Skaitymo metai - Atsiminimo tolis

Atsiminimo tolis

2015-01-28

 
 


 
 

Mo: eilėraš?iai / Mindaugas Nastaravi?ius; knygoje panaudotas Ri?ardo Šileikos nuotraukų ciklas „Nužaistų vietų perdėlionės“. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 61 p. – ISBN 978-609-466-004-7

Kad ir kiek būtų kalbama apie ezoterinį ir periferinį (ką ten periferinį – grei?iau už-sisteminį) poezijos pobūdį šiuolaikinės kultūros lauke, – o tokių šnekų, nors ir juodai įgrisusių, vis dar pasitaiko,– eilėraš?ių knygos kaip pasirodo, taip pasirodo: patiems poetams, rodos, nė motais, jei ciniški rinkos virtuozai arba skausmingai nuprozėję intelektualai juos laiko mirusiais ar bent jau ne šio pasaulio atstovais.

Štai Mindaugas Nastaravi?ius brūkštelėjo eilėraš?ių knygą skambiu ir dainingu pavadinimu „Mo“. Poezijos atveju klausimas „apie ką?“ dažniausiai yra visiškai bevertis ir sausu rezultatu pralaimi klausimui „kaip?“, prie kurio negaištant nė akimirkos ir derėtų pereiti. Ta?iau dėl šventos ramybės, pasitelkiant Aido Mar?ėno pagiriamąjį žodį knygos nugarėlėje, pagrindinį M. Nastaravi?iaus eilėraš?ių išeities tašką vis tik galima įvardinti: „Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė šios poezijos knygos veikėja“. Bet kaip? Kaip Atmintis tampa veikėja?

Šiame rinkinyje M. Nastaravi?iui itin svarbi buvimo / matymo – nebuvimo / prisiminimo ašis, aplink kurią išsidėsto didžioji dalis eilėraš?ių. Matyti lyriniam subjektui reiškia betarpiškai būti patirtyje, gyvame laike, matyti reiškia vienkartinumą, į kurį negalima sugrįžti, kuris išnyksta vos pasirodęs, tiesa, palikdamas pėdsakus, bet ne daugiau. Tuo tarpu prisiminti reiškia betarpiško patyrimo nebūtį, neįveikiamą nuotolį, abejojimą, potencialią klaidą, pražiūrėjimą. Matymas pasirodo kaip neišvengiamybė, kaip ?ia ir dabar, savo ruožtu prisiminimas neįrodo nieko, išskyrus faktą, kad norima kažką įrodyti; taigi Atmintis iškyla kaip vaiduoklių kapinės (kuriose laidojama jau ir taip seniai numirusi, praėjusi „tikrovė“), o poeto eilėraš?iuose apstu tokių eilu?ių: „būdavo, atsistojame toje pievoje, bet nė vieno iš mūsų / nebesimato, būdavo, atsistojame toje pievoje, / bet nė vieno iš mūsų nėra“ („Kardinolai“, p. 9); „vandeniu lašėjusiu nuo manęs, būsiu užpylęs tuš?ią / savo vietą, o akys ir toliau žiūrės į sieną, / kurios mūsų kambaryje niekad nebuvo“ („39,4“, p. 31); „ir tada jau atidaviau save uoksams / geniams kurie neskaudėjo nes ten kur augau / manęs jau nebuvo“ („Tegul gyvena kiti“, p. 33); „Nepramuštos minutės, nes nema?iau, kaip suteki, / nes negirdėjau, kaip išbėgi, sraunūs nebuvimo metai <…>“ („Kur?ias pasimatymas“, p. 55).

Remdamasis šiuo neišvengiamu ir bendražmogišku perėjimu nuo buvimo prie buvimo prisiminimo M. Nastaravi?ius plėtoja kismo poetiką, tarsi klausdamas: kas yra tas, kuris nuolat kei?iasi? Kiek tas, kuris atsimena, yra tas, kuris patyrė? Galų gale, kas yra tai, kas lieka nepaisant begalinių permainų? Ir kiek apskritai apie šitai galima pasakyti ką nors tikra ir ap?iuopiama. Šiuos trapius aspektus autoriui pavyksta paliesti jautriai ir įtaigiai, pavyzdžiui: „Toks Miša pataikydavo iš pirmo ar antro karto, / pilnas kiemas būdavo kraujo / pilna šlapimo pūslė, kurią išpjaudavo / ir atiduodavo man / maigydavau ją žiūrėdamas, / kaip tvarko gyvulį / viską išspausdavau, pripūsdavau oro, / užrišdavau, kiek begalvo?iau, / neprisimenu, kodėl“ („Papjovėme, bet nevalgėme“, p. 20).

Eilėraš?iuose, ypa? krypstan?iuose į nutolusios vaikystės, jaunystės provincijoje refleksiją, tarkime, „Kardinolai“, „Papjovėme, bet nevalgėme“, „Šūvis iš Statybininkų gatvės“, „Jungtys“, „Balso mutacija“, aiškiai justi pasakojimo (intrigos) intonacijos: eilėraš?ių struktūra pasidaro labai liauna, trapi, o eilutė priešingai – tvirta, savarankiška, todėl lengvai pasiduodanti įvairioms skaitymo strategijoms. Antai užrašius M. Nastaravi?iaus tekstus kaip prozos pastraipą, nekiltų nė menkiausio įtarimo, kad tai – grakšti miniatiūra; bet vos išskirs?ius į strofas, darosi akivaizdu, kad tai – eilėraštis. Ta?iau, žiū, autoriui užlipus į sceną ir balsu dėliojant naujus akcentus, klausytojas susiduria su dramos monologu, o tinkamai stabtelint ir gundant – netgi su anekdotu. Toks eilėraš?ių lankstumas suteikia jiems „svorio“, juslinio medžiagiškumo, sukuriama iliuzija, tarsi skaitytojas galėtų pats pasirinkti takelį, kuriuo žengs į kūrinį.

Kiek silpnesni tie eilėraš?iai, kuriuose poetas plėtoja vyro ir moters santykių (trūkstan?ių ar jau nutrūkusių) giją, pavyzdžiui, „Choras: mi“, „39,4“, „Baigiu susitaikyti“, „Kur?ias pasimatymas“. Nors ir techniškai atlikti, šie kūriniai pasižymi solipsistiniu dangstymusi, intensyvėjan?iu poetiniu manierizmu, dirbtinumu, stokoja žvitrumo ir drąsos, kuriais M. Nastaravi?iaus eilėraš?iai šiuolaikinės lietuvių poezijos kontekste bene labiausiai ir išsiskiria. Šitai, galimas daiktas, lemia distancijos specifika: tų pievų, kurioje ganosi karvės ir apie kurias dažnai rašo autorius, jau nebematyti (= jų nėra ir kaži ar kada buvo), vadinasi, jos yra ištrūkusios iš bet kokios būtinybės, bet kokio determinizmo, yra atminties rašytos ir daugsyk perrašytos, persapnuotos, tiek tolimos ir tiek negyvos, kad ni?nieko nebereikalaujan?ios. Ir tai, įrodo M. Nastaravi?ius, yra kuo puikiausia medžiaga jo kūrybai. Savo ruožtu patirtys ir jausenos, iš kurių išlieti vyro-moters eilėraš?iai, laiko atžvilgiu veikiausiai yra gerokai artimesnės, jautresnės, gyvesnės, tebestovin?ios prieš akis ir tarsi įpareigojan?ios, tarsi primenan?ios, kad senaties terminas dar nėra suėjęs.
 
Apskritai rinkinį „Mo“ daugiausiai sudaro teigimo, konstatavimo eilėraš?iai: juose vengiama įvairesnio pobūdžio kolizijų, priešpriešų, užimama „taškų dėliojimo ant i“ pozicija, kuri, išryškindama atomazgos, galutinės tvarkos nuotaikas, slopina tekstų intensyvumą, paver?ia juos uždaromis, tolydžiomis ir statiškomis reikšmės konstrukcijomis. Bene vienintelė tekstuose aptinkama opozicija yra laikinė ir grįsta elementaria tada / tendabar / ?ia dichotomija. Ja poetas varijuoja puikiai, paliesdamas išsiskyrimo, mirties, augimo, pasaulio plėtimosi temas, ta?iau visam eilėraš?ių rinkiniui vieno įtampos židinio vargu ar gana, ilgainiui darosi akivaizdu, kad koncepcija, kuria remiamasi konstruojant eilėraštį, vis kartojasi, o skiriasi „tik“ vardai ir siužetai. Tiesa, patys eilėraš?iai dėl to anaiptol netampa prastesni. Visgi rinkinio kontekste (dėl galimybės ?ia pat juos palyginti) eilėraš?iai atrodo kiek pras?iau nei pavieniui išbarstyti kultūrinėje spaudoje ar poetiniuose skaitymuose.

Nepaisant to, po „Mo“ aišku viena: M. Nastaravi?ius yra poetas, kurio nedera išleisti iš akių. Ne tik dėl to, ką jis jau nuveikė, bet ir dėl to, ką dar nuveiks.

Dainius Vanagas


Recenzijų konkursas.

 

Organizatoriai

Partneris

Informacinis partneris

Siekdami užtikrinti efektyvų interneto svetainės veikimą, jos veikloje naudojame slapukus (angl. cookies). Tęsdami naršymą interneto svetainėje, sutinkate, kad Jūsų kompiuteryje būtų įrašomi slapukai. Slapukų politika