Garbanotas aukštas žmogus

2015-01-12

 

 
Maša, arba Postfašizmas: romanas / Jaroslavas Melnikas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 245 p. – ISBN 978-609-01-1196-3

Apie Jaroslavą Melniką galima pasakyti daug ir visiems jau girdėtų dalykų: Ukrainoje gimęs, Prancūzijoje savo knygas leidžiantis, apsakymų knygų „Rojalio kambarys“, „Pasaulio pabaiga“ autorius, pelnęs visokių apdovanojimų ir t. t. Bet man J. Melnikas yra aukštas garbanotas žmogus, kuris kalbėdamas nusuka akis ir keistai sužvairuoja. Tada jis mąsto ir daro protingo žmogaus įspūdį. Skaitydamas jo apsakymus ir pirmąjį romaną „Tolima erdvė“, autoriaus nebuvau matęs ir įsivaizdavau jį savaip. Jo apsakymai tiesiog žavėjo, o „Tolima erdvė“ iki šiol atrodo geriausias lietuviškas romanas. Vėliau pama�?iau, kaip jis kalba ir elgiasi, pama�?iau jį kaip žmogų. Ir keistai nusivyliau. Susidarė įspūdis, kad jis per daug protingas, apsimestinai protingas. Tada į rankas paėmiau jo naują knygą „Kelias į rojų“. Ir nusivyliau. Iš galvos niekaip negalėjau išmesti aukšto garbanoto protingo žmogaus. Apsakymai ir apysakos atrodė banalūs, dirbtiniai, temos – besikartojan�?ios. Protas užgožė jausmingumą, estetiką, kažkur dingo meninis pojūtis. Pamatęs protingai atrodantį J. Melniką, jo tekstuose nebesugebėjau įžvelgti meniškumo. Paskui, lyg norėdamas mane pribaigti, užspardyti jau gulintį žmogų, J. Melnikas ėmė ir išleido „Paryžiaus dienoraštį“. Žinodamas, kad tai „popsiškas“ šūdas, tos knygos net neskai�?iau. Ir kai jau galvojau, kad J. Melnikas pasuko Sigito Parulskio šunkeliu, mane ėmė ir atgaivino jo knyga „Maša, arba Postfašizmas“. Plojimai.

Nesakau, kad šiame romane įžvelgiu didelį jausmingumą ar meniškumą. To �?ia nėra. Užtat mano susiformuotas protingo garbanoto aukšto žmogaus  vaizdinys, perskai�?ius „Mašą, arba Postfašizmas“, iškilo dar aukš�?iau, J. Melniko sruogos iš protingumo dar labiau susigarbiniavo.

DĖMESIO! ŠIOJE PASTRAIPOJE YRA ATSKLEIDŽIAMAS KNYGOS TURINYS. „Mašoje“ (taip vadinti knygą bus trumpiau ir patogiau) J. Melnikas pasakoja apie tobulą, idealią visuomenę, kurioje klesti žmogaus laisvė, nėra jokio smurto, nusikaltimų, nėra policijos. Žmonės gyvena ramiai, jiems nereikia dirbti. Už juos dirba storai. Storai – gyvuliai. Jie atrodo visiškai taip pat kaip žmonės, bet jie nėra žmonės. Nuogi storai auginami tvartuose, jie atlieka įvairius ūkio darbus ir yra skerdžiami mėsai, žmonės juos valgo. Pagrindinis herojus Dima savo tvarte augina storus. Viena jauna patelė yra vardu Maša. Laikui bėgant Dima pradeda abejoti, ar Maša tikrai yra gyvulys. Vėliau tokia diskusija įsižiebia visuomenėje, įsikuria konshumanistų partija, kuri siekia pripažinti storus žmonėmis. Tarp Reicho (pasaulinės valstybės) ir konshumanistų prasideda kova. Reichas uždraudžia konshumanistų laikraštį, pradeda persekioti kitamin�?ius. Valstybėje imama varžyti laisvė, atsiranda policija. Dima priverstas bėgti. Jis palieka šeimą ir, pasiėmęs Mašą, iškeliauja į stovyklą kalnuose. Kelionė pilna įvairiausių išbandymų ir nuotykių. Galiausiai Dima ir Maša pasiekia stovyklą ir sužino, kad Reichas nėra vienintelė valstybė pasaulyje. Už kalnų egzistuoja kitas pasaulis, valdomas technologijų. Romanas baigiamas jiems išsiruošus keliauti į tą kitą pasaulį. Taigi toks naratyvas.

Garbanius romane vaizduoja, kaip utopija virsta antiutopija. Knygos intriga nėra paremta siužetu. Jei kam palengvės, siužetą galima pavadinti banaliu. Intriga paremta idėjų dialogu, gin�?u, bandymu atsakyti į klausimą, ar storai yra gyvuliai, ar vis dėlto – žmonės. J. Melnikas skaitytojo galvoje sukuria abejonę. Iš pradžių skaitytojui sukeliamas gailestis storams. Aprašoma, kaip Dima eina skersti storo, kaip šis skerdžiamas rėkia, kai jam į krūtinę suvaromas peilis, kaip storui nupjaunama galva ir jis išmėsinėjamas, kaip geriamas dar šiltas kraujas. Kitoje vietoje racionaliai įrodinėjama, kad storas – tik gyvulys. Juk žmonės valgo gyvūnų mėsą, juk yra ir kitų gyvūnų, kurių kūno dalys panašios į žmogaus. Žmonės net įkvėpdami oro pražudo įvairius mikroorganizmus. Žmogus negali nustoti kvėpuoti, taip pat kaip ir valgyti mėsą. Šita intriga ir abejonė skaitytojo galvoje dingsta romano pabaigoje, kai paaiškėja, kad storai irgi yra žmonės. Manau, J. Melnikas suklydo, pasirinkdamas vieną teisingą tiesą. Knyga būtų padariusi didesnį įspūdį, jei skaitytojas abejonę būtų išlaikęs iki paskutinio romano žodžio.

Autorius įžangoje pamini, kad ši knyga apie meilę. Ta�?iau tai nėra Dimos ir Mašos meilės istorija. Romane meilė yra tarsi matas, nustatantis žmogaus laisvės ribas. Iš tikrųjų tai yra knyga apie laisvę. J. Melnikas siekia sukurti visuomenę, kurioje žmogus būtų absoliu�?iai laisvas, kurioje joks žmogus neturėtų vergauti kitam žmogui. „Mašoje“ vaizduojama visuomenė yra ar�?iausiai laisvės idealo, bet to kaina – storai. Tuo knyga ir sukre�?ia. Laisvė neįmanoma jokioje vergove paremtoje santvarkoje. Ir šių dienų visuomenėje žmogaus laisvės nėra. Žmogus dirba kitiems žmonėms, egzistuoja aukštieji ir žemieji socialiniai sluoksniai. Atrodo, idealią laisvę galima įžvelgti Dimos ir Mašos kelionėje. Keliaudami juodu gyvena tarsi Adomas ir Ieva. Autorius naudoja biblinius motyvus: degantis krūmas, obelis. Suponuojama mintis, kad visišką laisvę žmonės gali pasiekti tik būdami dviese, per meilę.

Daug klausimų kyla dėl knygos žanro. Mano manymu, J. Melnikas nekuria fantastinės literatūros. „Maša“ – filosofinis romanas, bandymas pažvelgti į žmogaus, visuomenės prigimtį, suabejojant akivaizdžiomis tiesomis. J. Melnikas bando atrasti archetipinę tiesą. Fantastika autoriui reikalinga tik kaip priemonė idėjai atskleisti, žmogaus prigim�?iai analizuoti. Įprastame pasaulyje prigimtiniai žmogaus bruožai yra paslėpti, inertiški, nebematomi. Žmogus, patalpintas fantastinėje aplinkoje, yra pamatomas nuogas.

Nesutinku su kritikais, kurie teigia, kad tai populiarioji literatūra. Galbūt populiariosios literatūros iliuziją sukuria tai, kad J. Melnikas yra išleidęs tokias knygas kaip „Paryžiaus dienoraštis“ ir „Moters laimės enciklopedija“. Ta�?iau jas reikėtų atskirti nuo romanų ar apsakymų knygų. Autorius nubrėžė dvi aiškias savo kūrybos linijas. „Paryžiaus dienoraštis“ ir „Moters laimės enciklopedija“ – tai populiarioji literatūra, iš kurios, tikėtina, siekiama užsidirbti; ji nepretenduoja į meną. Kiti jo kūriniai skirti visai kitai auditorijai. To lietuvių literatūroje ypa�? trūksta – nebijoti pripažinti, kad kai kurios knygos yra parašomos ir išleidžiamos tik komercijos tikslais. S. Parulskiui (gal iš dalies ir Renatai Šerelytei) tos ribos nusibrėžti nepavyko, dėl to jų produkcija tapo sinkretiška.

Kai kuriems kritikams, galvojantiems, kad „Maša“ yra „popsas“, užkliūva J. Melniko kalba. Mintys dėliojamos tiesiai, aiškiai, konkre�?iai. Nėra metaforų pertekliaus. Sakiniai paprasti, neįmantrūs, trumpi ir nesudėtingi. Žodynas ribotas. Tokia neįmantria kalba J. Melnikas sukuria tikrumo įspūdį. Meninė kalba priartinama prie buitinės, todėl knygoje vaizduojama utopija skaitytojui neatrodo tolima ir nesuprantama, atvirkš�?iai – artima, atpažįstama, sava. J. Melnikui nebūdingas lietuviškas verksmingumas, jo romane nėra ilgų ir bever�?ių meninių pasažų, nežinia kam išplėtotų gamtos aprašymų, perteklinių metaforų. Jo stilius tarsi iškrinta iš lietuvių literatūros lauko.

Viename kritiniame straipsnyje radau teiginį, esą J. Melniko knygą skaityti baisu. Baimė kyla dėl dviejų priežas�?ių. Skaitydamas kartais pagalvoji, kad gal ir visai nieko būtų gyventi tokioje utopinėje visuomenėje. Kita vertus, dabartinė mūsų visuomenė beveik niekuo nesiskiria nuo sociumo, vaizduojamo „Mašoje“.

Vaidotas Montrimas

Recenzijų konkursas.