„Skylė nėra toks blogas dalykas“

2015-01-15

Spintos istorijos / Danguolė Kandrotienė; iliustravo Jurgita Rancevienė. – Kaunas: Terra publica, 2013. - 96 p. - ISBN 978-609-8090-11-6

„Mes kartais praeitį atgal susigrąžinam,
Atsiremiam į ją tenai, kur ji gera“
(Justinas Marcinkevi�?ius)

Skylė lubose veda knygos „Spintos istorijos“ veikėją Emiliją į palėpės gyvenimo pažinimą. Su mažąja keliautoja į praeities pasaulį gali leistis įvairaus amžiaus skaitytojai, nes vyresnysis prisimindamas, o jaunesnysis susipažindamas patirs gražius teigiamus jausmus. Knyga, kaip Emilijos šeimos medinis namas, kuris „įleido į žemę šaknis“, įskverbia skaitytoją į tautos istoriją, kultūrą, kalbą, papro�?ius...

Autorės Danguolės Kandrotienės knyga „Spintos istorijos“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pripažinta geriausia 2013 m. knyga vaikams ir paaugliams Lietuvoje ir apdovanota garbinga Prano Mašioto premija. Šioji knyga papuošė Tarptautinės jaunimo bibliotekos (IYL) katalogą, nes pripažinta „Baltuoju varnu 2014“.

Skaitant knygą, akys sustoja prie puikiai suprantamų, gyvai nuotaikingų Jurgitos Rancevienės iliustracijų, kuriose, atrodo, neliko pavaizduoto ne tik aprašyto daikto, bet ir jausmo.

Nerasime vaiko, kuris neturėtų savo paslapties, noro siekti nežinomo. Emilijos, kuriai metų tiek kiek kopė�?ios turi skersinių, siekis – pakilti tais septyniais skersiniais iki skylės ir patekti į jai uždraustą palėpę. Atliekant šią išsikeltą užduotį „labai svarbu nežiūrėti žemyn“, „įkvėpti daug daug oro“. Aišku, labai gerai, kad kopė�?ios nors „šiek tiek išsilenkė, ta�?iau visiškai nesiruošė sviesti Emilijos į kitą pusę“, kad „nedidelis smalsus vinukas mandagiai tylėjo“. O po pirmo užlipimo ir nulipimo „Emilija jautė, kad jos viduje atsidarė kažin kokios durelės“. Ar tai ne saldus pasiekimo džiaugsmas?

Smalsumui „kaip atrodo pasaulis, kai į jį žiūri žemyn galva“ patenkinti Emilija pakybojo ant karties ir fantazavo su šikšnosparniu. Šiam potyriui tinkamai pasiruošti padėjo draugiški palėpės daiktai, todėl mergaitė nenukentėjo, net trūkus kartį laikiusiai medžiagai.

Spinta palėpėje saugo daug įdomių daiktų, turin�?ių įvairiausių istorijų. Mergaitei savo istorijas pasakoja ir kiti palėpės daiktai, net gyventojai (žiurkė Filadelfija, šikšnosparnis Aleksas, kandis), nes, kaip sako skėtis, „visi turi savo gyvenimus... ir žmonės, ir gyvūnai, ir netgi daiktai“. Spintos gyventojai daug patyrę, ta�?iau „niekada nebuvo matę nei princesės nei tikro šleifo“.

Palėpės daiktai ir gyventojai su Emilija filosofuoja apie ilgesį („kiekvienam bilietui širdyje įrašytas kelionių ilgesys...“), pyktį („žmonės visada mokėjo pykti, o svarbiausia – užrakinti tą pyktį savyje, kad jis nesilietų per kraštus“), požiūrį į aplinką („pasaulis iš tiesų dažnai priklauso nuo to kaip į jį žiūri“). Daiktai savo pasakojimuose suteikia skaitytojui žinių: palaidinė apie šilkaverpius, bateliai apie šokius, skrybėlė apie mandagų pasisveikinimą, lakišius apie sėklelių dauginimą...

Knygoje sutinkame meilę (palto draugystė su suknele, žiurkės Filadelfijos meilė šikšnosparniui Aleksiukui), žinių troškimą (žiurkė skaito knygas ir jau išmoko angliškai pasisveikinti), norą būti naudingam (kandis bando iš pakulų gaminti vilnonius siūlus).

Pasakodami savo istorijas daiktai šmaikštauja, pataria, pamoko pritaikydami patarles, priežodžius, palyginimus. Pastebėjau, kad tokios išminties ypa�? kupini galvos apdangalai: skara („meilė niekada nesensta ir nerūdija“), skarelė („gimęs šliaužioti, dangumi neskraidysi“) ir skrybėlė („tikrą vyrą ir plikė puošia“). Nuo jų neatsilieka išdidusis praeities ir kultūringo elgesio puoselėtojas, net gal kiek bambeklis, skėtis („tikri kareiviai kare, o ne lovose žūsta“), bateliai („baimės akys didelės“).

Palėpės gyventojai kaip ir Emilija turi svajones, todėl skiria mergaitei užduotį, kuri „praskaidrintų daiktiškus gyvenimus“. Mergaitė suveda praeitį (daiktus) su dabartimi (šeimos nariais) ir suteikia ateitį – antrą daiktų gyvenimą (skėtis, apsiaustas, rankinė... keliauja į vestuves). Mergaitės mama, užadžiusi vilnoniame megztuke skylutę, prisimena studijų laikus ir vėl pajau�?ia senelės meilę ir šilumą, o užmirštas rietimas lininio audinio tampa „langų burėmis“ ir kvepian�?ia dobiliukais antklode.

Skaitant knygą suabejojau, ar tik kai kuriems skaitytojams nereikės „vertėjo“ į lietuvių kalbą iš lietuviškų jau pamirštų ar kelias prasmes turin�?ių žodžių. Keletas jų: kartis (ne veiksmažodis), kasa (ne plaukų), spaliai (ne rudens mėnesiai), ratelis (ne žaidimas), gailiai (ne liūdnai), fantazija (ne svajojimas), o dar gegnė, nuomaris, pakulos, skersinis...

Sudomino išmoningi autorės dienų pavadinimai: „mamos svarbios dienos palaidinė“, „nepiešimo diena“, „raudona diena“, „nekalbadienis“.

Pagrindinės veikėjos apibendrinamieji žodžiai „Skylė nėra toks blogas dalykas. Jeigu nebūtų skylės lubose, nebū�?iau galėjusi �?ia užlipti“ skatina ieškoti skylių, rasti spintų, jas atrakinti rakteliais, kurie yra „smuiko rakto pusbroliai“ tam, kad suskambėtų patys gražiausi jausmai.

„Spintos istorijos“ – pedagogiškai labai vertingas leidinys, kuris jį skaitantiems taps šeimos, giminės, klasės... knyga ir galėtų pasipuošti „Metų knygos“ nominacija.

Birutė Žigienė

Recenzijų konkursas.