Recenzija pagal Google

2015-01-13

 

 
 

Mo: eilėraš�?iai / Mindaugas Nastaravi�?ius; knygoje panaudotas Ri�?ardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 61 p. – ISBN 978-609-466-004-7

Ką daro eilinis grafomanas, nutaręs dalyvauti recenzijų konkurse? Atsakymas nesudėtingas: jis ima kompiuterį ir pradeda „googlinti“. Informacijos gausa baigia užgožti originalumą daugelyje sri�?ių, tad be šios visažinės naršyklės ką nors reziumuoti sunku. Žinia, kyla problemų su citavimu ir nuorodomis (ypa�? sprendžiant klausimą: ko necituoti, neišsiduodant, kad visas tekstas copy→paste iš Google su nežymiais perfrazavimais?). Bet šie keblumai dažniau vargina patyrusius ir publikai žinomus recenzentus. Eiliniam grafomanui tai neaktualu, tad žemiau pateiktame tekste laikytasi nuostatos, kad žodžiai „googlinti“ ir plagijuoti nėra sinonimai (o (ne)autentiškų min�?ių teieško profesionalai).

Pradžiai pasklaidykime patarimus, aiškinan�?ius kaip rašyti viešąją recenziją. Dauguma jų skirti vaiku�?iams, tad ir schema nesudėtinga. Siūloma pradėti nuo skaitytojų supažindinimo su autoriumi ir jo kūryba, vėliau skirti dėmesį konkretaus kūrinio aptarimui ir pabaigti recenzento nuomonę išreiškian�?iu apibendrinimu. Žodžiu, pasak Google, recenzija panaši į gerą septintoko rašinėlį. Tinka – mėginsime įgyvendinti. Tiesa, iš pradžių reikia pasirinkti knygą. Bet ir �?ia nieko sunkaus: Google rekomenduoja įdėmiai perskaityti recenzuojamą kūrinį, o būtent taip esu pasielgęs su vienintele knyga iš šiemetinio metų knygos rinkimų sąrašo – Mindaugo Nastaravi�?iaus „Mo“. Ką gi, pradėkime „googlinti“ pagal standartinį recenzijos planą.

Autorius – Mindaugas Nastaravi�?ius. Gimė 1984 m. Marijampolio kaime, Vilniaus rajone. Baigė žurnalistiką. Kartais rašo straipsnius dienraš�?iams ir interneto portalams, yra sukūręs pjesių. „Mo“ – antroji jo poezijos knyga... Gerai, pernelyg neįsijauskime, kam reikės – paskaitys Vikipediją.

Žodžiu – lyg ir nieko išskirtinio. Gal tik gimimo vieta kiek savotiška. Nagi, pažiūrėkime. Marijampolis – kaimas Vilniaus rajone, 19 km į pietus nuo sostinės (A. Mar�?ėnas knygos anotacijoje – turbūt remdamasis autoriaus pasakojimais – nurodo 18 km atstumą). Seniūnijos centras. Gyventojų – daugiau nei tūkstantis. Dvikalbių lentelių ant namų nesimato (o M. Nastaravi�?ių dažnai vadina tuteišių krašto dainiumi ). Visgi apylinkės lenkiškos, nors autoriaus poetinėje erdvėje apie tai lyg ir neužsimenama. Knygos skaitytojas tiesiog patogiai įtaisomas tarp tipiškų šiuolaikinės Vilniaus krašto aplinkos ženklų: lietuviški, lenkiški ir rusiški žmonių bei gyvulių vardai (Deividas, dėdė Juozapas, Jaroslavas, Miša, Modė, Sergejus, Tomas, Topsikas, Žvaigždutė), vienintelis valdiškas gatvės pavadinimas (Statybininkų) ir vietiniu pigmentu persunktos paauglių pravardės (Dzykūnas, King Kongas, Mėlkas, TT, Valasatas, Van Damas). Kalba, tautybė �?ia nėra ribų simboliai, savi ir nesavi M. Nastaravi�?iaus Marijampolyje dažniau skirstomi pagal lytinio brendimo amžiui būdingas taisykles: „gal kas atvažiuos, gal kažkas / kažkam nepatiks, gal paklaus, kiek dabar valandų, kažkaip / ne taip pasižiūrės“ (p. 59).

Kas dar �?ia tame Marijampolyje? Lietuvių vidurinė mokykla (senesnė už lenkų pradinę ir kadaise buvusi vienintele lietuviška Vilniaus rajone), lopšelis–darželis, kultūros namai, ambulatorija, koply�?ia, biblioteka, žemės ūkio bendrovė... Lyginant su kitais dabartinės Lietuvos kaimais – visai daug. Ir atrodo pusėtinai. Tiesa, Google Street View pateikia poros metų senumo – 2012 m. liepos 6 d. vaizdus (pataikyk dar taip nufilmuoti Vilniaus krašto gyvenvietę, išpuoštą lietuviškom vėliavom!?). Bet, rodos, daug kas išlikę kaip buvo. Netgi iš tų, dar ankstesnių, laikų.

‹…› ir šiaip savo kaimą vadinome ne kaimu,

o rajonu – parduotuvė, kioskas, baras „Ferma“, lentpjūvė,

kultūros namai, mokykla, vaikų darželis, buvusioje fermoje įrengtas

kojinių ir pėdkelnių fabrikas, grybų ir metalo

supirkimo punktai, trys triaukš�?iai daugiabu�?iai –

kiti kaimai buvo mums ligi kelių
‹…›

(p. 59)

Viename interviu M. Nastaravi�?iaus kalba apie du Marijampolius: senąjį (18 km nuo Vilniaus) ir tikrąjį (16 km nuo Vilniaus). Jis pats kilęs iš tikrojo („rajono“). Senasis – beveik išnykęs ir (gal) nebetikras (?)... Na, pakaks apie Marijampolį, laikas pradėti apie knygą. Nors gal �?ia jis – jau apie knygos tikrumą? Juk sakė tame pa�?iame interviu: dauguma „Mo“ eilėraš�?ių – beveik realios istorijos („kažką pagražinu, kažką perkuriu ‹…› sudėlioju taip, kad eilėraštis įvyktų“).

Toliau pagal recenzijos planą – konkretaus kūrinio analizė. „Mo“ – antroji autoriaus poezijos knyga (jau minėjau, bet Google teigia, kad akcentuojant svarbias mintis, jas būtina kartoti po keletą kartų). M. Nastaravi�?ius sako dabar galvojantis, kad taip turėjo atrodyti pirmoji jo knyga. Pirmoji („Dėmėtų akių“, 2010) buvo kiek kitokia – su „atrajotomis įtakomis“, su aiškiais skyriais. Pats autorius, lygindamas pirmąją ir antrąją savo knygas (ir apskritai, – apibūdindamas poeziją), vartoja žemėtvarkininkų terminologiją: „agrarinis pagrindas“, „kultūrinis pagrindas“. (Gal derėtų pabrėžti, kad poetas naudoja žodį kultūrinis, o ne miestiškas arba mies�?ioniškas, kaip dažnai sako kiti?  Nežinau... Kai ko ir Google dorai nepaaiškina.) Griežtai laikantis šios, naudmenų skirstymui pritaikytos, klasifikacijos, pirmąjį rinkinį tenka pripažinti turėjusiu žymiai daugiau ryšių su kultūriniu pagrindu. „Mo“ ir autorius, ir kiti vertintojai priskiria agrariniam variantui.

Dabar, sako, reikia apžvelgti bendrą knygos struktūrą. Taigi, „Mo“: 33 eilėraš�?iai (autorius mini, kad iš pradžių buvę 44, tik dalį nevartojamų atmetęs), aiškių skyrių su pavadinimais nėra (pirmoji, kultūrinė knyga skyrius turėjo), bet konstrukcija sudėliota į savotiškas sekcijas (tikrų skyrių riboms lyg pritrūkęs eilėraš�?ių, tad atsiradę iš mokyklos laikų atmintyje išlikusių prasidainavimų – ma-me-mi-mo-mu – pavyzdžiu sukurti įvadiniai poskyrių sonetai). Knygos eilėraš�?ių dėlionė, regis, ne kartą keista ir gerai apgalvota. Tai pripažįstama jau pradedant pirmąjį, ją atveriantį, eilėraštį:

tavo raidės tolo viena nuo kitos, todėl nedrįsau

užrašyti ir dar buvau skaitęs,

kad jei nesujungi

 

ir jei tavo raštas pasviręs į vieną

pusę, esi labai

labai neprognozuojamas

 

bijojau tavęs, nežinodamas, nuo ko

pradėti, nenorėdamas kartotis, tikėdamas

slaptais mūsų susitarimais

 

pranešt apie vėjo kryptį, nekeist

koordina�?ių, atplukdan�?ių

iki tavęs ir iki tavęs

‹…›

(p. 5).

Panašu, kad šiuolaikinės agrarinės poezijos formatas pasižymi inovatyviu ir atsakingu planavimu. Gal �?ia – žemes deklaruojan�?ių ūkininkų patirtis? Gal kaltas „tikrojo“ Marijampolio didumas (tokio dydžio kaimų Lietuvoje – vos keliasdešimt) arba didmies�?io artumas (iš vis to paties interviu: „vėliau pradėjo keltis vilnie�?iai, statytis namus“)? O gal tai – rimtos vadybos ir reklamos, padėjusios greitai išplatinti pradinį „Mo“ tiražą, atspindžiai? Google to nežino! Na, bet svarbiausius knygos pavidalo bruožus nesunku ap�?iuopti ir be jo pagalbos. Prasidainavimais pradedamų sekcijų apvadai aiškiai sulipinti iš „kultūrinio pagrindo“,  o viduje, tarp griau�?ių – jau agrarinės poezijos „mėsa“. Griau�?iai, kaip ir pridera, kietesni, tvirtesni (rimuoti visoje knygoje – tik sonetai). Dabar susimąs�?iau: ar neverta palyginti „Mo“ su genetiškai modifikuotu gyvuliu? Tie dirbtinai pakraipyti, kai kur specialiai pastorinti arba paploninti kaulai, leidžiantys deramose vietose sutalpinti daugiau raumenų ar lašinių – gal tai liudija įsikišimą jau pradinėje vystymosi fazėje, dar iki tikrųjų užuomazgų? Gal �?ia vėlgi ta, nesyk autoriaus minėta, A Mar�?ėno įtaka? Sunku pasakyti, – Google pateikia pernelyg mažai informacijos apie organizmų genetinės modifikacijos mechanizmą, kad galima būtų ją pritaikyti poezijai. Visgi, atrodo, kad M. Nastaravi�?iaus poezijos gyvulys – labiau natūralus. Tik specialiai atšertas, su sluoksniais, priaugintais įvairiu metu ganant tai ant kultūrinio, tai ant agrarinio pagrindo.

Kad struktūrinio knygos apvalkalo vaizdui skirta tikrai daug dėmesio, liudija ir autoriaus prisipažinimas apie ilgą pavadinimo rinkimąsi: „papjovėme, bet nevalgėme“ → „Mu“ → „Mo“. Pirmasis variantas (nebetikęs sudėliojus prasidainavimus) susijęs su M. Nastaravi�?iaus bene dažniausiai minimu ir skaitomu eilėraš�?iu – glausta kelių dalių ataskaita apie visą praeities bū(ui)tį: „mūsų karvei pūsdavo pilvą ir tėvas / lėkdavo per pievą su dalgiu // bėgdavau paskui jį nežinodamas, / ar būsiu reikalingas“ (p. 18); „kai nutraukdavo grandinę ar iš žemės / ištraukdavo kuolą, po pievą / lakstydavo visa šeima // jausdavau didžiulę bendrystę“ (p. 19); „stoviu juodai baltoje / nuotraukoje, į kurią dabar žiūriu // stoviu prie mažo gyvulio, / vėliau jis susirgo, išpūtė akis, papjauti dar / spėjome, bet nesuvalgėme“ (p. 21); „stoviu su kuolu rankoje, stoviu / pievoje, kurios jau seniai nešienaujam // ir tėvas lėtai ateina be dalgio“ (p. 22). Na, užteks apie bendrą knygos struktūrą. (O gal �?ia ne visai apie struktūrą? Arba – ne visai apie knygą? Galėtų tas Google ir konkre�?iau paaiškinti).

Tęskime: aptarus struktūrą ir turinį, apibūdinama pagrindinė knygos mintis, analizuojamos jos kūrimo aplinkybės, teksto ypatumai, pateikiamas recenzento požiūris ir apibendrinimas. Gerai – apie viską paeiliui.

Pagrindinė mintis. Pagrindinė mintis... (ar kartoju norėdamas tai akcentuoti?). Gal „Mo“ jos neturi? Imta ir papasakota. Kažkur ir kažkada buvę. Darbas siuvykloje: „Pirmasis mano darbas buvo / karpyti. Krūvos marškinių, palaidinių. Reikėjo nukirpti / išlindusius siūlus. Pamainos viršininkas paaiškino, / kad jie niekam nereikalingi“ (p. 58). Paauglių treniruotės: „nusprendęs užsiauginti rankų ir pilvo / raumenis, garaže jis stumdydavo štangą – / po dviejų savai�?ių paprašė kaimyno // kad šis iš visų jėgų smogtų į pilvą“ (p. 39). Pokalbiai su tėvu: „kartą paklausiau tėvo: kas bus, / kai jis mirs, ar turėsiu / ir aš auginti gyvulius, ar jie bus reikalingi pasauliui“ (p. 29). Knygoje beveik nėra būsimojo laiko. Vyrauja būtasis. Bet atminimų sluoksniai skirtingo senumo. Beveik visa agrarinė poezija – iš vaikiškojo Marijampolio, su tėvu, su tenykš�?iais gatvės draugais, gyvuliais. Vėlesnio laikotarpio atmintyje vis dažniau kalbama su ja. Vienintelė knygoje moteriškos lyties veikėja dalyvauja tarsi kitame vyksme, atokiau nuo draugų ir gyvulių kompanijos. Gal ji – net ne veikėja, gal tai – pati Mo (daugsyk minėtame interviu M. Nastaravi�?ius kalba apie Mo, vartodamas tik moterišką giminę: moteris, mokykla, motina). Knygoje taip ir lieka – neįvardyta, nebaigta pažinti, besiblaškanti:

‹…›

perskai�?iusi šitą eilėraštį,

ištarsi, kad viskas �?ia yra

iš nevilties

 

iš dar vieno judesio

tavo pusėn, iš netobulos

mano meilės

 

o aš niekada nesutiksiu

tavęs, niekada tavęs

neperskaitysiu

‹…›

(p. 38)

Beveik visi M. Nastaravi�?iaus įspūdžiai turi kvapą („man patiko tave glostyti, traukti orą / iš tavo šnervių“ (p. 29)). Šnervės �?ia gali įtraukti (arba išpūsti) bet ką. Jos vienodai reikalingos tiek aprašant apsėklintojo vizitus vaikystėje („keistas žmogus – labai smirdėdavo tvartu“ (p. 21)), tiek santykius su ja („esu mažas šūdukas, / prilipęs prie tavo batų, kai tu nurausti, / kad �?ia tikrai ne tu smirdi“ (p. 13)). Nors �?ia jau, turbūt, ne apie pagrindinę mintį. Gal �?ia – kūrimo aplinkybės?

Na, laikas apibendrinti. Kažin, kiek tam skirti žodžių? Vieną, du, penkiolika... (galėtų tas Google kokią recenzijos dalių santykinę apimtį nurodyti). Jei vieną, tada tiesiog: tikra. Be šauktuko.

Mindaugo Nastaravi�?iaus „Mo“ – atvirų eilėraš�?ių knyga. Šis atvirumas skaitantiesiems dažnai padeda atsekti link jų pa�?ių ankstyvuosius potyrius žymin�?ių paribių. Bet į sentimentus neįklimpstama. Poetas išlieka „pasistiebęs tame praeities lauke“ ir klodai, kuriuose, pasak A. Mar�?ėno, glūdi „atminties poezija“, nužvelgiami išlaikant deramą atstumą. Gal to atstumo pasirinkimas ir yra šios knygos pagrindinė mintis? (Dabar jau tikrai akcentuoju!) Panašu, kad būtent todėl taip svarbu nurodyti tikslų nuotolį nuo Marijampolio iki Vilniaus ir tuos kelis kilometrus tarp senojo ir tikrojo Marijampolio. Ir todėl taip ilgai, bijant pasikartoti ar nepataikyti į reikiamą poziciją, derintas knygos pavadinimas. Norėta parinkti vietą paribyje, leidžian�?ią geriausiai stebėti visą įvairovę: tiek šiapus, tiek anapus kaimiškus įgūdžius įrėminusio kultūrinio karkaso. Vietą, kurią pasiekia kiekvieno skirtingai užuodžiami kvapai.

 

P.S. Sunku su tuo Google kalbėti apie priešinternetinį periodą.

Antanas Sheshi

Recenzijų konkursas.