Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
EglÄ— BaliutaviÄ?iÅ«tÄ—. Ä® Å¡unkelį nenusukta, o reikÄ—jo...
Karžygiuko istorija: pasaka / Ingrida Vizbaraitė; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 52 p. – ISBN 978-609-441-080-2
Mažas mažas. Didesnis už rasos lašelį, bet mažesnis už sraigę. Narsus svajoklis, geras pagalbininkas ir ištikimas draugas. Gyvena pievoj ir šukuoja kamanes. Kas?
Bagulis!
Bagulis – dar vienas mažytis herojus lietuvių vaikų literatūroje. Dar vienas, kuris gyvena jaukioje pievelėje. Dar vienas, kuris išeina į žygį ir sugrįžta laimingai, patyręs nuotykių, išsprendęs problemą, atstatęs pasaulio tvarką bei supratęs daug naujų dalykų apie gyvenimą.
Ingridos VizbaraitÄ—s debiutinÄ— knyga „Karžygiuko istorija“ pradedama tradiciniu idiliÅ¡kų namų vaizdiniu – Karžygiukas Bagulis rÅ«pinasi mažųjų pievos gyventojų ramybe bei gerove: gelbÄ—ja rasos laÅ¡uose skÄ™stanÄ?ias blusas, pudruoja drugelių sparnelius, blizgina sraigių namelius, o po pietų kartu su boružėlÄ—mis dÄ—liodavo domino[1]. TurbÅ«t derÄ—tų stabtelti ir atkreipti dÄ—mesį, kaip autorÄ— žaidžia gyvosios gamtos tikrove: kamanÄ—s iÅ¡ tiesų plaukuotos, drugelių sparnai – „pudruoti“, o su kuo gi kitu žaisti domino, nei su taÅ¡kuotomis boružėmis? Vaikui turÄ—tų bÅ«ti įdomu atpažinti Å¡iuos dalykus arba apie tai iÅ¡girsti iÅ¡ suaugusiojo, kartu su kuriuo skaito knygÄ…. TurbÅ«t tik taip alegorinÄ—s (poetinÄ—s ar filosofinÄ—s, – kaip kam labiau patinka) pasakos mažųjų turÄ—tų bÅ«ti skaitomos. Taigi Bagulio kasdienybÄ— kupina ramybÄ—s ir žavios rutinos. Ir vis dÄ—lto kažko joje trÅ«ksta – neapÄ?iuopiamo, stebukliÅ¡ko, neįprasto. Kažko, kas vestų į nuotykį, pateisintų vardÄ…, o VizbaraitÄ—s knygÄ… iÅ¡gelbÄ—tų nuo hermetiÅ¡kumo spÄ…stų, į kuriuos labai lengva patekti alegorinių pasakų kÅ«rÄ—jams.
VienÄ… vakarÄ… Bagulis užsiÄ—mÄ— svajonÄ—mis, arba, paprasÄ?iau tariant, žiÅ«rÄ—jo į dangų ir skaiÄ?iavo debesÄ—lius. Tiksliau vienÄ…. VienÄ… labai keistÄ… debesÄ—lį, juk debesys bÅ«na drambliais, kupranugariais, laivais[2], o apvalių ir vienišų – nebÅ«na. Ir Å¡is keistuolis Bagulį tiesiog apsÄ—do – jam viskas priminÄ— debesį[3]. Visai nestebina, kad Bagulis netrukus iÅ¡siruoÅ¡Ä— į žygį – visÄ… dienÄ… kuoptis ir rÅ«pintis kitais, gal ir geras darbas, bet labai nuobodus ir varginantis. O juk Baguliui arba autorei reikia kaip nors pateisinti karžygiuko vardÄ… (pravardÄ™), ar karžygiukiÅ¡kÄ… padermÄ™, kas ten supras, kaip iÅ¡ tiesų yra. ReikÄ—tų atkreipti dÄ—mesį į tai, kad Bagulis karžygiuku vadinamas nuo pat pasakos pradžios, nors dar nÄ—ra patyrÄ™s jokio drÄ…sos, iÅ¡tvermÄ—s ir sumanumo reikalaujanÄ?io nuotykio. Gal ir taiklus herojaus vardas, nes kiekvienÄ… dienÄ… visÄ… gyvenimÄ… rÅ«pintis kitais tikrai reikalauja karžygiÅ¡kos iÅ¡tvermÄ—s. Argi tikrasis iÅ¡bandymas užklumpa ne tada, kai po nuotykio sugrįžti į įprastÄ… gyvenimo vagÄ… ir nebežinai, kÄ… daryti? Ir vis dÄ—lto pasaka nuveda tradicine linkme – į nuotykį.
Kaip ir įprastai bÅ«na tradicinÄ—se liaudies ir originaliosiose literatÅ«rinÄ—se pasakose, VizbaraitÄ—s herojui Baguliui kartu su vienaragiu arkliuku Raguliu tenka patirti keletÄ… nuotykių ir iÅ¡bandymų, kad galÄ—tų įgyti trokÅ¡tamÄ… dalykÄ… ir įvykdyti misijÄ…, apie kuriÄ… nieko nÄ— nenutuokia. Baguliui, žinoma, tenka pakliÅ«ti į keletÄ… nelabai jaukių vietų, iÅ¡gelbÄ—ti musÄ™, kuri vÄ—liau, kaip įprasta (sic!), atsilygins padÄ—dama Baguliui pasiekti tikslÄ…. Pažvelgus į tokiÄ… pabrėžtinai tradicinÄ™ pasakos struktÅ«rÄ… galima įtarti autorÄ™ fantazijos trÅ«kumu, bet, kad ir kaip ten bÅ«tų, tokia struktÅ«ra turi ir privalumų. TradicinÄ—s pasakos struktÅ«ra suveržia tekstÄ…, o tai bent iÅ¡ dalies alegoriniam tekstui svarbu – kad neiÅ¡skystų. Be to, mažajam skaitytojui gali bÅ«ti įdomu nuspÄ—ti – atpažinti įvykius, veikÄ—jų tipus, matyti per daugelį tekstų nusidriekianÄ?iÄ… kartotÄ™, dar nesuvokiamÄ…, bet juntamÄ… literatÅ«rinį žaidimÄ….
Patyręs keletą nuotykių, parodęs savo gerą širdį, gudrumą, iškalbą ir drąsą, Bagulis su savo ištikimu draugu suranda debesėlį. Pasirodo, kad vienišas debesėlis, persekiojęs karžygiuką, yra balta apvaliagalvė Gėlė. Kaip matyti, autorė ir toliau žaidžia gyvosios gamtos įvaizdžiais. Kaip greitai jaunasis skaitytojas atspės, kokia Gėlė gali būti panaši į debesėlį?
Surasta GÄ—lÄ— auga nykioje ir atÅ¡iaurioje vietoje, kuri akivaizdžiai prieÅ¡inama Bagulio ir Ragulio namams: Ä?ia nÄ—ra daugybÄ—s linksmų gyventojų – tik aukÅ¡tų, atÅ¡iaurių ir spygliuotų kaktusų giraitÄ—, anot Bagulio, spygliuota sala tuÅ¡tynÄ—je.[4] Ir vis dÄ—lto GÄ—lÄ—, gelbÄ—jama iÅ¡ Å¡ios dykumos, Å¡iek tiek jos ilgisi, ne taip jau tarp kaktusų blogai bÅ«ta. BÅ«tent to Bagulis, žveldamas į kaktusynÄ… negali suprasti, jam tai tik dar viena nemaloni bereikÅ¡mÄ— vieta. Ir tai yra viena pirmųjų pasakos pamokų apie namus – namai yra namai, kad ir kokie jie bÅ«tų, tam, kuris juose gimÄ— ir iÅ¡augo, jie svarbÅ«s, savotiÅ¡kai gražūs ir geri. Tiesa, gimtieji namai ne visada yra geriausia vieta – dar svarbiau bÅ«ti tarp savų. TodÄ—l GÄ—lÄ—, įleidusi Å¡aknis gražiojoje pievoje jauÄ?ia dviprasmiÅ¡kus jausmus:
Tik naktimis vis dar sapnuodavo mÄ…sliuosius kaktusus ir dykumÄ…. Sapnuose ji vÄ—l pajusdavo alkį ir vienatvÄ™, iÅ¡girsdavo ilgesingÄ… dainavimÄ… ir iÅ¡vysdavo besiskleidžianÄ?ius žiedus. Pabudus dar ilgai mausdavo Å¡irdelÄ™. IlgÄ—davosi atÅ¡iaurių savo namų. Ji galvodavo, prisimindavo, daug apie juos pasakodavo, bet niekada nepanoro ten grįžti. ÄŒia ji jautÄ—si savesnÄ— nei ten, gimtuosiuose namuose. Jos pasaulis buvo pievoje.[5]
PatyrÄ™s dar keletÄ… nuotykių keliaudamas namo kartu su GÄ—le, Bagulis pagaliau atsiduria savo idilijoje. Nuotykis baigtas, keistasis debesÄ—lis nebesibrauna į mintis ir sapnus, karžygiuko vardas pateisintas, belieka grįžti prie kasdienių darbų. Bet gyvenimas nesustoja. Gražioji gÄ—lÄ— kelionÄ—je per liÅ«tį pamestÄ… pÅ«kų karÅ«nÄ… susigrąžina kitÄ…met. Ir pasirodo, kad Å¡i istorija niekad nesibaigia. Gyvenimas yra takus ir pasikartojantis, todÄ—l ir Å¡ita pasaka – begalinÄ—. Pamesti pÅ«kai, iÅ¡sibarstÄ™ po pasaulį, sudygo, iÅ¡ jų iÅ¡augo Å¡imtai naujų gÄ—lių. VienÄ… dienÄ… jos kvies naujus karžygiukus į nuotykį. Nes karžygiukui reikia nuotykio, o gÄ—lei – kelionÄ—s į tikruosius namus, savÄ… pasaulį, be to, reikia ir po pasaulį paskleisti savo pÅ«kuotas atžalas. Taigi tai pasaka be galo, paskutiniai pasakos sakiniai identiÅ¡ki pirmiesiems, tiesa, karžygiukas kitas, arkliukas irgi, bet visa kita – taip pat. TiesÄ… sakant, jei ne vardai, nÄ— neÅ¡autų į galvÄ…, kad veikÄ—jai jau kiti, nes jie tik tipai, įkÅ«nytos idÄ—jos, o tokie paprastai lieka neindividualizuoti. Bet tai nÄ—ra minusas, atvirkÅ¡Ä?iai, tai tik patvirtina, kad jaukus ir gražus pievos gyvenimas yra amžinas, o gyventojai ne, jie tokie maži pasaulio didybÄ—j, kad kaip individai visai nesvarbÅ«s, svarbu tik tai, kÄ… jie padaro dÄ—l pasaulio harmonijos ir amžinumo. Ir tai dar viena autorÄ—s pamoka jauniesiems skaitytojams turbÅ«t dar nÄ— nesusimÄ…stantiems ar dar tik pradedantiems mÄ…styti apie save, savo vietÄ… pasaulyje, gyvenimo prasmÄ™ ir savo laikinumÄ….
Nors tekstas visai trumputis, neiÅ¡vengta klaidų, pavyzdžiui, apie Å lamandrijos giriÄ… pasakojama taip: Knibždanti besislapstanÄ?ių padarÄ—lių ir paslaptingų garsų, traÅ¡kanÄ?ių samanų ir susikibusių brÅ«zgynų Å lamandrija buvo svetima ir bauginanti vieta.[6] Abejoju, kad skaitytojas, taip meiliai ir romantiÅ¡kai apraÅ¡ytÄ… vietÄ…, gali suvokti kaip baugiÄ…. Kas gi Ä?ia baugaus, jei joje laksto ne padarai, o padarÄ—liai... Geriausiu atveju ji atrodo paslaptinga... Vis dÄ—lto VizbaraitÄ™ dÄ—l kalbos pagirti tikrai galima – nepaisant smulkmenų, skaityti knygÄ… lengva ir smagu. Kalba turtinga, bet nÄ—ra pernelyg sudÄ—tinga, nestinga dialogų. Puikiai autorÄ— kuria vaizdingus apraÅ¡ymus, turbÅ«t nÄ— vienas skaitydamas nesuabejos, kad pieva jauki, o dykuma atÅ¡iauri, žinoma, reikia įvertinti ir iliustruotojos indÄ—lį.
Pasakų turime daug. Nevardinsiu. Alegorinių irgi nestokojame – J. DegutytÄ—s, G. AdomaitytÄ—s, UrtÄ—s UliÅ«nÄ—s. Animalistinių pasakų, kuriose bÅ«tų vaizduojami antropomorfizuoti gyvÅ«nai ir dargi ne bet kokie – patys mažiausieji pievų gyventojai, stygiaus taip pat nejusti: V. TamulaiÄ?io, B. JonuÅ¡kaitÄ—s, UrtÄ—s UliÅ«nÄ—s pasakose jų tikrai atrasime. Tai kÄ… gi naujo ir savito skaitytojams pasiÅ«lo VizbaraitÄ—?
SÄ…moningai suku nuo ano klausimo prie paprastesnio. Klausimas, į kurį iÅ¡ tiesų labai lengva atsakyti, yra „kas Å¡ioje knygoje labiausiai patiko?“. NÄ— nemirktelÄ—jus, na, gal tik du kartus, atsakyÄ?iau, kad iliustracijos. Marija SmirnovaitÄ— jau neblogai pažįstama iliustruotoja, kurianti skaidrias, romantiÅ¡kas, kartais kiek mįslingas ir kiek nostalgiÅ¡kas iliustracijas. Å iai VizbaraitÄ—s istorijai SmirnovaitÄ—s iliustracijos puikiai tinka, abiejų autorių kÅ«ryba harmoningai dera tarpusavy. Ir vis dÄ—lto... kai žūriu į SmirnovaitÄ—s iliustracijas, matau savitÄ… balsÄ…, žinoma, neiÅ¡vengusį įtakų, vietomis Å¡iek tiek siguteachiÅ¡kai pasaldintÄ…, taÄ?iau originalų. Matau bÅ«tent tai, ko nematau VizbaraitÄ—s pasakoje.
Nesuklyskite, nors pasaka ir turi trÅ«kumų, bloga tikrai nÄ—ra – ji graži, sklandi, vietomis užliÅ«liuojanti, vietomis žaisminga, ir tikrai prasminga. Visa bÄ—da, kad pasaka paprasÄ?iausiai neiÅ¡skirtinÄ—. Pradžia nebloga, taÄ?iau Vizbaraitei dar reikia leistis į ilgÄ… ir nuotykių kupinÄ… kelionÄ™, nebijoti iÅ¡ iÅ¡grįsto tako nusukti į takelius ir Å¡unkelius, kad surastų savo vienintelį ir nepakartojamÄ… apvalųjį debesÄ—lį – autentiÅ¡kÄ… balsÄ….
[1] Ingrinda Vizbaraitė, Karžygiuko istorija, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 7
[2] Ten pat, p. 8
[3] Ten pat, p. 8
[4] Ten pat, p. 35
[5] Ten pat, p. 48
[6] Ten pat, p. 13
