Vida Endriukaitytė. Kaip Vilniuje dingo moterys

Vilko valanda: fantastinis romanas (stimpankas) / Andrius Tapinas; dailininkė Eglė Zioma. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 532 p. – ISBN 978-609-01-0890-1

 

 

Andrius Tapinas – ambicingas žmogus. Toks ir turėtų būti, jei ankstyvoje jaunystėje (paauglystėje?) išdrįso kariauti su J.R.R. Tolkieno tekstu, o dabar – nepabijojo kurti ir pats. Drąsu būti pirmuoju stimpanko romano kūrėju, šalyje, kur fantastika tikrai nėra populiariausias žanras tarp skaitytojų. Gerai yra tiek fantazuoti, kad sukurtum pasaulį, kurio visai nėra ir tiek gabiu, kad tai, kas sufantazuota, būtų pasiekiama ir kitiems. A. Tapinas ne veltui yra ir laidos „Pinigų karta“ kūrėjas, kuriam suvokimas apie knygos kelio iki skaitytojo „sutrumpinimą“ ir supaprastinimą ne tik yra žinomas, bet ir siekiamas. 2013 m. pasirodžiusi knyga buvo palydėta aktyvia, gerai organizuota reklamine kampanija. Internetinis puslapis, kompiuterinis žaidimas, elektroninė knygos versija, vertimas į anglų kalbą, susitikimai su skaitytojais. „Vilko valanda“ tai populiariosios literatūros kūrinys – konkre�?iai ir aiškiai apgalvotas, kokybiškai sukaltas, su trenksmu pateiktas.  Lietuvių literatūros tradicijoje vis dar labai norima skirstyti kūrybą į vertingą – rimtąją literatūrą ir tokios vertės neturin�?ią – populiariąją. Vertintojams besvarstant apie tai kaip turėtų būti, naujieji rašytojai nuėjo savo pasirinktais keliais, žinodami kaip jie norėtų, kad būtų.  Pirmoji drąsiai savo kūrinį pateikė ir be jokio kuklumo reklamavo Kristina Sabaliauskaitė. Jos keliu pasuko ir Andrius Tapinas su savo debiutu „Vilko valanda“. Ta�?iau jei K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ gali būti laikytina knyga, kuri nėra tik skaniai ir greitai valgomas saldainis, ji turi tikslą supažindinti ir priminti prarastą LDK kultūros palikimo dalį, kartu mėgaujantis skaitymu. Tai Andrius Tapinas nesiekia skelbti naujų tiesų ar priminti senąsias. Jis aiškiai sako, kad sukūrė knygą pramogai, smagiam lengvam skaitymui. Ir jam pavyko. Knyga tokia ir yra.

1905 m., Vilnius – laisvasis miestas, ištrūkęs iš Carinės Rusijos Imperijos (kuri net alternatyviame pasaulyje savo prigimties nepakeitus) sudėties, dabar priklauso Alijansui – Rotšildų valdomai miestų sąjungai. Vilnius tai miestas, kuriame dominuoja alchemija ir technologijos paremtos garo mašinų veikimo principais. Čia veikia slaptos organizacijos, o priklausymas Alijansui miestą padarė laisvu, bet nematomai emociškai ir finansiškai priklausomu nuo, bent iš pirmo žvilgsnio, humaniškų pažiūrų Rotšildų vadovavimo. Vilnius kosmopolitiškai daugiatautis, įvairus socialiniu ir kultūriniu požiūriu, o jo gyventojai – nors gyvena geriau nei visa likusi Lietuva (apie kurią niekas Vilniuje per daug ir ne galvoja, na tik Basanavi�?ius, kokį kartą) – savo žmogiškuosius charakterio ypatumus išlaikę tuos pa�?ius. Vilnie�?iai miestą suskirstę rajonais, kuriuos Tapinas taip ryškiai, beveik topografiškai aprašinėja: nuobodžiai tingūs Žvėryno gyventojai, išgerti bei linksmintis mėgstantys studentai Nekrikštuose, socialinio paribio ir užribio atstovai Bėdose, nusikaltėliai, davatkiški Katedros riteriai, tingi ir šiek tiek korumpuota burmistro valdžia, ir visi kiti miesto gyventojai, kurie dažniausiai sėdi smuklėse ir vaikštinėja numylėto miesto gatvėmis.  Jiems nesvetima niekas, ko nedarytų šiandienos miestie�?iai. Vilnius tikrasis ir pagrindinis knygos personažas.

Siužeto užuomazga prasideda, kai atrodytų be priežasties nužudomas eilinis fabriko darbininkas. Vilniuje netrukus turi įvykti Alijanso Viršūnių susitikimas ir neištirta žmogžudystė miesto nepuošia, juolab, kad kuo toliau tuo labiau miesto gyvenimas komplikuojasi, žmogžudys�?ių ir kitokio pobūdžio neramumų bei nelaimių daugėja. Amžina baimė pasirodyti ne taip kaip reikia prieš atvažiuojan�?ius „aukštesniuosius“ ver�?ia nerimauti ir skubiai veikti.

Pasakojimas knygos pradžioje lėtokas, daug dėmesio skiriama personažų pristatymui, nors jie vis tiek lieka plokš�?iai vienpusiški lyg plakatai. Geri – blogi. Retai turintys „pilkų spalvų“ vidinių dramų ar išgyvenimų. O jei ir turėjo, tai knygos veiksmas juos pasiekė šias problemas vienaip ar kitaip jau išsprendus. Konfliktai reti, pozicijos aiškios. Anotacijose ir reklamose taip akcentuotas Jonas Basanavi�?ius – alchemikas, bet tai nėra neįprasta tame Vilniuje ir lygiai taip pat šio personažo vietoje galėtų būti bet koks Petras Kazlauskas. Štai jo draugas Nikodemas Tvardauskas ir jo įdukra Mila – veikėjai, kurių siužetinė linija virsta beveik detektyvine istorija ir intriga iki galo. Romano gale jau�?iasi, jog rašytojui pritrūko laiko, o galvoje liko daug idėjų bei min�?ių. Kas tilpo, tiesiog susigrūdo į paskutinius knygos skyrius ir tapo nebe siužetu, bet juodraš�?iu. Bet tekstas paskaitomas. O be to norisi sužinoti, kaip ten viskas buvo toliau. Šlovė intriguojan�?iai fantazijai.

Iš veikian�?iųjų personažų išskirtinas Antanas Sidabras. Jis – Vilniaus legiono vadas. Tai toks veikėjas, kuris privalo būti kiekvienoje nuotykių knygoje. Jis iš tų, kurie nedaug kalba, daug daro, efektingai įeina į kiekvieną smuklę, kur jį jau pažįsta, jis drąsus ir doras, bet emociškai nenuovokus, kai „skęsta“, jam patinkan�?ios moters akyse, kas jį daro tik dar žavesnį. Visi kiti personažai, geri arba blogi. Veiksmai, motyvacija ir tikslai beveik aiškūs. Dažniausiai jau nuo to laiko, kai jų pavardes perskaitai knygos pradžioje esan�?iame veikėjų sąraše.

Tame sąraše pirmiausiai ir užkliuvo tai už ką autorių norėtųsi pabarti. Tai „Vilko valandos“ moterys, tiksliau – jų  nebuvimas. Prisimenant vaikystės laikus, žinau, kad visada pavydėdavau Kapitono Tenkešo Veronikai ir Robino Hudo Marianai – nuotykių  ir galimybės veikti, eiti, daryti, spręsti. Visada norėjosi, jog tų personažių būtų daugiau, arba jos būtų dar ryškesnės. Hario Poterio autorei J.K. Rowling leidžiant knygą buvo pasiūlyta savo vardą pasirašyti tik inicialais, nes tikėta, kad berniukai nelabai mėgsta skaityti knygas, kurias parašė moteris. Dabar dažniausiai yra susiformavusi nuomonė, kad fantastikos žanro knygas daugiausiai skaito vyrai. Gal tai netgi tiesa. Todėl tikriausiai tai yra priežastis, kad „Vilko valandoje“ moterų mažuma, o tos kurios ten yra, veikia mažai, dažniausiai daro tai ką tikimasi, kad moterys paprastai mėgsta arba turi daryti, o visa kita veikla ir sprendimai paliekami vyrams, kurie nei intelektu, nei kitomis charakteristikomis smarkiai nežiba, jeigu jau taip atvirai. Todėl neatleistinai apmaudu, kad toks modernus, išsilavinęs, tikėtina nieko prieš moterų aktyvumą visuomenėje neturintis, jau rašytojas, Andrius Tapinas savo knygoje moterims paliko tradicinius, epizodinius, pasyvius vaidmenis ir šiuo klausimu nuėjo Tolkieno ir Lewiso keliu.

„Vilko valandoje“ yra keturi ryškiausi moteriški personažai, kurių vardus prisimeni nepažiūrėjęs į sąrašą antrą kartą. Margarita – Antano Sidabro simpatija. Visais atvejais tobula moteris: graži, protinga, rūpestinga (rūpinasi našlai�?iais vaikais), švelni, turi vienuoliško gyvenimo būdo bruožų (su vienuolėmis ir gyvena, todėl nebaisu, kad kur nuklys). Emilija – Rusijos Imperijos šnipė, intrigantė, tikrojo Rusijos valstybės patarėjo meilužė, beširdė kalė, labai primena Miledi iš „Trijų muškietininkų“. Už savo intrigas ir blogus darbus romano pabaigoje nubaudžiama kaip priklauso blogietei ir kaip skaudžiausia moteriai. Veidas sužalojamas, kad net pagalvoti baisu. Po Vilnių klaidžioja, nenusakomo amžiaus ir protinių sugebėjimų Bėdų Rožė. Ir nors daugelis (jau ir ne vilnie�?ių) �?ia atpažįsta realybėje egzistuojantį prototipą, nuo meilės pamišusi beprotė nėra naujas reiškinys nei literatūroje, nei kine. Ją dar DiCaprio ranka Džekas nupiešė „Titanike“. Ir pagaliau moteris apie kurią lyg ir sukasi visas veiksmas. Nors ji pati save apibūdina kaip „nesu normali, [...] esu pasity�?iojimas iš gamtos“ (p. 228), ja žavisi ne tik visi sutikti vyrai. Ta�?iau iš visko, ką ji tikrai daro (iki to svarbaus įvykio knygos pabaigoje), tai riktelėjimas ant ją bandan�?io pagrobti Rickaus: „Na, suradai. Ir ką dabar darysi, šaunuoli apsmukusiom kelnėm?“ (p. 171). Lyg atžagari kalba būtų viskas ką tokia moteris kaip Mila galėtų padaryti. Nors ir ypa�? svarbus personažas, dažniausiai ji tik papuošalas vyrų, kad ir mokslininkų ar karių draugijoje, tradicinis Viktorijos laikų kuklios mergelės vaizdas. Vėl graži, protinga, globojama ir saugoma, gelbstima nuo pavojų. Priėjimas prie jos paslapties perkeltine ir tiesiogine prasme yra „raktelis į jos širdį“, kurią suvirpina ją išgelbėjęs vyras. Kaip šimte romanų apie piratus, plėšikus, užpuolikus ir grobėjus. Pats Tadas Blinda, panelę Kristiną nešė per upę ir sakė kažką panašaus: „– Atleiskite, panele, – atsigręžęs į Milą ištarė Čarlzas Finlėjus, – bet negalėjau leisti jums palikti dirižablio neįsitikinęs, ar tikrai turite vėjagaudį.

Šlaputėlė, sužvarbusi mergina iš išgąs�?io kaleno dantimis, bet išgirdusi tokią kalbą nevalingai šyptelėjo ir dėkinga spustelėjo ranką savo išgelbėtojui“ (p. 173). Savaime suprantama, ši ypatinga mergina už šį žygdarbį įsimyli savo gelbėtoją.

Kitos romano moterys nenusipelnė daugiau nei dviejų sakinių paminėjimo. Tvardausko šeimininkė mėgsta dirbti virtuvėje ir jos užsiėmimo rezultatas – vaišių stalai. Pakantumo namų darbuotojos, muštruojamos tradiciškai joms vadovaujan�?ios madam tiesiog dirba savo darbą. Ten kur joms ir vieta.  O Vilniaus moterys, fabriko darbininkų žmonos – negalvodamos ir neprieštaraudamos sekioja paskui jas suagitavusius asmenis, o po to – prakalbus dvasiškiui, nuseka jį lyg begalvių avių būrys. Jos yra tos, kuriomis manipuliuoti lengviausia. Alternatyviame Vilniuje šiame fronte nieko naujo. Kaip ir meilėje. Abi meilės linijos nuspėjamos, kartais dirbtinokos. Tikėtinas jų pratęsimas kitame romane. Ir iš Sidabro aš tikiuosi daugiau nei keleto pasisėdėjimų prie stalo smuklėje ar pokalbių apie vaikų namų gerbūvį. Milos klausimas sudėtingesnis, bet reikia pasitikėti autoriaus fantazija.

Knygos dizainą dar galima būtų tobulinti ir šarvuotų durų ar vartų vaizdas kiekvieno skyriaus gale gal nėra pats tinkamiausias būdas kūrinio apimtį didinti, bet štai didesnis Eglės Ziomos darbų kiekis, knygą tikrai papuoštų. Komiksai ir piešiniai atrodo originaliai, įdomiai ir naujai.

Knygos gale esantis tęsinio „Maro diena“ (juolab, kad autorius kalba apie 4 dalis) skyrius nuteikia smagiai, belieka laukti nuotykių tęsinio, o autoriui palinkėti sėkmės išbandyme antruoju romanu. Nors ir be moterų istorijų, Vilnius tikrai turi ką papasakoti.

Recenzijų konkursas.