Padėkos laiškas knygos „Liepsnojanti“ autoriui Kaziui Sajai

2015-01-19

 

Gerb. Rašytojau,

Jums rašo penktokė Jonė iš Kuršėnų – nuostabaus Žemaitijos miestelio, esan�?io prie Ventos, garbanotų pušynų apsupto. Išdrįsau jums rašyti laišką ir padėkoti už vaikams sukurtas knygas, nes viename interviu prisipažinote: „Aš myliu vaikus. Pamatau juos, man jie gražūs, norisi rašyti...“. Labai mėgstu skaityti knygas, vaikystėje labai patiko pasakos, su malonumu kažkada perskai�?iau ir Jūsų nuostabią knygą „Vėjo pamušalas“. O ji kaip stebuklas man tada buvo, nes mokė tikėti gėrio, nuoširdumo pergale prieš blogį, paty�?ias...

Augau aš, keitėsi ir mano norai: troškau labiau pažinti save, bendraamžius, net suaugusius (oi, kokie jie nepastovūs: kartais tokie nuostabūs draugai, o kartais keisti bambekliai! Ir kaip apsidžiaugiau, kai vasarą bibliotekos lentynoje radau knygą „Liepsnojanti“. Jau knygos viršelis švietė iš tolo, tokios šiltos spalvos: geltona, raudona... Tarsi vaivorykštės spalvų fone į tolį žvelgia mergaitė, tokia lyg susimąs�?iusi, akimis kažko ieškanti, rankose mikrofonas. Visa tai mane suintrigavo, o kai perskai�?iau, kas autorius ir anotaciją, tai nebepaleidau jos iš rankų. Nesvarbu, kad tai buvo vasaros atostogos, visą dieną, vakarą ilgai skai�?iau – labai patiko pagrindinė herojė Radvilė, nors ji ir vyresnė (man 12-ti metai), bet tiek daug radau sąsajų su savo gyvenimu, ji net buvo kažkuo panaši į mane. Kaip ir aš, mergaitė norėjo susirasti vietą tarp bendraamžių, mėgdavo tiesą, nekrėsdavo šunybių. Patikėkit, klasėje tokiems nelengva! Mano mamytė taip pat keliems mėnesiams buvo išvykusi į užsienį, tad kartais jau�?iausi vieniša, labai ilgėjausi jos... O Jūs, rašytojau, tarsi patarėte, jog reikia mąstyti apie tai, kaip viską išgyventi, kokios žmogaus gražiausios savybės, skatinote nepasiduoti blogiui, ilgesiui, liūdesiui. A�?iū, kad suprantate mus, paauglius!

Kaip būtų gera, kad sunkiausiomis akimirkomis (o Radvilės gyvenime jų tikrai buvo daug), atsirastų toks žmogus, kaip veikėjas Karuža, kuris ir knygos herojei buvo nuoširdus, patardavo, padėdavo. Labai prasmingai jo lūpomis nuskambėjo žmogaus ir gyvulėlių elgesio palyginimas: „... mūsų gyvulėliams nerūpi, kuo tu apsivilkęs, apsiavęs ar basas... Jie sakytum mato žmogaus esmę. Gal net pa�?ią sielą“. Radvilės širdis buvo labai jautri, jai buvo nelengva mokykloje (o ir šių dienų mokykloje tokiems paaugliams labai nelengva, kartais ir nebesugebame apsisaugoti nuo smurto ar paty�?ių). Tikrai mes turėtume būti dėkingi Jums už šią prasmingą mintį, kurią ištaria mo�?iutės bi�?iulis Radvilei. Net kelis kartus skai�?iau šiuos žodžius, ramindama savo sielą ir artimo žmogaus ilgesį... Patikėkit! Padėjo, tą akimirką labai padėjo!

Labai greitai perskai�?iau tąkart knygą, nesvarbu, kad buvo vasaros atostogos (aš visada ir jų metu daug skaitau, mat „auginu“ savo perskaitytų knygų medį). Ir labai džiaugiuosi, kad ant mano medelio šakelės atsirado dar viena nuostabi Jūsų knyga. A�?iū Jums!

Su pagarba,
Jonė, penktokė iš Daugėlių pagrindinės mokyklos

P.S. Tik prašau, neužmirškit savo skaitytojų ir jokiu būdu negalvokit (kaip rašėte savo viename interviu), jog mes, jauni, „nenorime su jumis kalbėtis”.

Recenzijų konkursas.