Justina Andriuškevi�?iūtė apie Kęstutį Navaką: „Poetas golfo laukuose“

 

2014-12-17

 

 

100 du: eilėraš�?iai / Kęstutis Navakas. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 123 p. – ISBN 978-9955-605-82-9

Taip, kaip mokykloje bijojome išgirsti „sėsk – du“, taip Kęstutis Navakas praple�?ia akiratį, sakydamas 102. Lyg pro rūką praskrieja „Septynios vienatvės“ – mylimiausia Kauno bohemos vieta. O kur dabar ta bohema? Gal tik Gintaras Patackas kur nors „Miesto sode“, nužvelgdamas šešiolikametes, rašo: „Taika kainavo suknelę, juodą kaip Anglijos rytas – rytoj ant tavųjų kelių tupės užkariautojas kitas“. Bet mes juk apie poeziją, o ne mažą ir juodą „Chanel“ suknelę. Ne apie madą juk? Ne apie karą juk?

Nors Gintaras Patackas tai rašė Paris, o Kęstutis Navakas – „Mažuoju Paryžiumi“ kažkada pramintame mieste – štai Jums ir kaizerinio buriavimo mazgas tarp šių dviejų poetų. Surištas.

Bet Kęstutis Navakas tarsi žengia žingsniu tolyn nuo Paryžiaus, mesdamas iššūkį moderniajai Rusijos prozai. Viktoras Pelevinas knygoje „Skai�?iai“ iškėlė dilemą: „jei pasaulį valdo skai�?iai, tai kas valdo skai�?ius?“. Štai Jums ir atsakymas – Kęstutis Navakas.

„Aš turiu šiukšliadėžę“, – pareiškė kažkada Nobelio premijos laureatė Wislawa Szymborska, paklausta, kodėl per gyvenimą parašė tiek mažai eilėraš�?ių. Gal Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei „Poezijos pavasario“ laurų vainikų laureato knyga – rimta paraiška Nobelio premijai gauti? Juk Autorius bravūriškai yra prasitaręs – „koks aš vyras, jei kišenėj vien tiktai ranka. /..../“. Tad palinkėkime Stokholmo salių. Ir Karališkosios dinastijos šypsenų.

Tik – palinkėtų W. S. – nepasiklysti „Stotyje N mieste“. „Tąsyk į miestą N. Neatvykta punktualiai. / Buvai įspėtas neišsiųstu laišku. O K. N. atsako: „Nieko man nesakyk: viską atsiųski laišku, užklijuoki jį savo seilėm prieš tai nekvėpuok, prieš tai nebūk gėrus vandens (....)“.

O vandenį, rašydama šį tekstą, aš geriu. Tik ant stalo trūksta „Stalo sidabro“. Tarsi Didžiojoje Britanijoje, kur lyg ir mokslininkai atliko lyg ir tyrimą, pagal kurį vaiku�?ius pabiru�?ius rūšiavo pagal tai, kiek namuose poezijos knygų.

„...tavo miesto šviesa – pro mano langą....“

Saugoti reikia tą „Stalo sidabrą“ – kaip ir kažkada klestėjusią Lietuvos dvarų kultūrą. Nes priešingu atveju: „lyg svetimas eitu į paliktus tavo namus – dalintis ir džiaugtis viskuo, kas tik tau buvo skirta”. Autorius gudriai užsimena, kad 102 eilėraš�?iai gali kainuoti ir 1000 šukių – „ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių“. O jei dar kokia nuolaidų savaitė?

Yra sakoma, kad geras rašytojas gali pradėti rašyti nuo bet kurios kito rašytojo eilutės. Pažaiskime?  – „O mano mielas mažas panaktini...“ (aut.) – „jau budo namai, troleibusai pažino elektrą“ (K.N.). O Andrius Mamontovas pridėtų: „Šiaurės naktis, pusė penkių, aš nejau�?iu tavo pe�?ių.....“.

Štai ir „prisikapstėme iki tiesos, kurią skelbia viršelis (tiems, kurie skaito tik viršelius) – Šekspyro sonetų modifikacija. Žinoma, „Būti ar nebūti?“ (kablelį padėkite patys).

Žinoma, būk, jei esi Veronoje, ir su nostalgija žvelgi į Džuljetos balkonėlį. O jeigu Lietuvoje? Tada – įspėji apie eurą: „lyg staiga žaibas kirstų į herbu kritusią monetą“ (19).

Iš tiesų – kaip LR Seimo salėje prasitarė Eligijus Masiulis – „Poezijos pavasaryje“ yra daugiau logikos, nei ateinan�?ių metų biudžete. „Viso miesto pinigai bėga miesto sienomis ir loja paskolink, paskolink“ – „Septynių vienatvių“ „vakarėlio proga“ atsakytų Gintautas Dabrišius. Iš tiesų – „kaip sunkiai kylanti antis lie�?ia sparnais vandens paviršių“.

„Palemone sužydėjo visos gėlės – rožės, tulpės ir visi kiti žiedai“ – o „Lakštingalų slėnyje“ jau nebeskambės galingas Bernardo Brazdžionio balsas: „Šaukiu aš tautą (…)“. Kas dabar „šauks tautą“, kai jauna mergina, atėjusi pasiklausyti poezijos (pas prelatą Joną Ma�?iulį Maironį) gali užsisvajojusi pasukti tiesiai į Kauno kunigų seminariją.

Vargšė davatkėlė, ar ne? „Kritusi moneta sykį išpjaus mane iš to, ko nesuprantu“ (60).

„102“ skai�?iau poeto, kalbininko, vyskupo, matematiko Antano Baranausko tėvynėje. Todėl mintyse lietuvių ir lenkų kalbomis skambėjo „Anykš�?ių šilelis“ (poema, kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas tų dienų realijoms, atskleidžiamas žmogaus ir gamtos dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą).

„Apie mirtį aš nerašau, o apie gyvenimą ir meilę nuolatos“, – sakė Kęstutis Navakas (50 m.). Ką gi, patikrinkime: „(kas kiekvienam mūsų auksas – skirtinga, smaragdai – vienoda)“ (50). Taigi yra sakoma, kad visi pasaulyje supranta, kas yra druska, o kas – sidabras.

„Jei jau norite sieti, tai siekite, bet nepamirškite, kad kai kurie dalykai ir savaime siejasi, ir nebūtinai tie, kokių tikėjotės“, – atkerta Kęstutis Navakas iš jo interviu ėmusiam Ramūnui Gerbutavi�?iui.

Į šį pokalbį ir vėl įsiterpia Gintaras Patackas: „Man patinka meilė platoniška, man patinka meilė šėtoniška, mano meilė ilga ir chroniška, mano meilė visai kitoniška“. O Daiva Čepauskaitė „guodžiasi“: „Jis manęs niekada nepaguos, ir vargu ar kada man piršis, neužguls nei baltuos dobiluos, nei linuos, nei laukuos, nei viržiuos...“

... „Štai mes ir vėl – „Septyniose vienatvėse“…

Įsisuko kamuolys tarsi Šarūnui Jasikevi�?iui rikiuojant Lietuvos „kariauną“.

Bet „102“ prasminga skaityti būtent Anykš�?iuose, kur Antanas Baranauskas sukūrė ir pasiūlė ne vieną ir dabar matematikoje naudojamą terminą.

„Aš niekuo nesiskiriu nuo žmogaus, kuriam beveik kasdien prekybos centro prieigose duodu du litus alui. O kas yra poezija? Ji tai ir yra – duoti du litus žmogui, kuriam to reikia“, – kuklinasi poetas. Bet kas yra gyvenęs Žaliakalnyje, niekada nepamirš Žaliakalnio. Čia Jums ne Latvių gatvė.

„Pirmiausia buvo žodis“ – Evangelija pagal Matą. Kęstutis Navakas tvirtina pirmuoju eilėraš�?iu: „ir tik tada mane pasiveja muzika, fotografija, kinas“. „Mane? – ne“. Čežantys knygos puslapiai poeto mėgstamu rašyti laiku – naktį. Niekas nepavys knygos, nes pradžioje buvo žodis.

Religinė tematika plėtojama ir antrajame eilėraštyje: „nors visos žuvys vienodos, nors vienodas visas vanduo“. Popiežius yra Žvejys. Czeslav Milosz pasimelstų kartu: „Ne už kalnų devyniasdešimtmetis, o vis dar viliuosi, kad pasakysiu, ištarsiu, išlemensiu“ (iš knygos „Tai“).

„Žaidžiame klases?“ – „tylos nėra, yra tik tai, ko neištarėme“ (90) „panašiai kalbasi didžiosios žuvys“ (ir ne barakudos).

Rašau šią recenziją, o akyse – PRADA suknelė, nes Kęstutis Navakas sukūrė mados liniją (gal savo Birutei?). Taigi, raudonasis kilimas – „šeštą mėnesio naktį sapnuoju tave, nuogą: ne nuo nuogumo, kuriuo ginasi kūnas: sapnavau tavo rūbus vaikštant po mūsų butą (...) drabužiai yra nuoga vidinė tu: ta, kuri esi ir ta kuria norėtum būti“ (20) „O varpinėje klierikas gieda... (aut.)“.

8 Kinijoje simbolizuoja klestėjimą, o 9 yra imperatoriškasis drakono skai�?ius. „Tarp mano puslapių įdėjo kas ne mano. prieš ką aš bejėgis. Dobilą“ (17). Tikra tiesa – Shanghai labai jaunas miestas – jam tik 1000 metų.

„Apie mirtį aš nerašau, o apie gyvenimą ir meilę nuolatos“, – sakė Kęstutis Navakas, sulaukęs 50 metų. Patikrinkime: „Kas kiekvienam mūsų auksas – skirtinga, smaragdai – vienoda (50). Juk – visiems pasaulyje patinka druska ir sidabras“.

Kęstu�?io Navako poezija išversta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, makedonie�?ių, vokie�?ių ir anglų kalbas. Pats poetas vertė iš vokie�?ių kalbos ir kt. kalbų – poeziją, apsakymus, libretus. O juk lotyniškai „libretto“ – jau knygelė. 

Visgi poetui nepavyti Gintaro Bleizgio, kuris yra parašęs (aut. nuomone) patį  gražiausią eilėraštį apie  meilę lietuvių kalba („Ar Tu myli mane taip, kad nurengtum šitam sniego lauke“). Ir – gražiausią eilėraštį apie futbolą. „Ko Jūs, lietuviai, vis liūdite ir dejuojate, jei mes, žydai, mieliau einame žaisti futbolą?“ – vienoje knygoje „per dantį traukė“ Markas Zingeris (tada jis dar buvo neemigravęs į Vilnių).

Nepavyti ir Valentino Sventicko improvizacijų scenoje ir ne tik: („Lapeliai iš Poezijos pavasario stal�?iaus“). Juk Lietuvoje netgi rašoma dažnai tik „į stal�?ių“.

Valentinas Sventickas šių eilu�?ių autorei yra pasakęs: „Ar Tu optimistė, ar tik taip atrodai?“ Taip, mes optimistai. Taip, mes taip atrodom, ir mes – prarastoji Lietuvos poezijos karta.

„Per penktąjį giedojimą ugnis atsiliko nuo titnago, šnypštė šviesa perplėštoje suknelėje, kol iškalei nuskustą gatvę, iš riešku�?ių užrakintų, retose tamsos šukose įstrigusi tylos bluselė iškalbingesnė nei sukapotos šermukšnio uogos pirštų galiukuos ar raudonai graviruotas šikšnosparnio kaulas kekšės kairėj aky, nema�?iau, bet be ženklo mane atpažintum, be žirnio, atsirėmusią į tėviškės kvapą uždžiuvusį, ant miesto roplio odos sukniumba giedotojai: tik pūslės laukinių šunų liežuviuose, per vėlu giesmei peržengti slenkstį, jau sudygsniuoti žvilgsniai mirties žvangu�?iais, ne laiku šiandien jis prisikels, bet mums neprisiskambins“ (eil. aut.).

O gal – ne „prarastoji“, gal jau „užauginta“?

Perskaityti „102“ man kainavo (tiek kainavo naktis, druska, kava, kokteiliai, sriuba, ledai, espresso, sultys) lygiai 1002“.

P.S. Palinkėkime autoriui „Tako į tylą“, nes jame, kaip ir „Lietaus kambaryje“ geriausiai skamba „Atspėtos fleitos“.

Justina Andriuškevi�?iūtė

Recenzijų konkursas.