Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Nevienadienė knyga
2014-12-11
Čiobrelių dvaras: Ry?io ir Vakarės nuotykiai / Gintarė Adomaitytė; dailininkė Aušra Čapskytė. – Vilnius: Edukologija, 2013. – 78 p. – ISBN 978-9955-20-916-4
Tai tikrai nėra vienadienė knyga. Ji turi savyje ir tradicijos, ir šiuolaikiškumo užtaisą. Ji įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.
Vaikams smagu skaityti tekstus, kuriais piešiami tokie šiuolaikiški herojų paveikslai. Čia jau nėra piemenukų, ponų, skriaudikų. Apskritai ?ia nėra neigiamų laiko ženklų: socialinės atskirties, banditizmo, kokių nors politinių peripetijų. Toks tekstas kalba dabar ir kalbės ateityje laimingai vaikystei, užtikrintai saugomai išmintingų tėvų, gyvų ir mirusių senelių. Šeima – visko pradžia ir pabaiga. Vertingas kiekvienas atskiras žmogus, jis gali turėti savo nuomonę, ją ginti... Kokie svarbūs Vakarės žodžiai: „Mama ji tapo. Mama“, gal per visą tekstą garsiausiai ištarti. Mažo vaiko lūpomis prabilo, matyt, svarbiausia žmonijos išmintis – būti tėvu ar motina – pati svarbiausia kiekvieno žmogaus paskirtis. Visa kita – tarp kitko: pasaulis nesugriuvo, jei mama netapo poete. Kur kas svarbiau suvokti poeziją, ne vien ją kurti. Tą funkciją atlieka tėtis Arūnas. Tai dvasinio vartojimo dalykai, kurie gali būti vertinami šiandien vienaip, rytoj kitaip (Vakarės mintys apie Gedimino pilies ir senelio architektūrinį šedevrą Vilniuje. Mažoji dar nežino, kuris iš jų geresnis, gražesnis). Tai knyga apie vartojimą, bet ne tą, PC produkcijos, o nieko nekainuojantį, estetinį, etinių pažiūrų, dvasinį vartojimą. Todėl ši knyga – šviesą spinduliuojanti. Veikėjai tikroviški su mažom savo ydom (Rytis bijo vandens, bet pergali savo baimę, Vakarė smalsauja, apie ką kalbasi suaugusieji, seneliui Rimvydui gyvenimas kaime reiškia žmogaus talento sužlugdymą). Jau vien ko vertas katės Murkės charakteris – tokia šelmė, taip ir sukasi iš nepatogios padėties, pabėga nuo pavojų, bet pykti ant jos negali – ji juk ka?ių giminės. Ji – šeimos dalis. Ji saugi, nes turi savo namus, o namuose – savo žmones. Čia lyg ir nėra dramatiškų istorijų, niekas nežūsta, niekas labai neliūdi, nes jau?iasi saugūs. Netgi Vakarė, pirmą kartą atsikliuvusi Vilniuje, svajojusi rasti pilis ir karietas, lyg ir nusivilia dulkėmis ir voratinkliais senelio bute, bet išgirdusi svirplių muziką, užuodusi ?iobrelių kvapą atsikrato nepatogumo ir baimės.
Skundžiamės, kad vaikai neskaito knygų. Kodėl? Gal viena iš priežas?ių, kad pradinėse mokyklos klasėse, o ir penktose šeštose klasėse literatūrai pateikiami skaitiniai nėra patrauklūs šiuolaikiniam mažam žmogui. Pateikiami praeities lietuvių ir pasaulio literatūros kūriniai, kuriuose vaikai neranda savęs, savo aplinkoje atpažįstamų ženklų. Bū?iau programų sudarytoja, drąsiai dė?iau Gintarės Adomaitytės „Čiobrelių dvaro“ fragmentus. Čia dabartinis miesto ir paežerės gyvenimas, ?ia vaikų reakcijos į tikrovę atspindžiai. Čia pakanka lyriškų puslapių (vidurvasario nakties gamtos puotos tekstas), ?ia ir dabarties kelionės geležinkeliu maršrutas, įtampos tarp šeimos žmonių vaizdai. Ir tokia kalba: nei ji miesto, nei kaimo, ji mūsų dienų tiksli, vaizdinga literatūrinė kalba, trumpi, skambūs sakiniai, kaip ir būdinga vaikams.
„Čiobrelių dvaras“. Kodėl ne laukymė, pieva ar kaip nors kitaip? Žodis dvaras ?ia ne vien dėl to, kad vyksta jame puota su kavalieriais, grafienėmis, karalienėmis. Miestai Lietuvoje prasidėjo nuo dvarų. Tai jie tarsi sujungė kaimą su miestu, nes joks dvaras negalėjo egzistuoti be kaimo žmogaus. Vadinasi, pavadinimas turi simbolinę reikšmę – naikina priešpriešą tarp miesto ir kaimo, nes šiandien „miesto pilie?iui kaimas prasigėręs, kaimo gyventojui miestas – pasikėlęs“. Arūno ir Vaivos šeima tvirta , nes jų vaikai mokomi pajusti miesto kūrybą (architektūrą, poeziją), o per ją ir gamtą, atrasti joje stebuklingų dalykų.
Knygos patrauklumą stiprina nepretenzinga jos kompozicija: fragmentai išauga vieni iš kitų, nėra staigių veiksmo šuolių. Sunku būtų apibrėžti knygos žanrą – apsakymas, apysaka, o gal jau visas romanas. Romanas mažiesiems. O kodėl ne?.. Nors veiksmas rutuliojasi tik porą dienų, bet yra užuominų apie praeitį ir ateitį. O svarbiausia – ?ia tiek daug meilės: žmogaus žmogui, žmogaus gamtai ir meilės bei atsakomybės pa?ioje gamtoje. Knyga verta būti Metų knyga.
Irena Šaltienė
