Inga Mitunevi�?iūtė. Klausinėti kvie�?ianti knyga

Tomo S. Butkaus „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“[1] – debiutinė šio kūrėjo (poeto, architekto, dailininko, muzikanto, kūrybinių dirbtuvių „Vario burnos“ įkūrėjo) knyga vaikams. Knyga jau susilaukė nemažo atgarsio ir buvo įvertinta – pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus apdovanojimą „Reikšmingiausias metų debiutas“. „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ – neabejotinai daugiasluoksnė knyga, pretenduojanti į universalų filosofinį tekstą apie žmogų ir jį supantį pasaulį bei skaitytina tiek mažųjų, tiek suaugusių skaitytojų. Šioje recenzijoje ir bandysiu išryškinti šiuos du žiūros taškus – į knygoje kuriamą pasaulio modelį pažvelgti tiek vaiko, tiek suaugusios vaikų literatūros mylėtojos akimis. Pradėsiu nuo suaugusio žmogaus žvilgsnio.

Lietuvos televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ (2014-01-14) vaikų literatūros kritikės, literatūrologės Loretos Jakonytės paklaustas apie pagrindinį knygoje „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ užduodamą klausimą „Kodėl viskas yra taip, kaip yra?“ Tomas S. Butkus pateikia atsakymą, kurį galėtume laikyti vienu iš knygos perskaitymo raktų: „Atsaky�?iau labai paprastai: na todėl, kad taip yra. (...) Žmogaus kelionė yra tarsi viena diena, tu atsimerki ir kiekviena diena ji kaip ir ta pati. (...) Bumba Dumba suvokia, kad kiekviena diena yra vis nauja, bet tam tikra prasme tai yra kaip žmogaus gyvenimas, jis užsibaigia mirtimi, ir tada vėl toks kaip saky�?iau dabar budistinis požiūris, kad yra nepertraukiamumo ciklas, visa ko priežastingumas, ir tą vaikai puikiai turi, jie atsineša iš kažkur (...).“ (autoriaus kalba netaisyta). Tad pabandykime šį kūrinį panagrinėti pasitelkdami Rytų, tiksliau budizmo, filosofijos reikšmių kodą.

Pradžios situacija: „Bumba Dumba buvo papras�?iausias žmogelis. Gyveno be rūpes�?ių, nieko neveikė ir visai apie nieką negalvojo. Kol vieną kartą...“ (p. 7). Šiame kontekste suvoktina kaip pabudimo momentas, naujo kelio atskaitos taškas – kelio, kuriuo einant pradedama suvokti, kad mus supanti realybė – daiktai, reiškiniai, pojū�?iai, mes patys, kitos būtybės – egzistuoja ne visai taip, kaip manėme iki šiol. Budistai tiki, kad gyvename sansaroje – nuolatiniame susijusių atgimimų rate. Šis būties cikliškumas nulemtas ankstesnių poelgių, veiksmų, min�?ių (karmos), jam būdingas kentėjimas, laikinumas ir neišmanymas. Neišmanymu, pasak Jeffrey Hopkinso, filosofijos daktaro, Virdžinijos universiteto Tibeto studijų profesoriaus emerito, vadinamas „mūsų įprastinis daiktų suvokimas pagal tai, kaip jie atrodo“ (Jo Šventenybė Dalai Lama, Jeffrey Hoppkins „Kaip pažinti save“, p. 8). Neišmanymas reiškia „ne tik nežinojimą, kaip daiktai ir žmonės iš tiesų egzistuoja, bet ir jų tikrosios prigimties nesuvokimą“ (ten pat). Dalai Lamos žodžiais tariant: „Neišmanantis protas netiria išorės, kad nustatytų, ar ji nėra apgaulinga, jis papras�?iausiai sutinka, jog daiktai yra tokie, kaip atrodo“ (p. 33). Tokia interpretacija gali pasirodyti kiek pritempta, bet paties autoriaus užuominos daro ją „legitimią“, tad Bumbą Dumbą galime laikyti išties šiek tiek nubudusiu, mat iki tol gyvenęs be rūpes�?ių ir apie nieką negalvojęs, jis staiga pradeda tyrinėti tikrąją realybės prigimtį: „O pakraštys – tai tas mėlynumas anapus Pievos ar anas juokingas rausvas taškeliūkštis, judantis manęs link?“ (p. 8).

Dabar šiek tiek nutolkime nuo budizmo filosofijos ir atkreipkime dėmesį į vietą, kurioje atsiduria „šiek tiek nubudęs“ Bumba Dumba: „ (...) po atviru Dangumi, neišmatuojamų platumų ir neaprėpiamų tolybių pakraštyje (...)“ (p. 8) – ši akmenuota dykra, įkvėpta Islandijos kraštovaizdžio, manau, būtų simpatiška ne tik tuštumos suvokimo siekiantiems budistams, bet ir nemažai daliai tautų, kurių mitai aiškina pasaulio sukūrimą. Tai vieta, kur siau�?ia stichijos, „suskrenda didžiausi ir keis�?iausi debesys, kur ugnies kamuoliai galynėjasi su pla�?iausiomis tamsybėmis“ (p. 8), taigi elementai (žemė, vanduo, ugnis, oras), skendintys Chaose, virsta Kosmosu, netvarka tampa tvarka ir taip kuriama Visata. Kyla klausimas, kokia šiame kūrybos procese Bumbos Dumbos funkcija ir paskirtis – ar jis taip pat Kūrėjas, ar veikiau pasyvus Stebėtojas, tiesiog bandantis suprasti „Jei �?ia Nieko nėra, tai kas yra Tai?“ (p. 12). Atsakymas ir taip, ir ne. Viena vertus, Bumba Dumba tarsi leidžia pasauliui „įvykti“ savaime – pabrėžiama, kad daiktus reikia patirti, o ne apie juos galvoti („Juk ir Pievoje, ir Danguje, ir Okeane pasirodantys daiktai išnyksta, vos apie juos imi galvoti.“ (p. 24)), tai vėlgi labai artima budistinei pasaulėžiūrai, kur atmetama Kūrėjo figūra, o pasaulis suprantamas kaip begalinė priežas�?ių ir pasekmių seka. Kita vertus, pasaulis suprantamas kaip mūsų sąmonės projekcija („ – Viskas yra taip, kad galėtų to ir nebūti.“ (p. 28)), kam pritartų ir budistai, teigiantys, kad keisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs („Ta�?iau nuolatinėmis pastangomis lavindami protą, mes galime pakeisti savo nuovokas ir nuostatas. Tai iš tikrųjų gali permainyti mūsų gyvenimus.“ – Jo Šventenybė Dalai Lama „Atverta širdis“, p. 22), taigi viskas priklauso nuo mūsų sąmonės.

Koks tas besikuriantis ar bekuriamas Pasaulis? Berods, vienintelis tikras ir pastovus jo bruožas yra nuolatinė kaita, nuolatinis svyravimas tarp Būties ir Nebūties („Saulė. Jos Danguje anks�?iau nebuvo. Visą rytmetį – nė trupinėlio! Ir šit – švie�?ia didelis kamuolys virš galvos. Tarsi kokia Saulagėlė. O juk tuoj atšliauš Debesis. Ir jos nebeliks... Gal neliks ir manęs?..“ (p. 24)) – vėl gi iš esmės budistiškas, laikinumo įžvalga �?ia yra viena esminių filosofinių tiesų („O sansaros galėsime išsižadėti tik pirmą suvokę, kad visi neišvengiamai mirsime. Nuo pat gimimo mumyse glūdi mirties sėkla. Jau gimties mirksnį pradedame artėti prie neišvengiamybės.“ – Jo Šventenybė Dalai Lama „Atverta širdis“, p. 55). Viskas, ką gali jame nuveikti, būti pasiruošęs atvira širdimi ir ištuštėjusia, be išankstinių nusistatymų sąmone išgyventi dabarties akimirkos žavesį, galbūt net momentinį nušvitimą – pamatęs Okeaną Bumba Dumba pagalvoja, kad „turbūt �?ia gyvena tik smėlis ir kriauklės“ (p. 23), kai staiga į orą šauna milžiniška vandens �?iurkšlė, banginis suspindi vaivorykštės spalvomis ir vėl dingsta į tuštumą...

Galų gale kelionės ratas apsisuka, ir Bumba Dumba grįžta namo. Diena kaip ir kitos, „Viskas kaip Visada“ (p. 42), bet jis jau pasikeitęs, kokybiškai kitoks, tarsi gimęs iš naujo (tokią mintį inspiruoja ir kiaušinio, iš kurio išsirita Diena, o kartu su ja ir visi daiktai ir gyviai, simbolis – p. 41). Jis nusprendžia aprašyti „Visa Tai, ką jam teko patirti“ (p. 42), ir tuo būdu mes sužinome, koks tai kokybinis pokytis – vidinis žinojimas, visų būtybių tarpusavio sąryšio, priklausomybės ir vienumo suvokimas: „Bumbai Dumbai viskas buvo aišku: šios pamiškės su obelų žiedais, šios pakrantės su jūržolėmis, šis dieną naktį dūzgiantis dangus, ir jis, pats save sugalvojęs, ir tu, ir aš, ir mes, visi krebždantys ir krutantys pavidalai, esame viena.“ (p. 45). Bumba Dumba yra visas Pasaulis, o visas Pasaulis yra Bumba Dumba, nebeegzistuoja nei skirtys nei opozicijos, nei formos nei pavidalai, ištirpsta ribos. Nušvitimas.

Toks tad suaugusio žmogaus žvilgsnis. Ta�?iau nūdienos vaikų literatūroje įsigalint dvigubo adresato tendencijai, skaitantysis į tokį kūrinį turi žiūrėti tarsi dvigubu žvilgsniu, bandydamas įžvelgti, ką kūrinyje mato vaikas, o ką suaugęs, kas patrauklu vienam, o kitam – galbūt ne. Tad pabandykime pabūti vaiko kailyje ir „Bumbą Dumbą ir Visatos sukūrimą“ pamatyti jo akimis.

Keistas kiaušingalvis žmogelis, niekuomet nebumbantis Bumba Dumba (puikus garsų žaismas!), gyvena be rūpes�?ių, nieko neveikia ir negalvoja, kol kartą atsiduria supamajame gulte po atviru Dangumi ir pradeda mąstyti ir klausinėti apie save ir pasaulį. Pasaulis, kuriame atsiduria Bumba Dumba – keistas, pilnas erdvės, begalybės, tuštumos, pro šalį plaukian�?ių debesų ir min�?ių. Keisti (ir, saky�?iau, iki „būties minimumo“ redukuoti) ir šio pasaulio Įvykiai: pasirodo Saulė, Bumba Dumba susiruošia pasivaikš�?ioti, pamato vaikštinėjantį Gerąjį Draugą, ieško Okeano, jame išnyra Banginis ir sukelia purslų fontaną, auga Keistasis Medis, taip pat užduodantis klausimus sau ir apie save, ateina Naktis, pateka Mėnulis. Taip apsisuka būties ratas ir Bumba Dumba grįžta namo, bet patenka į sapną, paskui į dar vieną, kol galų gale išaušta Rytas, pasaulis gimsta iš naujo ir Bumba Dumba nusprendžia aprašyti savo kelionę, kad „kiekviena žvaigždė Danguje, kiekviena žuvis Okeane ir kiekvienas medis Pievoje“ galėtų pamatyti ir išgirsti „Visa Tai, ką jam teko patirti“. Bumba Dumba, mano galva, yra tikrai patrauklus personažas ir turi potencialo įaugti į vaikų vartoseną gal net kaip bendrinis vardas – visiems mėgstantiems klausinėti įvardyti (plg. su rusišku „почемучка“). Tuo labiau, kad pasak autoriaus Bumba Dumba – personažas, atsiradęs iš žaidimų su vyresniąja dukra Eleonora Magdalena, tad vaikų pasaulėvokai tikrai turėtų būti artimas.

Knygoje labai juntamos autoriaus pastangos perteikti vaiko pasaulėjautą – pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio keisti epizodai, tokie kaip plaukian�?ios pro šalį, taigi materializuotos, mintys, kurias galima pagauti, kaip tik ir atspindi vaiko pasaulio suvokimo raidą: žymusis prancūzų psichologas Jean Piaget, tyrinėjęs vaikų mąstymo, pasaulėvokos ypatumus, teigia, kad iki tam tikro amžiaus, maždaug iki 8 m., vaikai mąstymą visiškai tapatina su daiktais, apie kuriuos galvoja, su balsu, kai šneka, su oru, vėju ir t.t., t.y. su kažkuo, esan�?iu išorėje (Jean Piaget „Vaiko pasaulėvoka“), taip pat tokio amžiaus vaikai vidinių dalykų neskiria nuo išorinių, o materialaus pasaulio nuo psichinio. Tad pro šalį plaukian�?ios mintys vaikų tikrai neturėtų stebinti. Taip pat sapnai bei virtimas juose kažkuo kitu: „Tik dabar Bumba Dumba suprato, kad klimpsta į gilų Sapną. Ir net ne jis... Tai kažkoks kitas Bumba Dumba, gyvis žaliomis akimis (...)“ (p. 38). Bumba Dumba jau šiek tiek pažengęs, supranta, kad sapnuoja ir kad sapno veikėjas galbūt yra ne jis pats, bet galiausiai su sapnu visiškai susitapatina. Tokį sapno suvokimą galėtume palyginti su vaikų atsakymais, pateiktais jau minėto Jean Piaget knygoje „Vaiko pasaulėvoka“: „METRAS (5 m. 9 mėn.) – Aš esu sapne: sapnas ne galvoje (!). Kai sapnuoji, nežinai, kad esi lovoje. Žinai, kad eini. Esi sapne.“ (p.70); „FAVAS (8 m.) (...) – Ką reiškia „du kartus buvau iš tikrųjų“? – Todėl, kad kai gulėjau lovoje, buvau iš tikrųjų; o kai buvau sapne su velniu, irgi buvau iš tikrųjų“ (p. 78) ir t.t. Pats autorius tai įvardijo kaip „bandymą žaismingu būdu perteikti, kad per sapną, per vidinę transformaciją knygos subjektas gali transformuotis į bet kurį gyvą sutvėrimą“ (jau minėtos „Labas rytas, Lietuva“ laidos įrašas). Vaikams labai artima turėtų būti ir knygos mintis, kad viskas yra gyva ir tarpusavy susiję – Jean Piaget tai įvardija kaip „vaikų animizmą“: „Kadangi vaikas neskiria psichikos pasaulio nuo fizinio ir pirmaisiais gyvenimo metais nepastebi aiškių ribų tarp savo „aš“ ir išorinio pasaulio, natūralu, kad laiko gyvais ir sąmoningais daug kūnų, kurie mums atrodo bedvasiai.“ (p. 119). Tad matome, kad ši knyga yra tikrai vykęs bandymas perprojektuoti tam tikrą pasaulio sampratą, vertybes ir net filosofinį užtaisą į tam tikrą vaikišką lygmenį.

O kas knygelėje ne visai pavykę? Jei bū�?iau vaikas, nežinau, ar man ji patiktų. Ko gero, ne visai, jei skaity�?iau viena. Per daug neaiškumo, per daug klausimų, į kuriuos atsakymus turi atrasti pats, trūksta vientiso dinamiško siužeto, norėtųsi daugiau veiksmo ir jo motyvacijos, kad Keistasis Medis ne šiaip sau augtų ir nevestų vaisių, nemestų šešėlio ir po juo negyventų sliekai, kad būtų nors kokia nuoroda, užvedantį vaiką ant kelio, kad jam nereiktų kaip tam Bumbai Dumbai klajoti po „neišmatuojamas platumas ir neaprėpiamas tolybes“. Be abejo, knyga yra mąstantiems ir klausiantiems vaikams ir tokiems pat suaugusiems, taip pat skaitymui bei klausinėjimui kartu. Tokio klausinėjimo vertos ir knygos iliustracijos: joje Bumbą Dumbą matome pavaizduotą iš įvairių perspektyvų – iš viršaus, priekio ir nugaros, tarsi iš vidaus ir net išnykusį, taip ir maga uždavinėti klausimus „kur Bumba Dumba yra?“ ir „kaip jis yra?“, „o gal jo nėra?“ ir t.t. Geometrinių pavidalų, linijų ir raštų, spalvų gausa nerėžia akies, jos – saikingos ir mielos, net popierius švelnios tekstūros. Knygelė, kurią norisi vartyti ir glostyti.

Taigi „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ perkelia mus į tuštumos pasaulį, kur vienas po kito išnyra įvairiausi pavidalai, sapnai pinasi su realybe ir viskas yra taip, „kad galėtų to ir nebūti“. O kas yra? Yra kurianti sąmonė, bandymas suprasti pasaulį, suvokti, anot Tomo S. Butkaus, „kur mes gyvename, kas mus supa, kodėl vyksta vieni dalykai ir kiti dalykai nevyksta“ bei perteikti tai vaikams suprantama kalba. Knyga, kvie�?ianti skaityti kartu ir klausinėti.

---

[1] Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas: pasaka / Tomas S. Butkus; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Vario burnos, 2012. – 47 p. – ISBN 978-609-95464-0-7

 

Recenzijų konkursas.