Metas kalbėti apie tai, apie ką patogiausia tylėti

2015-01-06
 

 

 

Liepsnojanti: romanas / Kazys Saja; iliustravo Rimantas Juškaitis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 83 p. – ISBN 978-609-01-1223-6

Šį kartą apleistas ir vienišas Kazio Sajos apysakos vaikas – penkiolikos metų mergaitė Radvilė. Mergaitė, nusivylusi gyvenimu. Mergaitė, praradusi viltį. Mergaitė, sprendžianti skaudžiausią ir labiausiai nutylimą šiandienos visuomenės klausimą – savižudybės klausimą.

K. Sajos apysaka „Liepsnojanti“ konstruojama kaip detektyvas ir toks autoriaus pasirinkimas tampa Achilo kulnu. Nusikaltimo vykdytojas išaiškėja pirmuosiuose puslapiuose. K. Sa­jos skaitytojui-detektyvui metamas masalas neįmantrus, neišradingas, tad naivu tikėtis, jog intriga – kas kaltas, iš tiesų paveiks. Spręstinu klausimu lieka tik nusikaltimo motyvas. Bet ir patikėti, kad autorius iš tiesų siekė sukurti intriguojantį detektyvą, būtų naivu. Šioji knyga iš tokių, kuri turi teisę gintis turiniu. O vis dėlto knygos siužetas įtemptas, prikaustantis dėmesį – knyga perskaitoma vienu prisėdimu. Ir net jei formos išpildymas būtų kūrybinė nesėkmė, skaudžiausių socialinių visuomenės problemų viešas ir drąsus įvardijimas leidžia apysaką įrašyti tarp svarbiausių šiemet pasirodžiusių knygų paaugliams.

Taigi ko siekė K. Saja, rašydamas apysaką „Liepsnojanti“?

Duodamas interviu laidai „Knygos per penki TV“ K. Saja išpažįsta, jog tai viena svarbiausių, o gal ir – viso gyvenimo knyga. K. Sajos proza vaikams – visada problemų proza. Autorius rodo tėvų, namų netekusius, sergan�?ius, visuomenės atstumtus vaikus. Žinoma, tokių autorių daug. Bet apie savižudybę grožinėje kūryboje vaikams ir paaugliams Lietuvoje dar nekalbėjo beveik niekas, o taip subtiliai, atidžiai rinkdamas žodžius kaip K. Saja – visiškai niekas[1]. Pagal oficialią statistiką per metus šalyje nusižudo tūkstantis žmonių. Nežinia, kiek savižudybių lieka neišaiškintos, nes atliekamos imituojant nelaimingą atsitikimą. Apie tai kalba tik bulvarinės spaudos atstovai, pa�?iu negarbingiausiu būdu siekdami pritraukti skaitytoją. Nepaisydami to, kad psichologai rekomenduoja spaudoje neviešinti galimų savižudybės būdų, žurnalistai tai daro, galima pamanyti, su pasimėgavimu. Visais kitais atvejais apie savižudybę kalbama tik puse lūpų. Bibliotekose galima rasti kelis aktualius veikalus šia tema: sociologo E. Durkheimo studiją „Savižudybė“, danų žurnalistės I. Anneberg pokalbių su savižudžių artimaisiais knygą „Sielvartas po savižudybės: knyga tiems, kuriuos paliko“, amerikie�?ių suicidologo psichiatro E. S. Shneidmano knygelę „Savižudžio sąmonė“. Gerai paieškojus gal rastume dar vieną kitą nepasenusį vertingą leidinį. Žinoma, lieka egzistencialistai, nagrinėję savižudybės klausimą, ta�?iau literatūros apie savižudybę ne kaip apie metafizinį pasirinkimą, o kaip apie socialinį reiškinį lietuvių kalba trūksta. Bene vienintelis prevencinis projektas „Tyla žudo“ nėra toks intensyvus, kad vienu metu aprėptų visą šalį, kad pajėgtų kalbėti ne specifinei, tema besidomin�?iai auditorijai, o ir tiems atokių užkampių bulvarinės spaudos komentatoriams, kuriems savižudis – silpnasis, natūraliai atmestas evoliucijos (taip ir panašiai tie žmonės kalba, nesuvokdami, jog kiekvienas panašus atsiliepimas potencialų savižudį stumia vis po žingsnį prie bedugnės, tilto krašto link, prie juodo juodžiausio vandens).

K. Saja, suvokdamas socialinio gyvenimo tendencijas, pradeda kalbėti apie tai, apie ką kalbėti reikėjo jau prieš keletą metų. Knygos leitmotyvu tampa žiaurus pasikėsinimas į Radvilės Kungytės gyvybę – mergina apliejama benzinu ir uždegama, gydytojų ekspertizė parodo, jog prieš tai mergina buvo prievartaujama. Radvilė išgyvena, ta�?iau patiria siaubingų fizinių ir psichologinių sužalojimų. Patirta tragedija stumia merginą į depresiją ir skatina svarstyti savižudybės klausimą. Kartu K. Saja rodo visą spektrą kitų socialinių problemų: skurdas, vykimas uždarbiauti į užsienį, paliekant vaikus, seksualinis paauglių išnaudojimas, psichotropinių medžiagų, alkoholio vartojimas, socialinė atskirtis, vienišos ir sunkios senatvės baimė, eutanazija, jaunų žmonių nusikalstamumas. Kiekvienas knygos veikėjas išgyvena savo, didesnę ar mažesnę, dramą. Radvilė bijo gyventi subjaurotu veidu, prieš tai patiria nelaimingą pirmąją meilę, Radvilės mo�?iutė jau�?iasi kalta dėl Radvilę ištikusios nelaimės, Radvilės tėvai išgyvena, būdami toli nuo sunkiai sužalotos dukros, kunigas svarsto, ar teisingai pasielgė pasirinkdamas kunigystės, o ne santuokos sakramentą, Radvilės skriaudikas patyrė sunkią vaikystę, įtėvių nemeilę, tai įstūmė jį į nusikaltėlių pasaulį (taigi K. Saja rodo nusikaltimo ir nusikaltėlio genezę), net antraeiliai veikėjai patiria savo tragedijas, pvz., Radvilės gydytojas su nostalgija prisimena neišsipildžiusią jaunystės meilę Radvilės mamai.

K. Saja knygoje „Liepsnojanti“ atmeta bet kokį savižudybės poetizavimą, nekelia savižudybės klausimo kaip filosofinio, jo personažas nėra toks, kuris neatlaikytų būties ir todėl nuo jos bėgtų. Radvilė neatlaiko buities. Mokykloje protinga, gabi mergina geriausiai draugei mesteli, jog ši yra kvaila, o draugė atsikerta paliesdama Radvilės išvaizdos klausimą: „Pažiūrėk į save – sužinosi, iš kur tokia protinga. Galva išsipūtus, veido daug, akių maža... Buožgalvis!“ (p. 28). Anot psichologų, didžiausią įtaką paauglio savivertei turi tai, kaip jų išvaizdą vertina aplinkiniai ir ar paauglys pats sau jau�?iasi gražus. Grožio klausimas paaugliui yra vienas dažniausių ir svarbiausių. Taigi Radvilei kertama skaudžiausiai rėžian�?ia rykšte. Blogiausia, kad ne tik aplinkiniai, bet ir pati Radvilė suvokia save kaip negražią. Mergina skausmingai atranda, kad jos protas ir gabumai (Radvilė groja gitara, dainuoja liaudies dainas) niekam nereikalingi. Radvilė išgyvena pereinamąjį paauglystės laikotarpį (15 metų), kurio metu savasties paieškos yra pa�?ios intensyviausios, o menkiausias nukrypimas nuo kokios nors normos kelia baimės, nesaugumo jausmą, laiku ir paaugliui suprantama kalba su juo apie tai nepasikalbėjus, šalia nesant stipraus, galin�?io palaikyti autoriteto, paauglio veiksmai, siekiant pakeisti disharmoniją kelian�?ią situaciją, gali būti radikalūs ir negrįžtami. Radvilei tokie autoritetai – mo�?iutė, kurią mergina vadina Čiutavija, ir kunigas, vadinamas Kunkaruža.

Radvilė nėra silpna paauglė, nusivylimas savo išvaizda neskatina jos nusižudyti, ta�?iau nesunku pastebėti joje dygstan�?ius depresijos daige­lius – laiške tėvams mergaitė rašo: „Pati jau�?iuosi kaip mindoma žolė, kuriai žydėti tikriausiai nebus lemta“ (p. 9). Šioje vietoje įvyksta nesusikalbėjimas. Ir turbūt ne dėl situacijos tragikos nesuvokimo, o dėl nemokėjimo, gal net dėl baimės kalbėti jautresnėmis, ne kūno, o dvasios problemas lie�?ian�?iomis temomis. Radvilės tėtis, atsakydamas į dukros laišką, kalba lyg nesuprasdamas mergaitės savijautos: „Sakai, kad jautiesi kaip žolė... Kad Tu žinotum, kaip mano akys pasiilgsta tos lietuviškos žalios žolės! (...) Šią naktį tikriausiai sapnuosiu, kad guliu ant žolės po obelim“ (p. 10). Dialogas tarytum yra, o iš tiesų kodiniai žodžiai pašnekovams kuria skirtingas reikšmes. Nuo baimę kelian�?ios temos (liūdesys, depresija) bėgama pasukant pokalbį kita linkme ir imituojant pozityvias nuotaikas. Toks elgesys, diktuojamas suaugusiojo baimės kalbėti svetimomis temomis ir atvirumo baimės, didina atskirtį tarp vaiko ir suaugusiojo. Šitaip statistinio paauglio paveikslą įkūnijanti Radvilė, susidūrusi su statistinio tėvo paveikslą įkūnijan�?iu Vytautu Kungiu, pajutusi abejingumo toną jo žodžiuose, lenda gilyn į savo kiautą. Žingsnis po žingsnio ar, tiksliau, žodis po žodžio ir – „nesudaužomas luobas tylos, nebėra išėjimo iš sąmonės vienkiemio“[2].

Negalinti išsikalbėti artimiausiems žmonėms – tėvams, Radvilė turi pašnekovą, nebijantį pa�?ių intymiausių temų. Kunigas emeritas Jurgis Karuža (galima spėti, jog tai –­ knygos autoriaus alter ego), mergaitės šmaikš�?iai vadinamas Kunkaruža, jau ir anks�?iau su ja pasikalbėdavęs, nutikus nelaimei, tampa nuolatiniu jos lankytoju ligoninėje. Jei jau knygoje yra kunigas, neabejotinai bus lie�?iamas tikėjimo klausimas. Radvilei kyla patys natūraliausi, savo vietos ieškan�?iam, ken�?ian�?iam paaugliui patys būdingiausi klausimai: kur yra Dievas, kodėl jis leidžia man kentėti? Karuža (taigi – K. Saja) turi talentą į sudėtingus, kartais piktai provokatyvius klausimus atsakyti paprastai, butiniam diskurse pasakytumėm – „žmonių kalba“. „Jis �?ia... –­ Karuža pabeldė lazdos galu į palatos grindis. Paskui parodė į lubas: – Ir ten... Bet pirmiausia ieškok jo savyje“ (p. 17). Jai atsakyti mėginantis kunigas Karuža – įdomus ir netipiškas personažas. Žmogus, paskyręs gyvenimą Dievui, nesisvaido sustabarėjusiomis frazėmis apie Dievo planą. Suprasdamas, kad bet kokia paguoda Radvilės situacijoje atrodys kaip abejingumas jos kan�?iai, drauge su mergina ieško atsakymų, nebijo pripažinti nežinąs: „Veidmainiau�?iau sakydamas, kad galiu tau viską paaiškinti“ (p. 19). Tikėjimas kunigo Karužos širdyje gyvas, nes įsileidžia abejonę, sutrikimą, nežinojimą. Žmogiškąjį Karužos silpnumą parodo jo parkritimo prie Radvilės lovos scena: „Nebežinodamas, ką jai pasakyti, nurijo ašarą ir senis Karuža. Jis pamėgino prie lovos atsiklaupti, kad galėtų pasakyti: „Aš lenkiu galvą prieš tavo kan�?ią“. Bet kunigas per savo negalią kažkaip nevykusiai pargriuvo. Paskui sukikenęs atsistojo ir mėgino teisintis“ (p. 19). Dėl tokių kunigo savybių – nuoširdumo, drąsos klysti, drąsos kalbėti nemaloniomis temomis –­ Radvilė prisileidžia jį, nebijo atvirai diskutuoti, išsakyti, kaip jau�?iasi. Karuža įgyja Radvilės pasitikėjimą. Su kunigu mergina palie�?ia ir paaugliams jautriausią – grožio – temą. Po įvykusios nelaimės mergina ne tik jau�?iasi negraži: jos veidas iš tiesų nepataisomai subjaurotas ugnies. Mergina nežino, kaip reikės gyventi šitaip atrodant, bijo būsimo gyvenimo: „Galiausiai Radvilei sveikesne ranka pavyko iš jaunos valytojos chalato ištraukti šukas su veidrodėliu. Tai, ką ji pamatė, buvo kur kas baisiau, negu ji manė. Tai buvo nebe aštuonmetę baigusi mergaitė, o kažkokia aplaupyta baidyklė, baisesnė už bet kokią Helovyno šmėklą. Ar ji dar gali tikėtis kada nors atgauti žmonišką pavidalą? Kad pamatę Radvilę maži vaikai neprileistų į kelnes, o suaugusieji nesuktų žvilgsnio į šalį, bijodami, kad toks košmaras jiems gali kada prisisapnuoti“ (p. 18). Tokios padėties sprendiniu jai tampa savižudybė –­ kraštutinis nevilties aktas: „O kuo aš blogesnė?! –­ susijaudinus Radvilė atsisėdo. – Kai šuo ar koks kitas gyvūnas ken�?ia, jūs užjausdami leidžiat užmigdyti, o jeigu žmogus?.. Jeigu jis nebeturi vilties išgyti arba išgijęs žmoniškai atrodyti?..“ (p. 38), „Nebūsiu. Kai nebenorėsiu, aš surasiu būdą nebebūti...“ (p. 39), o knygos pavadinimas tampa metafora, nurodan�?ia Radvilės psichologinę būseną po nelaimės: „Aš visa tebeliepsnoju. Leiskit man numirti“ (p. 16).

„Numirti tau tikrai neleisim, – paprieštaravo Čibiras. – Pasistengsim, kad ir skausmo nejaustum“ (p. 16). Be abejo, širdgėlą, kan�?ią, pyktį, keršto troškimą išgyvenan�?iai Radvilei tokie gydytojo žodžiai skamba kaip baisiausias galimas verdiktas: „O aš nenoriu! –­ beveik išrėkė Radvilė. –­­ Leiskite man...“ (p. 17). Ta�?iau ištikimas ir išmintingas draugas kunigas Karuža supranta, kad fizinio skausmo pašalinimas jėgų gyventi ir vilties nesuteikia, o tarp žmogaus išorės ir psichologinės savijautos, savivertės, ypa�? – paaugliui, egzistuoja nematomas, bet nepertraukiamas ryšys. Pasitaręs su mokslininku, Karuža pasiūlo Radvilei veido-kaukės metaforą. Psichiatrijos moksle naudojama personos (kaukės) sąvoka. K. G. Jungas ją įvardijo kaip vieną svarbiausių archetipų. K. G. Jungas teigė, kad, siekdamas prisitaikyti prie socialinės aplinkos ir apsaugoti save nuo negatyvaus jos poveikio, kiekvienas žmogus užsideda kaukę. Priklausomai nuo kintan�?ios aplinkos, kinta ir kaukė. Kunigas Karuža užsako pagaminti daugybę skirtingų kaukių, atspindin�?ių skirtingas emocijas. „Ta, kurią mums skiria likimas, patinka ne visiems. O �?ia net keli projektai. Nusibosta viena, užsidedi kitą. Šita pilna rūstybės, o šita tiesiog spinduliuoja gerumu. (...) Prisiderintum pirštines –­ niekas nematytų tavo randų ir nežinotų, kas iš tikrųjų dedasi tavo širdyje“ (p. 79–80). Ir Radvilė patiki, Radvilė randa viltį (kaip apgalvotai autorius parinko vardą!). Pokalbio dėka laimėtas vienas gyvenimas.

Neretai naujoji K. Sajos knyga sukritikuojama dėl siužeto tirštumo – esą tragiškų įvykių tiek daug, kad istorija tampa neįtikima. Tokia kritika turi pagrįstumo, ta�?iau vienas iš literatūrinio kūrinio tikslų juk ir yra sukrėsti, supurtyti skaitytoją – tik taip galima atkreipti jo dėmesį. K. Saja siekė parodyti, kaip prieinama prie radikaliausio gyvenimo pasirinkimo, o savižudybė – kraštutinis nevilties aktas, taigi jei Radvilė būtų patyrusi mažiau problemų, knyga, ko gero, ir vėl būtų pavadinta neįtikinama. Spalvų sutirštinimas – ne vien K. Sajos bruožas. Gausu verstinės paauglių literatūros, kurioje manipuliuojama problemomis, žaidžiama populiariomis psichologinėmis temomis. Daugelis tų knygų neturi literatūrinės vertės, ta�?iau rėksmingais viršeliais patraukia skaitytoją ir jų sąmonės lauke suaktyvina mąstymą apie tai, apie ką kalbėti baisu, o tai – jau pasiekimas. „Liepsnojan�?ioje“, be abejo, irgi esama dirbtinumo, bet �?ia jau dera kalbėti apie šiuolaikinės problemų prozos ypatybes, neišskiriant K. Sajos kaip išimties iš taisyklės.

Asmenybė bręsti, ieškoti prob­lemos sprendimo gali tik patirdama nuolatinį dialogą su pasauliu ir, svarbiausia – su kita asmenybe. K. Sa­ja rodo, kaip svarbu tiesiai ir atvirai kalbėti net apie tai, apie ką kalbėti nepatogu, baisu ar gėda. Apysaka parašyta su atida, su pavydėtinu pastabumu, pasakojimas nugludintas, siužetas nuoseklus, akivaizdu, kad autorius suvokia nūdienos socialines problemas, pažįsta paauglio sąmonę, geba kalbėti šiuolaikiškai, nenuobodžiai, aktualiai ir paprastai –­ taip, kad skaitytojas-paauglys supras­tų, kad rastų atsakymus į rūpimus klausimus, tai ne klausianti ir atsakymų labirintuose klaidinanti knyga, o knyga, vedanti per klausimų labirintą. K. Saja jau�?ia atsakomybę prieš skaitytoją, prieš visuomenę ir daro tai, ką privalėtų daryti kiekvienas sąmoningas žmogus: garsiai kalba apie problemas, kurias patogiau ignoruoti apsimetant, jog jų nė nėra.