Rita Gudėnaitė-Špokauskienė. Karžygiuko istorija

Karžygiuko istorija: pasaka / Ingrida Vizbaraitė; iliustravo Marija Smirnovaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012. – 52 p. – ISBN 978-609-441-080-2

 

 

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – tiek įdomiai skambantis vardas, tiek šio personažo išvaizda taip patraukė mano šešiametę dukrelę, kad pamiršusi dar nebaigtą Linos Žutautės knygą „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“, tiesiog pareikalavo „Karžygiuko istoriją“ skaityti pirmąjį vakarą. Perskaitėme.

Debiutuojan�?ios autorės Ingridos Vizbaraitės  „Karžygiuko istorija“ yra viena iš Metų knygų vaikams penketuko – naivi ir pozityvi knyga, pilna vaikiško gerumo, nesudėtingo turinio istorija su gera pabaiga. Kūrinys yra tipinio pasakos siužeto – kai pirmiausia skaitytojas supažindinamas su veikėjais, aplinka, o toliau kažkas svarbaus įvyksta ir pagrindinis veikėjas nepatenkintas situacija imasi veiksmų, pavyzdžiui, kelionės. Kūrinyje esama pakartojimo elementų, cikliškumo užuominų, pasakojimo kompozicijos forma – žiedinė. 52 puslapių, nedidelio formato, didelių raidžių, storų viršelių spalvinga knygelė sufleruoja, kad ji skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Pirmasis „Karžygiuko istorijos“ puslapis ypa�? sudomina ir įtraukia, apninka gėrio pojūtis. Ta�?iau skaitant toliau atsitokėjama, nes paaiškėja, kad karžygiukas Bagulis iš tiesų nėra joks karžygiukas, – tai pievos gyventojų draugas ir pagalbininkas – valantis, plaunantis ir pan., tad jei būtų pavadintas, kad ir „darbštuoliuku“, kūrinio esmė nepasikeistų. Net ir išvykus į kelionę, „karžygio“ vardas nepasiteisina, nes patirti nuotykiai gana kuklūs, pavyzdžiui, lyginant su tradicinėmis liaudies pasakomis. Galbūt autorei tereikėjo palikti vardą – Bagulis, o kas jis toks iš tiesų, būtų buvę galima palikti vaikų vaizduotei. I. Vizbaraitė Bagulį vadina kasdienybės karžygiu, vienu tuo, kuris dalijasi savo gerumu, štai toks paaiškinimas galėjo tilpti į kūrinį, nes rūpestingumą kažin ar dera laikyti žygdarbiu, grei�?iau norma.    

Vertėtų pažymėti ir kiek sunkoką autorės rašymo stilių – net ir patyrusiam skaitovui skaitant knygą, pinasi liežuvis – š, �?, ž ir pan. garsai kiek apsunkina tekstą ir daro jį ne itin lengvai skaitomą: „Priešpiet blizgindavo sraigių namelius, šluodavo kukurbezdalių dulkes, o popiet ilsėdavosi ir kartu su boružėlėmis dėliodavo domino. Vakarop padėdavo skruzdėms, įpildavo į jonvabalių žibintuvėlius žibalo, o tada, atsisėdę ant kalno, stebėdavo debesis“ (p. 7). Kai kuriais atvejais švilpian�?ių bei šnypš�?ian�?ių garsų vartojimas pasiteisina, kaip antai tamsiosios girios aprašymas: „Knibždanti besislapstan�?ių padarėlių ir paslaptingų garsų, traškan�?ių samanų ir susikibusių brūzgynų Šlamandrija buvo svetima ir baugi vieta“ (p. 13), ta�?iau daugelyje vietų nei klausytis, nei skaityti nėra paprasta.

Siužetas įdomus, ta�?iau kartais situacijos pernelyg ištęstos, nuklystama nuo pagrindinės minties. Pavyzdžiui, 16-17 p. pasakojama apie vikšrelį, iš kurio ty�?iojasi kirminai, o tai pamatęs Bagulis juos išvaiko. Išvaikymu paty�?ių nenuslopinsi, tai ypa�? opi tema, galinti būti pagrindine atskiros knygos idėja, na, o dabar ši situacija tik vos užkabinama, o apie vikšrelį daugiau nebeužsimenama. O juk „kitąmet“ pražydus pienei ant jos geltono „debesėlio“ galėjo nutūpti gražuolis drugelis iš pernykštės girios. Taip pat mėtomos neaiškios užuominos: „Nei Bagulis, nei Ragulis niekada nebuvo matę tikro Skarabėjaus, bet šitas kažkodėl be galo priminė jų pievoje gyvenantį mėšlavabalį Smarvinskį. <...> Skarabėjus pakėlė galvą ir susiraukė. (Oi, koks jis panašus į Smarvinskį“ (p. 18). Skaitant kyla mintis, o gal Skarabėjus yra apsimetėlis? Ta�?iau apie tai daugiau nebeužsimenama ir norom nenorom prisimeni garsiąją Antono Čechovo frazę apie neiššautą šautuvą.

Ta�?iau būtina paminėti itin jautrų didaktinį toną, kuris beveik nejuntamas, išreikštas vertybes ir subtiliai papasakotas žinias. Skaitant sužinai, kad ten kur drėgna, gali rasti spanguolių, kad mėšlas yra puiki augalų trąša, o rūgš�?ioje žemėje gali augti tik labai atsparūs augalai. Tiesa, papildomų žinių paieškos apie „dainuojan�?ius kaktusus“ mums pasibaigė suradus vieną Telebimbam dainą: „Meksikos smėlyne kaktusai spygliuoti uždainuos dainas“.  

Pastebimas gimtųjų namų nureikšminimas: „Ji galvodavo, prisimindavo, daug apie juos pasakodavo, bet niekada nepanorėjo ten grįžti. Čia ji jautėsi savesnė nei ten, gimtuosiuose namuose. Jos pasaulis buvo pievoje“ (p. 48).  Kažin ar apie tai derėjo kalbėti, arba pienės gimimo tarp kaktusų vadinti gimtaisiais namais. Šiandien gimtinė yra ypa�? nuvertinama, todėl mažiesiems sakyti, jog tai nieko tokio, kažin ar derėtų.

Didžiausi komplimentai ir aplodismentai knygos iliustruotojai, knygą norisi vartyti ir vartyti. Marijos Smirnovaitės iliustracijos nenusakomo tyrumo, švelnumo, subtilumo, o  Karžygiukas ir jo arkliukas, paukštukai, kirminėliai, besotė musėdra ir kt. yra itin charakteringi, neabejotinai praturtinantys vaiko estetinę žiūrą. Suderintos spalvos, neerzinantis kontrastas, stebėtinas šviesos žaismo iliustravimas, – džiaugtis tikrai yra kuo.

Vienintelis trūkumas, – tai vizualumo ir verbalumo dermės forma, – iliustracijos nepasako beveik nieko naujo. Tai ką kalba tekstas, parodo ir paveikslėliai, o tai neskatina vaizduotės. Yra šiokių tokių neatitikimų, nelogiškumo, pavyzdžiui, 9 p. Bagulio išraiška (jis veikiau laimingas nei susimąstęs ar smalsus); 33 p. Gėlės nuotaika (iliustracijoje gėlė nepriminė vienišos, ištroškusios ir nuvargusios, kokia buvo aprašyta tekste); o medaus stiklainėlio vaizdas visiškai nepasikeitė, kai pusė turinio buvo atiduota Skarabėjui. Ta�?iau apskritai iliustracijos taip žavi, kad visiškai nesinori nieko keisti. Galima tik pasidžiaugti, kad veikėjų charakteriai vizualizuoti išties puikiai.

Dukra, praėjus trim  dienom nuo vakarinio skaitymo, apie Karžygiuką nebeužsiminė, kai pavyzdžiui, Petsono, Mamulės Mū, Ferdinando ir Pū ilgai nepamiršo. Ta�?iau pavartyti paprašė. Reikėtų pasakyti ir tai, kad mūsų knygos egzempliorius pažymėtas viena kalban�?ia detale – pirmajame puslapyje nežinomas bibliotekos skaitytojas pieštuku paliko įrašą – NUBUDI KNYGA!

„Karžygiuko istorija“ patraukia, bet ar išlieka ilgam, palieku spręsti Jums. Nepaisant kai kurių minėtų (nedidelių) trūkumų, šią knygą drąsiai rekomenduoju ikimokyklinio amžiaus vaikams – ji tikrai praturtins mažojo skaitytojo pasaulį.    

Apskritai autorę sveikinu ir linkiu nesustoti, – sėkmės!

 

Recenzijų konkursas.