir klykia kaip žuvėdra. Vis skrenda ir skrenda, ir niekaip nenukrenta ant žemės. Vienas iš šaudyme dalyvavusių kareivių priėjęs prie duobės pavadino ją pyragu. Vincentas tik dabar suprato, ką jis turėjo galvoje. Seneliai, vyrai, moterys, vaikai – keturių sluoksnių pyragas“ (p. 143). Kaip bedugnė antitezė tradiciniam žydų desertui – septynių sluoksnių pyragui. Mes skaitome, o Vincentas stebi kanibalistinę kūrybą: žemė, sušaudyti nuogi žydai, chlorkalkės, žemė... Numetama dar viena skraistė, o  kūnas nuogėja, sąžinė blunka, kraujas vis labiau kaista. Skyriuje „Svetingasis samarietis“ Jokūbas Vyresnysis filosofiškai perpasakoja Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto pokalbį apie tiesą. Pro ausį prazvimbian�?ių šovinių greitumu klausimas ataidi mūsų, skaitytojų, dabartyje – kur ir kokia yra istorinė, tautinė ir asmeninė tiesos? Juk kažkieno giminai�?iai gelbėjo žydus, kiti juos šaudė, o treti – tylėjo. Dar vieni arba jų artimieji buvo patys sušaudyti. Kaip ir gerasis šio epizodo samarietis, lietuvis, namuose slėpęs žydų šeimą bei patys sienoje atrasti pasmerktieji. O Vincentas fotografavo paplavose gulintį žmogų, namų šeimininką: „Šaudymas tuš�?iais šoviniais, štai kaip tai vadinasi“ (p. 160). Taip per visą romaną: karininkas kalba bibliniais palyginimais, pavyzdžiui, apie rauges, apie pjūties metą ir taip toliau, o Vincentas ir toliau – džerkšt, džerkšt.

Kartą Vincentas turėjo kelias valandas prieš vieną akciją. Atėjęs į turgaus aikštę, užklydo į šalia esan�?ią bažny�?ią. Rodos, neju�?iom atsidūrė bažny�?ios bokšte ir iš ten mėgino fotografuoti į aikštę atvarytus žmones. Nebenorėjo nusileisti ir iš arti tuš�?iais spragtelėjimais pjaustyti bendratau�?ius. Apsijuosus netikrais teisumo šarvais yra lengviau šaudyti tuš�?iais teisumo šoviniais – pasmerkiant vieną, išteisinti kitą, kito akyje surasti daugiau rąstų nei savojoje. Po to turgaus aikštėje kažkoks barzdotas vyriškis įsėda į Menininko mašiną, o Vincentui kiek vėliau po akcijos vokietis liepia atnešti siuntinį. Vėliau Vilijampolės gete Vincentas susitinka su dingusiu, bet staiga atsiradusiu Aleksandru, Juditos vyru. Muzikas su fotografu. Getas, šioji aptverta teritorija, anot Aleksandro, yra mirusiųjų karalystė, įkalinta literatūrinėje Kafkos „Metamorfozės“ erdvėje: „Mūsų �?ia tūkstan�?iai – tūkstan�?iai apgailėtinų vabalų“ (p. 191). Preliudas į didįjį fantasmagorišką vaidinimą yra 22- asis skyrius. Dvi merginos, Morta ir Marija, Jokūbo Vyresniojo ir Jaunesniojo sumanymu kažkokiame sandėlyje boksavosi. Pusnuogės, grei�?iausiai apsvaigusios nuo kažkokių medžiagų, viena kitai talžė veidus, o apsinuoginusios patarnautojos jaudrino vis girtėjan�?ių šūkaliojan�?ių žiūrovų kraują. Akivaizdi biblinė paralelė �?ia užbaigiama kulka į Mortos galvą (p. 200). Matant Vincentui.

Dvidešimt tre�?iasis skyrius „Salomėja“ yra kone sudėtingiausias prasmės ir žiaurumo atžvilgiu. Dingusi Judita, dingęs Aleksandras. Kartu su ginkluotu Tadu Vincentas tamsiomis gatvėmis ateina į kažkokį pastatą. Juos pasitinka aksominiu chalatu apsirengęs Menininkas. Pastarasis Tadui paduoda trisdešimt sidabrinių. Priėjęs prie gramofono vokietis pagarsina muziką. Vincentui liepia pasiruošti fotografuoti. Scena paruošta. Staiga įeina į daugybę skrais�?ių įsisupusi Judita. Atmosfera kaista, ekstazė didėja, menininkas pusiau susijaudina. Užgroja Štrauso „Salomėja“. Štrauso pirmoji opera, „Salomėja“, buvo paremta Oskaro Vaildo pjese „Salomėja“, o pastaroji – garsiąja Jono Krikštytojo galvos nukirtimo istorija. Centrinis visų šių trijų naratyvų vardiklis – Salomėjos septynių skrais�?ių šokis. Salomėja šoka savo tė�?io broliui. Palaipsniui, vis numesdama po vieną skraistę, įkūnija neteisingumo, kraujomaišos, nekrofilijos troškimus. Operoje Salomėja galiausiai apsinuogina, išsireikalauja Jono Krikštytojo galvos, aistringai bu�?iuoja jo lūpas. Parulskio knygoje Oskaro Vaildo pjesės siekis šokiruoti, sėkmingos Štrauso pastangos tai pateikti operos forma transformuojamos į aukš�?iausios kategorijos fantasmagoriją: Judita tampa Salomėja, nusimeta visas skraistes, išskyrus vieną, patraukia kokaino miltelių, Vincentas mėgina fotografuoti, bet nesugeba, Judita prie Menininko pristumia šalia buvusį staliuką. Ant jo po skraiste – rabino, to barzdoto vyro, galva. Judita pasilenkia bu�?iuoti rabiną, o Menininkas pradeda ją dulkinti iš užpakalio: „Fotografuok! Fotografuok, šunsnuki! O tu bu�?iuok galvą, žydiška kekše, bu�?iuok, bu�?iuok, bu�?iuok!“ (p. 213). Galiausiai neištvėręs Vincentas puola vokietį, paskui prisideda Judita ir abu galiausiai jį pasmaugia. Vieno veiksmo opera baigiasi.

Holokaustas praeityje, bet atmintis neišnyko. Jei ji ir toliau gyvuos, neatsinaujins ir šis istorijos tarpsnis. Parulskio „Tamsa ir partneriai“ – ne pirmoji holokaustą nagrinėjanti knyga. Ta�?iau tai pirmasis bandymas rašyti giliai ir negailestingai, parulskiškai, su krūva makabriškumo epizodų, supintų su bibliniais palyginimais ir užuominomis. Pasakojimu šiame kūrinyje, kaip siužetu „Salomėjoje“, siekiama šokiruoti. Apšvie�?iamos gir�?iausios žmogiškumo vietos, parodoma, kaip laipsniškas asmens apnuoginimas, tobulas septynių skrais�?ių šokis, gali apšviesti ne tik budelių ir visų prie žudynių prisidėjusių, bet ir neigian�?ių ar sąmoningai užmirštan�?ių sielas. Klausimų daugiau negu atsakymų. Perskaitęs romaną, pasijunti nejaukiai – kažkas ne taip, kažkas nelengva. Ir tas amžinas klausimas – kaip atsitiko, kad tai įvyko, kodėl dalis lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų prie to prisidėjo, kodėl norime būti teisesni nei kiti? Be to, kodėl aš, lietuvis, gimęs ir užaugęs Lietuvoje, savo ausimis iš lietuvio išgirdau: „nėra jokių įrodymų, kad genocidas išvis buvo“? Nežinau. Ta�?iau galbūt geriau ne mesti akmenį į gyvąjį, bet jį padėti ant kiekvieno nuo žiaurumo ir abejingumo žuvusiojo kapo? Vis dėlto atsisveikinimo laiške turbūt ne vienas skaitytojas kartu su Judita klaus Vincento: „Kuo tu geresnis už iškrypėlį, kuris prievartauja moterį, žiūrėdamas į nukirstą galvą? Tu žiūrėdavai, kaip miršta tūkstan�?iai žmonių, ir ne tik žiūrėdavai, tu fiksuodavai, darei tai, kad kažkam suteiktum malonumo. O paskui grįždavęs prievartaudavai moterį, vis dar mėgaudamasis mirštan�?iųjų vaizdais savo galvoje. Taip, prievartaudavai, nes melaginga meilė – baisesnė prievarta už atvirą nusikaltimą. Lyg bū�?iau mylėjusis su žiurke, kuri laikinai buvo pasivogusi žmogaus pavidalą. Karas nuplėšia visas kaukes“ (p. 223).

Recenzijų konkursas.