Gertrūda Budreckaitė. Apie toleranciją Grigorijus Kanovi�?iaus „Miestelio romanse“

Miestelio romansas: romanas / Grigorijus Kanovi�?ius; iš rusų kalbos vertė Aldona Paulauskienė; iliustracijų autorius Markas Kanovi�?ius. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 429 p. – ISBN 978-9986-16-931-4

 

 

Kažin kas yra pasakęs, kad reikia mokėti padėti tašką. Grigorijus Kanovi�?ius iš tiesų moka padėti tašką, tą tikrąjį, po kurio viskas pasidaro aišku.  Tašku laikau būtent šį romaną, sukurtą remiantis nebe fantazija, o tikru rašytojo gyvenimu, Jo istorija. Visas šio romano žavumas tas, kad pasakodamas savo šeimos istoriją, G. Kanovi�?ius galutinai skaitytojui atskleidžia ir paprastų papras�?iausio litvako istoriją.

Skaitydamas romaną negali nepagalvoti apie šiuolaikinę Jonavą, o kartu ir visą šiuolaikinę Lietuvą. Kažkada žydą miestelio gatvėje galėjai sutikti gal net dažniau nei lietuvį, dabar žydas paprasto miestelio gatvėje, pavyzdžiui, toje pa�?ioje Jonavoje, yra savotiška egzotika. Ir mes, lietuviai,  dėl to esame tiek pat kalti, kiek ir nacistai.  Tik istorijos vadovėliai dažnokai pamiršta tai akcentuoti arba tiesiog pasakyti. Pasiteisinimus, kuomet kalbame apie 97% išnaikintų litvakų, reikia pamiršti. Štai apie ką vis ir vis pagalvodavau skaitydama romaną. Galbūt jautresniam skaitytojui, pavyzdžiui, man, suspaudžia širdį, ir taip yra būtent dėl to, kad skaitant prieš akis iškyla ne geto ar koncentracijos stovyklos vaizdas, o paprasto nekalto žmogaus sunaikintos buities vaizdai. Tiesiog paprasto žmogaus, norin�?io valgyti, melstis ir mylėti, buitis – paties rašytojo neišgalvota giminai�?ių buitis. Ir kartais net užsimiršti, jog tai būtent žydo buitis. Jis tiesiog žmogus, o ne atskiros tautos atstovas. Dėl to truputėlį spusteli širdį.

Nesu literatūros kritikė, nesugebu išanalizuoti kalbos, stiliaus bei visų kitų „kietų“ rašytojų naudojamų įmantrybių, ta�?iau galiu atskleisti eilinio mokinio įspūdžius, patirtus skaitant ir galiausiai perskai�?ius romaną. O žavi daug kas. Visų pirma, rodos, lengvas rašytojo stilius, neprikimštas to, ko nereikia. Viskas saikinga. Metaforos, epitetai, lyrizmas – viskas. G. Kanovi�?ius neskatina apsiverkti dėl nesąžiningai sugriautos litvakų buities, neskatina ir juoktis. Žmogus pats apsisprendžia, kaip interpretuoti tekstą. Ir tai yra gerai. Dar geriau yra tai, jog skaitant knygą neju�?ia šmėsteli mintis apie toleranciją. „Miestelio romansas“ parodo tikrąją Lietuvą, ne pritvinkusią perdėto nacionalizmo, o Lietuvą, kaip tautų kokteilį. Kodėl, pagalvoję apie Lietuvą, susimąstome tik apie lietuvius? O juk Jonavoje tokią galybę metų žmonės gyveno tarsi tautų kokteilyje. Ir tuomet paklausi savęs, kodėl į Lietuvą atvykstantys žmonės mums yra tik užsienie�?iai? Viso labo skiriasi tik požiūris į pasaulį, tikėjimas.

O žydų tikėjimu belieka tik žavėtis, juk nebūtina jaustis visažiniam ir laikyti savo išpažįstamą religiją negin�?ijama, nesidomėti kitomis, jas ignoruoti. Mokykloje mus moko apie skirtingas konfesijas, religijas, ta�?iau tai dažnai lieka sausa medžiaga. O skaitydami romaną susipažįstame su tikromis asmenybėmis, jų papro�?iais, tikėjimu. Ir jis tampa gyvas, nes tai nesuvaidintas gyvenimas, jaunam skaitytojui darantis žymiai didesnį įspūdį. Romane į žydų namus ateina krikš�?ionis pavalgyti macų. Nuostabu, tiesa? Ypa�? dabar, kai Centrinės Afrikos Respublikoje krikš�?ionys ir musulmonai šaudo ir skerdžia vieni kitus. Dar kartelį prisimename toleranciją. Jonava tarsi utopija. Ta�?iau juk žmonės iš tiesų gražiai kartu gyveno, bet autorius po daugelio metų, praleistų užsienyje, sugrįžta į tą pa�?ią Jonavą, o joje kažkas nebe taip. Daug kas nebe taip gražu, kaip buvo prieš karą. Ir tai ne tik Jonavos problema. Visoje Lietuvoje tas pats.

Gal kiekvienas lietuvis turi turėti po savą žydą? Na, gal nebūtinai žydą, o apskritai kitos tautybės žmogų? Ir mes vėl būtumėme artimi vieni kitiems. Manau, mokinys savęs paklaustų būtent šito. Na, dar, žinoma, trumpam pasižavėtų senelės Rochos tvirtu charakteriu.  Ta�?iau juk laikas bėga, mokinys perskaito dar daugybę kitų mokymuisi reikalingų knygų ir neju�?ia „Miestelio romanso“ veikėjų autentiški charakteriai užsimiršta, kaip dantys senukams išbyra detalės. Bet tas jausmas, perskai�?ius romaną, išlieka. Išlieka ir tos mintys, tiesiog retoriniai klausimai, užduoti pa�?iam sau. Ir tuomet staiga prisimename toleranciją ir meilę vieni kitiems, kurios dabar šitiek mažai. Kažkodėl užsigeidi ir pats tapti truputėlį geresnis.

 

Radviliškio r. Šiaulėnų Marcelino Šikšnio vidurinė mokykla,
12 kl.

Recenzijų konkursas.