Mažasis princas, arba lietuvis emigrantas Anglijoje

2015-01-21

Bedalis ir labdarys: dialogai ir monologai: trumpoji proza / Paulina Pukytė. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 156 p. – ISBN 978-9955-605-81-2

Anglijoje tebevykstant diskusijoms apie emigrantų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, Paulinos Pukytės tre�?ioji knyga „Bedalis ir labdarys“ puikiai įsilieja į jas, leisdama grakš�?iai atsiskleisti lietuvių kasdienybei šioje Golfo srovės globojamoje šalyje. Joje ne atskleidžiama, aprašoma ar vaizduojama, nes autorė nieko neparašė ir neaprašė – tai padaro patys herojai. Anot jos, ne išgalvoti, bet rasti tekstai, yra verti dėmesio. Pukytę grei�?iau vertėtų vadinti teksto konstruktore, nes medžiagos pateikimas vaidina itin svarbų vaidmenį nesusipratimų atsiradimui. O jų šiame kūrinyje yra apstu. Žodinių, kalbinių, sintaksinių, kir�?iavimo, suk�?iavimo. Perskaitę visus aštuonis skyrius, daugelis džiaugsimės, gerai, kad aš ne toks, gerai, kad aš taip nekalbu, nenusikalbu.

Disasociatyvus autorės požiūris į tekstą leidžia skaitytojui ne tik su šypsena pažvelgti į įvairias verbalines painiavas, bet ir į kai kurių tautie�?ių mąstymą (arba nemąstymą), elgseną, jų aplinkos vyksmą. Platesniame kontekste šie reiškiniai atspindi emigrantų gyvenimų rekonstrukcijos nesklandumus. Kalbinės situacijos – tik simptomas, rodantis į gilesnius nepritapimo dalykus. Ironiškas požiūris į pateikiamas situacijas ir pasakojimo nebuvimas leidžia lengvai išvengti moralinio emigracijos vertinimo. Čia rasime dialogų, monologų, atsakymų į anketas, pjesių, tenykš�?ių lietuvių keverzonių, SMS žinu�?ių. Kaip gera pasijusti lietuviu, į Angliją atkeliavusiu iš B612 asteroido, – kur viskas sava, viskas netoli ir esi pats sau princas. „Odisėjuje“ rašoma: „Nu, ant mergų, nu kur dar?! Ha-ha-ha! Pabandytų neduoti... Duos ir dar paprašys! Nu davai! Nesiparink, kalieka!“ (p. 32). Savo mąstymo erdvėje užsidarę valdovai rūstauja, kai nepaklūstama jų įsakymams. O kitoje šalyje dar ir kalba keista kalba, kur paklausus, kiek laiko, pradeda apie jį filosofuoti, o dykumos virsta desertais.

Bene įtaigiausias yra keturioliktas knygos epizodas skyriuje be pavadinimo „Burokėlis ir dėmė“. Čia susipina anglo advokato, lietuvio kaltinamojo, lietuvės vertėjos ir anglo, jos draugo, neurozės kalėjimo pasimatymų, virtuvės ir gresian�?ios bausmės kontekste. Tokioje aplinkoje paprastas kilimėlis rizikuoja pavirsti maldos kilimėliu, burokėlio dėmė – įtartina kraujo dėme, o pasitikėjimas vertėja – vos ne bilietu iš įtariamojo nebūties į niekuo neišsiskirian�?io tautie�?io gyvenimą smalsių lapių pilname Londone. „Aš �?ia, kalėjime, nieko neturiu. Visiškai nieko. Net batų neturiu. Lietuvoj aš ir butą, ir namą turiu, galė�?iau sau gyventi, o �?ia – ką aš veikiu? Ko aš �?ia atvažiavau? Aš �?ia nieko neturiu!“

Šioje, kaip ir keliose kitose knygos vietose, iš vienos pusės ataidi emigracijoje gyvenan�?ių santykis su dabartine aplinka ir su nostalgiška praeitimi gimtinėje. Ten, B612 asteroide, sociumas jau sukurtas, jis yra savitas, o �?ia, kur tiek daug narcizų, taip vadinamų babajų ir tų pa�?ių lapių, – kūrimas yra dažnai painus, neadekvatus ir skausmingas. Komiški ir tragikomiški epizodai palengva atskleidžia nenumaldomą vidinį kiekvieno emigranto norą sugrįžti į gimtinę – į erdvę, į būseną, kuriose viskas įgimta, savita. Žemė, palyginus su mažy�?iu asteroidu, yra didžiulis dangaus kūnas, kurį reikia prijaukinti. Kad kas būtų pažįstama, savita, turi tam skirti laiko, pastangų ir adekva�?iai suvokti savo ir kito skirtybes. Ir jas priimti.

„Bedalyje ir labdaryje“ „fakit“ ir kur kas keblesnės verbalinės duženos ir yra to kūrimo proceso netobulumai. Savitumu, pažįstamumu grįstos savasties kūrimo. Sėkmingas šito užbaigimas pasiektų sugrįžimo alternatyvą. Tegu ir ne ten, kur gimei užaugai, bet ten, kur gali būti savimi, kur žiūrėjimas į žvaigždes yra ne žiūrėjimas į namus, o žiūrėjimas namuose. Gimę, užaugę Lietuvoje dauguma emigrantų, pirma-antra karta nuo žagrės, skirtingai nei bežemiai praėjusio amžiaus viduryje, prigijimą naujojoje visuomenėje sieja ne su tautinio identiteto išlaikymu, bet su kalbos mokėjimu, prasigyvenimu, šeimos kūrimu. Tai atsispindi tame pa�?iame epizode kalėjime esan�?io kaltinamojo žodžiuose advokatui: „Lietuviui �?ia nėra šansų. Išeisiu – man bus keturiasdešimt. Kam aš tada būsiu reikalingas? Nei žmonos nebegalėsiu turėti, nei vaikų“ (p. 102).

Kitos aplinkos prisijaukinimas ilgainiui tampa išbaigtos sociumo transplantacijos dalimi. JAV dipukų kartai tai puikiai pavyko padaryti, Anglijoje besikuriantiems mūsiškiams šis procesas tebevyksta. Nors kiti atstumai ir kitos istorinės aplinkybės, pritapimo dilema išlieka tol, kol sve�?ioj žemėj užaugintos šeimos ir kartos kone visiškai pakei�?ia pirmosios gimtinės savitumą. Ta�?iau pakeliui į pažadėtąją žemę emigrantai susiduria su įprastais bene visiems atvykėliams būdingais jausmais: vienatve, nerimu, liūdesiu, ilgesiu. „Bedalyje ir labdaryje“ viskas pateikiama, kad galėtume tai nuolat matyti iš ironiškų, kartais sarkastiškų žiūros taškų.

Šešioliktame epizode „Ji per toli“ tragiškas įvykis įgauna tragikomedijos pobūdį. Vienas po kito pateikiami keliolikos dalyvių sakiniai. Šioje struktūriškai gana keistoje, bet originalioje kelių puslapių atkarpoje į policijos, vairuotojo, komentatorių situacijos dalyvių būrį įterpiami ir „Mažojo princo“ veikėjai ir net pats šio kūrinio autorius. Pasakos pararelizmai su kraupiu įvykiu oro uoste iš pradžių atrodo pernelyg pritempti, ta�?iau visos kultūrinės transplantacijos kontekste įgauna kai kurių emigrantų konkre�?iai ir emigracijos apskritai kraupokai aiškią neišvengiamybę. Neprigijimas taipogi vyksta – kaip ir prigijimas. Pastarasis vyksta gana tyliai, o nesugebėjimas prisijaukinti kartais priver�?ia atsidurti desperatiškose situacijose. Staiga į gimtinę grįžti užsimaniusiam lietuviui to padaryti neleidžiama. Kai kurie tiesiog daug grei�?iau nei kiti pajunta, kad laikas grįžti į savo mažytį asteroidą, kur viskas sava ir artima (emociškai, geogfrafiškai et cetera). Atsiranda tragikomiška situacija, kurioje savižudybė patenka į nesusipratimų virtinę, susipynusią iš įvairių profesijų, požiūrių, moralinių nuostatų: „Galiu jums pasakyti, kad prie sovietų niekas nesižudė“ (Komentatorius nr. 1) / „Nusprendė žmogelis, kad geriau mirti negu grįžti į tėvynę“ (Komentatorius nr.3) / „Kodėl net per vertėją nesuprato, kad jis tik nori grįžti į Lietuvą?“ (Žmona) / „Sakė I kill me, o jie negelbėjo vyruko“ (Komentatorius nr. 6)/ „I kill me! Ha ha ha! Važiuoja kalbos nemokėdami – fabrikiniai. Taip ir baigia“. (Komentatorius nr. 7) (p. 124-125).

Skaitant knygą nesunku pastebėti, kad vienas iš mūsų emigracijos bruožų yra tai, kad „nesklandumai“ sve�?ioje šalyje matosi kur kas geriau nei gimtinėje. Kai kurių emigrantų žodiniai ir protiniai švytelėjimai daug aiškesni, nes labiau išsiskiria iš vietinio kultūrinio vyksmo. Mūsuose kalbėjimai, nusikalbėjimai, jei išvis užfiksuojami, tai dėl to, kad tai padarė toks ir toks žmogus, vienokios ar kitokios būklės ar atsidūręs tam tikroje situacijoje. Anglijoje tai pastebima, nes tai padarė mūsų tautietis. Lietuvoje vargu bau ar kam kada prireikia paraidžiui „spelinti“ savo pavardę, gyventi viename kambaryje po keturiolika žmonių (nebent abejotino socialumo atvejais), aiškinti, ką reiškia ištartas „kaap“ – policininkas ar taksistas, nebent užkalbintum užkietėjusią žemaitę. Kitaip sakant, nebūtų Lietuva ES narė, nebūtų Anglijos – nebūtų ir šios knygos, nesusipratimų kontekste šypsenos nekeltų mažojo princo pokalbis su alkoholiku, į lėktuvus, skrendan�?ius į Geitviką, lyg bėgdami nuo gaisro, nesigrūstų mūsų tautie�?iai. Kad ir toks netobulas paaiškinimas: „Sako, kad aš ją mušiau? Vaidenasi jai kaip ir visad! Logiškai jūs pagalvokit – jeigu jau bū�?iau norėjęs, aš ją ir užmušt galėjau, nes va mano kumštis žiūrėkit! ‹…›... bet ji man nė prisiliesti neduoda, tai ar �?ia žmona, pasakykit? Jeigu, sakau, man neduodi, tai ką tu iš viso veiki �?ia?“ (p. 37).

Pastaroji citata palie�?ia dar vieną aštrią temą šioje knygoje – toleranciją smurtui artimoje aplinkoje, vagystėms, beribiam kvailumui, skystai duonai ir kitokiems neretai mums būdingiems bruožams ir požiūriams. Tekste beveik akivaizdu: kai nepritampi sve�?ioje aplinkoje, aplinkiniai žmonės tampa vis svetimesni. Neprijaukintas kitas tampa dar svetimesniu kitu. Kito kitoniškumas tampa dar labiau įtartinas, toks požiūris amplifikuojamas panašaus požiūrio bendrų, kol galiausiai tampa vyraujan�?iu ir apskritai priimtinu žmonių grupės/visuomenės požiūriu. Ta�?iau tai tėra ekskliuzyvinis uždaros bendruomenės bruožas. Integracija, arba prisijaukinimas siekia toliau, apima pla�?iau. O atvirkštinis procesas yra tai, kas vyksta tryliktajame teksto epizode „Vieno telefono istorija“. Jame jauti ironišką autorės šyptelėjimą ir matai buitinius SMS žinu�?ių klaidžiojimus tarp GB ir LT. Geriau ir būti negali – autentiškas virtualus bendravimas, kuriame neprofesionaliai norima pavogti telefonų, vis apsilankyti Babilone. Ne Mesopotamijos, o Panevėžio. Vargu bau ar tai prisideda prie tolygios europietiškos integracijos. Emigracijoje ši atskirtis dar labiau ryški ir beviltiška – Anglijoje babiloniška kultūra gali egzistuoti tik izoliuota, o saugiai gyventi įmanoma tik tokiems naujiesiems lietuviams – mažiesiems princams: „– Tarp žmonių taip pat jautiesi truputį vienišas, – tarė gyvatė“ („Mažasis princas“, p. 64). Galima sakyti, jog kai kurie ten gyvenantys tarp eilu�?ių neju�?ia išsiduoda, kad serga mažųjų princu sindromu: suvokimu, kad savo planetoje, tiksliau, asteroide, esi pats sau karalius, pats viską valdai, pats leidi ir vykdai įstatymus, nustatai kalbos taisykles, socialines normas. Ta�?iau užmiršta, kad gyvena ne konservų dėžutėje, bet galaktikoje, kur įsikūrė daug kitokių ir dar daugiau kitokio. „Bedalis ir labdarys“ leidžia pažvelgti į mažųjų princų gyvenimą ir kartu įžvelgti skrendan�?ių ir atskridusių į Angliją bedališkumą ir tragikomiškumą. Kartu su autorės originaliu dialogų ir monologų konstravimu, pavadinimų montavimu ir gera doze dažniausiai ver�?iamos knygos iš prancūzų kalbos.

Appendix knygos dalį autorė pavadina „Apendicitu“, kurį sudaro „Google translate“ lygio išversti miniatiūriniai tekstai, rasti vieno prekeivio kompiuteryje. Tokiu būdu pabaigoje esantys nesusikalbėjimai įgauna absurdiškumo atspalvį. Panašiai kaip ir epizode „Pietūs su velniu prie angelo“, kur pabaltijo tautų žmonės metamorfizuojasi į nokijas, motorolas, samsungus, kur autorė tampa lietuve, rutuliojasi mūsų santykiai su rusais, neaplenkiant nė latvių ir žydų.

Pukytė daug pasako nieko nepapasakodama. Knygos dalyviai yra naratoriai, o skaitytojai – stebėtojai. Mažųjų princų ir vieno tikrojo su geltonais plaukais ir ilgu šaliku. Pastarasis sugrįžo, bent jau atrodo, kad turėjo sugrįžti. Taip atrodo iš paskutinio „Mažojo princo“ autoriaus sakinio: „Todėl maloniai prašau: neleiskit man liūdėti ir kuo grei�?iau parašykit, kad jis grįžo...“. Tai pasakęs šių žodžių savininkas po metų žuvo skrisdamas kažkur tarp Žemės ir B612, o mažųjų princų kelionės tęsiasi ir toliau. „Bedalis ir labdarys“ padeda į šią kelionę pažvelgti iš ar�?iau.

Kęstutis Šatkauskas

Recenzijų konkursas.