Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Gyvenimas asteroide Nr. 152
2015-01-28
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo: romanas / Rasa Aškinytė. – Vilnius: Vaga, 2013. – 206 p. – ISBN 978-5-415-02331-8
Kartais knyga tampa vartais į pasaulį. Nebūtinai į mūsų ir nebūtinai į geresnį – šiaip į kokį nors. Štai slenki puslapiais ir junti, kaip šiurpsta oda: priešais akis veriasi neregėti kraštovaizdžiai, kūnus judina neatpažįstami dėsniai, o visur aplink siautėja begalinis triukšmas. Šis svetimumas gali traukti, gali atstumti – niekuomet nežinai, kaip jausies naujame pasaulyje.
Rašytoja Rasa Aškinytė parašė romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Norint jį tiksliai perprasti, reikia būti žmogumi, kurio niekada nebuvo. Būti nebuvusiu, kai esi – kebli užduotis, ta?iau pabandyti galima.
Įsivaizduokite šią knygą kaip asteroidą Nr. 152 – mažytę planetą, per nago juodymą (bet ne daugiau) panašią į mūsų Žemę. Šiame asteroide, kaip ir mūsų planetoje, tarpsta žmonės, tik jie nei gyvi, nei mirę. Jie – daiktai. Nors geba judėti, jų kraujagyslės – lyg išdžiūvusios upės, jausmai – lyg matematinės formulės, o žodžiai – lyg pjuvenų byrėjimas. Jie ir lie?iasi kaip daiktai – atsitiktinai, inertiškai, iš tiesų net nesiliesdami.
Asteroide Nr. 152 gyvena ne šiaip sau kokie daiktai. Tai – vyras ir moteris. Jie bando vienas kitą mylėti. Jiems nesiseka, nes: a) nežino, kaip tą daryti, b) nežino, ar tai apskritai įmanoma, c) nenori to daryti, d) bijo tą daryti, e) jie daiktai – normalu, kad nesiseka. Kai nesiseka labai ilgai, jie pabando mylėti kitus daiktus – kitus vyrus ir moteris, bet rezultatas būna toks pat. Kadangi šiame asteroide labai mažai deguonies, daiktai stengiasi ją taupyti apsimesdami, kad viskas yra, kaip turi būti. Šaltais veidais jie stengiasi būti negailestingi, aštrūs, šiurkštūs – nes bet koks išsprūdęs švelnumas, net pati mažiausia silpnumo akimirka, ir asteroidas subyrės į šipulius.
Pagrindinių asteroido daiktų – vyro ir moters – santykiai vystosi be dekoratyvinio lukšto, suprask – iš esmės, su kuo didžiausia nuogumo intencija, prie kiekvieno judesio prilipdant seklaus motyvo aprašą – ir kuo jis mažiau pagrįstas, tuo geriau (absurdiškiau). Kartais daiktai taip įsisiautėja, kad drabstosi vardan drabstymosi – taip jie atskleidžia savo beribį troškimą gyventi. Tas troškimas, žinoma, yra pasmerktas kiekviename žingsnyje.
Apie šią planetą žinoma asteroidų tyrinėtoja Renata Šerelytė rašo: „Jeigu autorės sumanymas buvo pavaizduoti nelaimingą „tuštumos“ žmogų, persekiojamą maniakinės depresijos, kurios diagnozė romano pabaigoje pasitvirtina (vaikinas sudegina savo mylimąją), žmogų, kuriam nieko nereikėjo (niekas ?ia iš tiesų filosofinis – apima visą vertybių sistemą, netgi žmogiškumo sampratą), kurio visata sudaryta iš kubų, kreivių, rombų, kampų, liudijan?ių ankštą, betvarkį chaosą – lenkiu galvą, ir tiek“.
O štai Audrius Ožalas asteroidą Nr. 152 lygina su Milorado Pavi?iaus ir Daniilo Charmso planetomis. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tai melas. M. Pavi?iaus planetoje net tiršta nuo dialoginių sąskambių, atradimai ir daugiasluoksnės interpretacijos plaikstosi po visą atmosferą. Asteroidas Nr. 152, priešingai, yra tylus ir sausas, ?ia kvepia dykuma, nors apsimetinėjama atogrąžų miškais. Be to, viskas ?ia atrasta dar prieš pradedant ieškoti. Kalbant apie D. Charmsą... Nors tyrinėtojai yra linkę šią planetą apibūdinti kaip ekscentrišką ir ne itin draugišką sveiko žmogaus psichikai, ji vis tik išsiskiria tobulomis proporcijomis: fauna ir flora ?ia jau?ia ribas, žino, kada dėti tašką, kada liautis vešėjus. Oras ?ia gaivus, tereikia gurkšnio, kad be vargo išgyventum dieną. Savo ruožtu asteroidas Nr. 152 yra besaikis kūrinys, žmonės-daiktai ?ia šneka be perstojo ir niekaip negali liautis – nes jei liautųsi, matyt, žūtų.
Beje, vienas iš šio asteroido gyventojų sutiko duoti interviu vienam literatūriniam žurnalui. Į klausimą, kaip jis jautėsi paskutinį kartą mylėdamasis su Astra, vyras-daiktas atsakė: „Buvau pavargęs meluoti, manęs niekada nemylėjo. Niekas nenorėjo manęs tokio, koks buvau. Nieko dėl to nekaltinu, buvau bjaurus, o pasikeisti negalėjau. Neken?iau savęs dar labiau nei kiti, o visos meditacijos „pamatyk žvaigždę savo viduje“ neveikė. Kiek bežiūrėjau, ma?iau tik šūdą“ (p. 177). Kadangi literatūrinis žurnalas – ne bulvarinis skaitalas, teko suktelėti temą kita linkme. O, sakykite, kaip pas jus juda žmonės? „Judėti galima netvarkingai, įvairiomis kryptimis tiesiomis linijomis. Arba vingiuotomis. Judėti galima visiems vienu ratu. Arba kiekvienam atskirai, mažais rateliais. Judėti galima tvarkingai, tiesiomis linijomis. Jau nekalbant apie tai, kad galima visai nejudėti. Bet kaipgi žmogus nejudėsi, kai visi aplink tokie aktyvūs, stengiasi, siekia velniai žino ko, kuria bendrąjį gėrį! Viskas taip kei?iasi, tobulėja, tik užsižiopsok, ir liksi šiknoj. Ar esat matę, kad kas nors visiškai nejudėtų? Net ir stabiliausius anks?iau ar vėliau išjudina. Pavyzdžiui, smėlis. O kuo aš blogesnis už smėlį?“ Interviu buvo ilgas ir, kaip matote, išties labai įdomus.
Stilistiškai asteroidas Nr. 152 labai vientisas ir primena griežtai struktūruotą inkštimą: kiekvienas paviršiaus centimetras yra kaip du vandens lašai panašus į greta esantį, todėl tarpusavyje juos galima lengvai maišyti, be to, dalį jų (kad ir didžiąją) išmetus esmė vis tiek išlieka nepakitusi. Kai transformacijos neiššaukia jokio poky?io, aišku viena – susiduriama su genialia kosmoso išraiška.
Jei asteroidą Nr. 152 įsivaizduotume kaip romaną, reikėtų pasakyti, kad sakinių kaltūnai ryžtingai ridenasi į priekį, mieguistą pasakojimą vis bandoma išjudinti paradoksaliais, ta?iau prėskais, dažniausiai niekur nevedan?iais pasaulio vertinimais. Autorei pavyko sukurti kaip reta nykų ir jokia intriga, vitališkumu, smalsumu nekvepiantį pasaulį. Šis, žinoma, pridengtas ironijos šydu – nes kas gi dabar neprisidengia ironija, ta visų kal?ių išpirkėja: kur tik kokia nesąmonė, ten, žiū, vis ironijos klodai. Jums nejuokinga? Taigi ?ia ironija! Nieko nesupratote? Taigi ?ia, kad ją kur velniai, ironija! Štai gardus gabalėlis ironijos gurmanams: „Sutartis – šventas dalykas. Aš, pavyzdžiui, sudarau šimtus įvairiausių sutar?ių, prižadu visko, tik nieko neištesiu. Tada vaikštau sau ramus ir susikaupęs, be jokių sąžinės priekaištų, viską išsamiai apmąstau ir nutariu, kad jie patys buvo kalti. Žodžiu, nelieku abejingas, elgiuosi taip, kaip ir dera, sulaužius šventus įžadus“ (p. 103).
Asteroidas Nr. 152 pateko į Metų asteroido rinkimų penketuką. Taip nutiko todėl, kad kosmose asteroidų spar?iai mažėja. Mokslininkai priversti verstis per galvą, kad ką nors rastų ir nominuotų.
Dainius Vanagas
