Amžinųjų bedalių vargai

2015-01-28

 

 
Bedalis ir labdarys: dialogai ir monologai: trumpoji proza / Paulina Pukytė. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 156 p. – ISBN 978-9955-605-81-2

Dar prieš tapdamas sėslia būtybe žmogus nuolat klajojo ieškodamas geresnės vietos gyventi. Keliauti ten, kur patogiau, keliauti nepaisant gimtosios vietos ir šaknų, buvo ir tebėra giliai įaugę į vis daugiau, vis so�?iau, vis papras�?iau gyventi norin�?io žmogaus kraują.

Emigracijos tema, nors viešojoje erdvėje sukasi jau nuobodžiai ilgai, tebėra opi. Neatsitiktinai: kai pagal gyventojų skai�?ių Londonas yra pristatomas kaip tre�?ias Lietuvos miestas, susimąstyti išties yra apie ką.

Žinoma menininkė Paulina Pukytė apie tai mąsto jau daugiau nei dešimtmetį – mąsto žvaliai ir azartiškai, įsisąmoninusi visus už ir prieš, neturėdama jokių tuš�?ių iliuzijų ir juo labiau – jokio noro pamokslauti, ką nors ginti ar užpulti. Naujoji rašytojos knyga „Bedalis ir labdarys“ sudaryta iš monologų ir dialogų, apeliuojan�?ių į buvimo svetur patirtį. Labdarys �?ia, suprask – Didžioji Britanija, o bedalis – vargšas lietuvis, iškeitęs gimtinę į sotesnio gyvenimo pažadą.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje gana dažnos sėkmingai išvykusiųjų istorijos – apie žmones, puikiai žinan�?ius, ko nori, turin�?ius reikiamas sąlygas bei sugebėjimus ir užsienyje susikūrusius gyvenimą, apie kurį visuomet svajojo. Tūlas savo žemę myluojantis lietuvis pasakys, kad tai – piktavalių propaganda, bandymas dar daugiau jaunų žmonių išvilioti į platųjį pasaulį. Tokiam bambekliui ši P. Pukytės knyga turėtų patikti – joje tikrai nėra laimingų, sėkmingų emigrantų. Čia savo problemas ir baltinius skalbia įvairūs veltėdžiai, juodadarbiai ir sandėliukų gangsteriai, dažniausiai gerai sugebantys tik du dalykus – „galiu kasti griovį, galiu nekasti...“, nemokantys vietinių kalbos, nesugebantys prisitaikyti prie papro�?ių ir gyvenimo būdo, graudžiai vieniši, desperatiški ir visapusiškai išsekę. Akimirką gali net pasirodyti, kad ši trumposios prozos knyga yra skirta emigracijos prevencijai. Tai gana šmaikšti ir netikėta perspektyva, mat pati autorė, jau ilgą laiką gyvenanti užsienyje, šia tema neabejotinai žino ir gerokai pozityvesnių istorijų. Tik, aišku, skaityti jas nebūtų taip įdomu – dugnas visuomet masina labiau.

Formos požiūriu P. Pukytės tekstai – kuo tikriausias vinegretas: susirašinėjimai SMS žinutėmis, poemų imitacijos, dramos, internetiniai komentarai, interviu, laikraš�?ių antraštės, pasakos, sakmės ir netgi scenarijus. Tekstų personažai grumiasi su jiems svetimu ir nepažįstamu pasauliu: moteris desperatiškai bando iškviesti greitąją pagalbą savo sužeistam vyrui, ta�?iau niekaip nesusišneka su pagalbos centro operatore („Atvažiuokit grei�?iau“, p. 21); gauja pagėrusių vyrukų trankosi po savo rajoną, užsuka apžiūrėti skovą, kuriame kadaise gyveno, ir susikimba su galvas skaldan�?iu babajumi („Iš Iliados“, p. 33); žmogžudyste įtariamas vyras yra iš anksto praradęs viltį apginti save teisme (nors nėra kaltas), o jam ir advokatui vertėjaujanti moteris (taip pat lietuvė) dūsta santuokoje su tarsi iš medžio išdrožtu britu („Burokėlis ir dėmė“, 79 p.). Komunikaciniai nesusipratimai, vagystės, slapti „bizniukai“, nuolatinis nusikaltėlio / kenkėjo / parazito statusas, aukos sindromas, abejingumas, neviltis, savižudybės – tai vis lietuvių nuotykiai Didžiojoje Britanijoje!

Šie nuotykiai, kaip ir būdinga autorės kūrybai, įkūnijami puikia šnekamąja kalba – veikėjai plūstasi ir dejuoja autentiškomis savo socialinio sluoksnio intonacijomis, lengvai ir tiksliai liejasi slengas, vien pokalbių ir monologų dėka – be jokių pseudopsichologinių aprašinėjimų – sukuriami įtaigūs žmonių paveikslai. Pavyzdžiui, ar jums neteko girdėti ko nors panašaus? „Alio, a girdi? Zdarov! Tai aš jau nusileidau. Normaliai. Daug �?ia žmonių, kol išeisiu... Da tašę reikės atsiimti... Da atsistot negaliu... Nu va, dabar jau atsistojau. Grūdasi �?ia visi... Jo, nu daba jau išleis mus... Ką? Normaliai. Aha... Nu... Tai da kol išeisiu... Kad tų žmonių, blia! ... Nu va, dabar jau einu iš lėktuvo. O, da laiptais �?ia lipt! Eina naa...! Nu autobusu da veš. Ką? Autobusu veš, sakau! Jau įlipau. ... Nu ir krato! Reikia, sakai? Ha-ha-ha! Nu gal kam ir reikia biškelį... O! ... Važiuojam! ... Aha. Siūbuoja! Ant posūkių užneša! Nėr kur laikytis �?ia... Kurva! ... Nu jo. O tu? Nu tu duodi!  („Odisėjas“, p.31)“.

Visgi šis stilingas pasažas ver�?ia ne tik ironiškai šyptelti, bet ir užduoda klausimą: ar ši tekstų rinktinė iš tiesų apie „kelionę per svetimos kultūros pelkę“, kaip kad rašoma galiniame knygos viršelyje? Dauguma P. Pukytės veikėjų – pelėsiais ir kerpėmis apaugę autsaideriai. Jų būtis nyki ir be lašelio šviesos, savivoka menka, gabumų nėra arba jų savu laiku niekas neatrado ir nepadėjo realizuoti. Tai žmonės, kurie niekur neranda vietos – nei tėvynėje, nei kituose kraštuose. Juk net ir išvykę iš gimtinės tekstų herojai naujojoje savo stotelėje gyvena lygiai tą patį absurdiškai abejingą gyvenimą – jie nepatiria jokios transformacijos, nesugeba dalyvauti jokiame konstruktyviame santykyje su aplinka, jie įstrigę amžiname savo provincialumo įšale, yra absoliu�?iai uždari – kad ir su kokiu atvirumu susidurtų. Šių žmonių „kelionė per svetimos kultūros pelkę“ taip ir neįvyksta – kaip kad neįvykdavo ir per savos kultūros pelkę.

Taip, rašytoja išties puikiai jau�?ia šnekamąją kalbą, asmenybių tipus, vidinį dramatizmą ir absurdiškumą tų, kurie nesuprato ir veikiausiai niekuomet nesupras, ko gi pasaulis iš jų nori. Ta�?iau vargu, ar tai išskirtinai išvykusiųjų problematika, veikiau tam tikro socialinio sluoksnio gyvenimo realijos. P. Pukytės tekstai panašūs į laidą „Farai“: kiek ten karš�?io ir savo tiesų įrodinėjimo, įsiū�?io, nesusikalbėjimo, nevilties ir desperacijos! Ir nors šios laidos personažai dažniausiai geba kalbėti lietuviškai, tai jiems vis tiek nepadeda bendraujant su pareigūnais ar kitais – ne jų rato – žmonėmis. Taigi didžiausia P. Pukytės personažų, išvykusių į užsienį rojaus ieškoti, tragedija yra ne ta, kad jie nemoka anglų kalbos. Tragedija ta, kad jie nemoka jokios kalbos. Jie nepriklauso jokiam pasauliui. Tie, kuriuos jie paliko, perdėm nesigraužia, o tie, kurie priėmė – tikrai nesidžiaugia.

Pristatant šią įvairialypę knygą būtina išskirti paskutinį, ta�?iau išties įspūdingą skyrių pavadinimu „Apendicitas“. Jame, kaip teigia autorė, „skelbiami tekstai rasti kompiuteryje, kuris buvo aptiktas viename Londono turguje. ‹…› Pasigilinus paaiškėjo, kad visas kompiuterio atminties turinys buvo angliškas, išskyrus šias lietuviškas pasakas“. Šios pasakos – stulbinanti akistata su reikšmės avantiūromis, paliekanti nuostabų šviežumo pojūtį. Pavyzdžiui (kalba autentiška): „Vieną rytą Algirdas ėjo per savo kaimą. Jis pamatė milžinišką bulvė riedėjimo žemyn keliu. Koks didelis bulvė, mano Algirdas. Staiga barsukas lėkė iš krūmų ir skersai kelio, tiesiai priešais milžinišką bulvė. Milžinas bulvė suvažinėjo barsukas. „Blogas barsukas!“ – rėkė Algirdas („Blogas barsukas“, p. 155)“. Štai taip!

Apskritai „Bedalis ir labdarys“ palieka gerą, nors retkar�?iais gal kiek ir sausoką įspūdį. Šiaip ar taip, stilistika lengva, grakšti, o tokie tekstai kaip „Savas gyvenimas“ (p. 27) ar „Ji per toli“ (p. 121) yra išties puikiai pavykę.

Dainius Vanagas

Recenzijų konkursas.