Vytautas Stankus: kita tikrovės pusė

2015-01-26

 
 

Iš veidrodžio, už: eilėraš�?iai / Vytautas Stankus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 123 p. – ISBN 978-9986-39-798-4

Įprasta teigti, kad svarbiausia jaunojo rašytojo kūrybinėje trajektorijoje yra pirmoji knyga: tai neva atspirties taškas, pamatinis akmuo, duodantis pirmąjį impulsą tolesnei – susiklostysian�?iai arba ne – kūrėjo „karjerai“. Visgi su šia nuostata būtų galima nesutikti – svarbiausia, arba bent gerokai svarbesnė nei pirmoji, yra antroji knyga – tik joje atsiskleidžia autoriaus kūrybos tendencijos, kryptis ir vieta kultūriniame kontekste. Šiemet vertų dėmesio antrųjų knygų Lietuvos poezijos padangėje būta kelių: viena iš jų – Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“, knyga, kurios tekstai leidžia matyti, koks kūrybinis kelias poeto nueitas po „Vaikš�?iojimo kita ledo puse“ (2009) ir suteikianti galimybę kalbėti apie V. Stankaus įsitvirtinimą poetų gretose.

Visų pirma, vertas dėmesio yra rinktinės struktūrinis pamatas: tvirtas „stuburas“ knygai visada yra labai svarbus, o juo labiau tada, kai forma puikiai koreliuoja su sematiniu lygmenimi. „Iš veidrodžio, už“ sudaro trys skyriai: „atspindžiai“, „skai�?iai“ ir „atspindžiai“. Sumanymas vienodai pavadinti pirmąjį ir paskutinįjį knygos skyrius puikiai dera prie jau pavadinime aptinkamo ir knygoje dominuojan�?io veidrodžio motyvo. V. Stankaus eilėraš�?iuose skaitytojas patalpinamas į savitą dvigubą erdvėlaikį, kuriame ir „vyksta“ šio poeto tekstai. Toks ambivalentiškumas, vientiso pasaulio nebuvimas stiprina netikrumo, nerimo pojūtį, dominuojantį visoje knygoje.

Kitas motyvas, ne mažiau svarbus nei veidrodis, šioje knygoje yra skai�?iai: besidomintys V. Stankaus kūryba jau yra pripratę prie fragmentiškumo, pomėgio skirstyti tekstą į nedidelius „epizodus“. Šią kūrybinę strategiją antrojoje knygoje autorius tęsia ir gerokai išplėtoja. Daugumą tekstų poetas skaido į sunumeruotus fragmentus, kurie šiek tiek stabdo eilėraš�?io eigą ir suteikia jam visai kitokį poetinį kvėpavimą. Atrodytų, kad toks prisirišimas prie „nepoetiškos“ aritmetikos turėtų apsunkinti knygos audinį, ta�?iau yra priešingai: vienas geresnių pavyzdžių – struktūrinį vientisumą palaikantys eilėraš�?iai – laiškai iš už veidrodžio. Tai sunumeruoti tekstai, sudėlioti knygoje be jokios tvarkos, nepaeiliui. Toks žaidimas suteikia poetiniam knygos audiniui gelmės: be lyrinio subjekto egzistuoja dar vienas balsas – vėlgi, tarsi savitas alter ego – kuris kalba ne tik skaitytojui, bet ir lyriniam subjektui (gal net labiau pastarajam), tokiu būdu ple�?iama kalbėjimo perspektyva. „Kito“ svarbą šioje knygoje patvirtina jau pirmasis rinkinės tekstas „pokalbiai prieš veidrodį“:

ir tu, ir aš

tikriausiai esu

tas pats tu, tikriausiai

esi tas pats
 

aš gyvenime kitame, kitame kūne (p. 7)

Be to, sprendimas sudėlioti laiškų tekstus nesilaikant logiškos sekos, suteikia keletą skaitymo galimybių – galima skaityti „Iš veidrodžio, už“ kaip vientisą kanoninį poezijos rinkinį, ta�?iau galimas ir kitas skaitymo būdas – paeiliui dėliojant laiškų tekstus – žaidimas, primenantis Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“. Autoriaus polinkį eksperimentuoti, žaisti įrodo ir eilėraštis „mechanika“ (p. 46): �?ia sąmoningai praleidžiami lyginiai skai�?iai.

Ne mažiau nei struktūra, svarbus ir pats knygos turinys. Temos, dominan�?ios V. Stankų, antrojoje knygoje kinta nežymiai: svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo ir mirties priešprieša, svarstomas kalbos ir rašymo santykis, ir, žinoma, intymūs individo jausmai. Kinta tik raiška, būdas, kaip poetas perteikia šiuos jausmus. Lengva pastebėti, kad V. Stankaus santykis su kalba juda dviem kryptimis: viena vertus, skaitytojas susiduria su labai „švariais“ ir suvaldytais tekstais, tokiais kaip „O“ (p. 76), artimais eksperimentui. Kaip tik minimalistiniai, smarkiai „išvalyti“ tekstai yra stiprioji V. Stankaus poetikos pusė. Kita vertus, šalia jų aptinkami tokie eilėraš�?iai kaip „kauliškoji“ (p. 103). Šis eilėraštis kupinas vaizdinių (kartais net kiek groteskiškų), kurie persipina vienas su kitu ir taip sukuria labai tankų eilėraš�?io audinį. Vytautas Stankus leidžia vaizdų srautui plūsti laisvai, nekontroliuojamai, atsiranda, sakytume, savotiška „kliedesio poetika“. Panašūs į tokius „įvaizdžių srauto“ eilėraš�?ius yra ir tokie tekstai kaip „ – – – “ (p. 111) – tai – saviti poetiniai žaidimai. Užkalbėjimo dialektika jungia V. Stankaus tekstus su Rimvydo Stankevi�?iaus poezija, kuriai ypa�? būdingas žodžio kaip kalbelės, maldos traktavimas. Tiesa, vaizdinių gausūs V. Stankaus eilėraš�?iai kartais kelia šiokių tokių abejonių, mat retsykiais poetas perkrauna tekstą ir neįstengia išlaikyti jo tolygumo. Intesyvi vaizdinių lavina, kuri užgriūva skaitytoją šiam nespėjant susivokti, pernelyg tankaus įvaizdžių audinys neleidžia įsigilinti į prasminį teksto klodą, tad tekstas nustoja gelmės.

Taip pat svarbu, kad poetas, rodos, vienodai gerai jau�?iasi taikydamas įvairias poetines formas: autoriaus vaizduotei pasiduoda ir verlibras, ir rimuotas tekstas. Tiesa, rimuotų eilėraš�?ių knygoje nedaug, ta�?iau jie pakankamai tvarkingi, išskyrus „– – –“:

lyg skai�?iuotėj – taika kaip taika

lyg žurnaluose – karas kaip karas

tarsi pienas išlietas staiga

ant bespalvio teleekrano (p. 9)

Banalokas rimas, kapota maršą primenanti ritmika, „nudėvėti“ įvaizdžiai, ir nemotyvuota keista leksika (teleekranas) silpnina tekstą ir drauge su juo visą gana stiprią rinktinę, nekoreliuoja su kitais, daug stipresniais eilėraš�?iais. Savotiškai atrodo ir pasirinkimas dėti tokį abejotiną eilėraštį į knygos pradžią. Tokių kokybinių „slystelėjimų“ knygoje esama ir daugiau. Pvz., skaitant eilėraštį „stop kadrai“ (p. 93) kyla klausimas, ar tikrai reikalingos paskutiniosios jo eilutės („VII. atkosėju jonvabalį – švie�?ia – / toj pusėj aš gyvenu“): pastarosios nieko naujo tekstui nesuteikia, tampa tiesiog papildomu balastu – toks neapdairumas gana neįprastas, turint galvoje, kad daugžodžiavimas V. Stankaus poezijai nebūdingas.

Su kitu dėmesio vertu jaunosios kartos poetu Mindaugu Nastaravi�?iumi, šiemet taip pat išleidusiu antrąją knygą („Mo“), V. Stankų sieja poetinė medžiaga: abu poetai naudoja savotiškas buitines situacijas, kurias transformuoja į poetinį tekstą. Ko gero, galima svarstyti apie besiformuojan�?ią naują tendenciją – atgimstantį norą liudyti, „ištempti“ poetinės tikrovės ribas ir priartinti ją prie kasdienybės. Ta�?iau V. Stankaus kūryboje įdomu tai, kad jo liudijimas neapsiriboja asmeninėmis patirtimis, stengiamasi aprėpti kuo daugiau, iš �?ia ir minėtas šio poeto eilėraš�?ių daugiabalsiškumas. Vienas įdomesnių prozos ir poezijos derinių „Iš veidrodžio, už“ yra tekstas „skai�?iai“, kuriame dera kasdieniškos situacijos, poetiniai intarpai ir netikėtos „biografinės“ nuotrupos:

5.

vaikas vejasi kamuolį, išbėga į gatvę

6.

Aleksandras R. (1889 – 1921)

buvo mėlynų akių, tamsaus

gymio, tarnavo laivyne,

kilus gaisrui nuskendo

(…)

8.

ir veidrodis tamsoj pagimdo tamsą

ir plyksteli drugelis žiebtuvėlio (p. 65)

Antrojoje knygoje V. Stankus išmėgina įvairias kalbėjimo perspektyvas ir būdus, gretina tai, kas atrodytų nesugretinama. Kitas itin stiprus eilėraštis, kuriame taikoma ši kūrybinė strategija yra „Endšpilis“ (p. 56) – �?ia taip pat žaidžiama buitinėmis situacijomis, įvykiais, kurie pateikiami tarsi trumpos prozinės žinutės, ir stipriai poetizuotos, labai ritmiškos kalbos derme. Ši proziško ir poetinio kalbėjimo darna, mėginimas ištrinti ribą tarp to, kas yra ir kas nėra poezija, drauge su minėtu polinkiu į eksperimentą, žaidimą į kartais nuobodoką lietuvių poetinę dykrą įneša šiek tiek gaivaus vėjo.

Tokie tad yra V. Stankaus tekstai: vis dar kupini sniego („ir dar kažko trūksta / dabar neįvardinsi, sniegas / nešalta tik didelis šuo / atsikandęs ramybės“, „sninga“, p. 10), sunkių, kiek šiurpių vaizdinių, atliepian�?ių amžinos vienatvės temą („tad kelkis vaike kelkis likom dviese / kol žemė dar minkšta nes vos užsnigs – nenusikasi“, „be vardo“, p. 91) ir, drauge – romaus buvimo dviese („prieš atsisveikinant“, p. 11). Atrodo, kad poetinis kalbėjimas V. Stankui reikalingas kaip mėginimas suprasti save, ir, drauge, išsiversti pasaulį į kitą, galbūt suprantamesnę kalbą: „tik tiek ir telieka man – rašymas / Ir nuojauta, kad greit pasibaigsiu“ („ketvirtasis laiškas iš už veidrodžio“, p. 14).

Dovilė Kuzminskaitė

Recenzijų konkursas.