Šakių rajono Griškabūdžio gimnazijos I-os klasės mokinių padėkos laiškai rašytojui Kaziui Sajai

2015-02-02
 
 

 

2015-01-25
 Griškabūdis

Gerbiamasis Rašytojau,

Jums rašo Asta Laurinaitytė iš Šakių rajono Griškabūdžio gimnazijos. Šį laišką parašyti ir pasidalyti savo mintimis paskatino neseniai perskaityta, ko gero, naujausia Jūsų knyga „Liepsnojanti“.

Naršydama internete nety�?ia pama�?iau geriausios paauglių knygos rinkimus. Nebuvau skai�?iusi ir ma�?iusi nei vienos iš siūlomų knygų, ta�?iau pirmiausiai akį patraukė spalvingas vienos knygos viršelis, o po to suintrigavo ir jos pavadinimas – „Liepsnojanti“. Pasiteiravau mokyklos bibliotekoje ir pasiėmiau šią knygą paskaityti.

Iš tiesų netikėjau, kad lietuviška knyga gali būti tokia įdomi ir aktuali mums, šiandienos penkiolikme�?iams. Ta�?iau, pasirodo, klydau. Ji iš tiesų mane labai įtraukė. Ypa�? tai, kad knygoje su humoru pasakojama apie labai rimtas problemas. Šios problemos tikriausiai buvo ir yra aktualios visų laikų paaugliams. Dauguma iš mūsų laiko save negražiais ar nepilnaver�?iais. Prie viso to dar prisideda meilės bėdos, draugų įtaka ir nesutarimai su tėvais. Žinoma, toli gražu ne kiekvienam tenka išgyventi tokius baisius dalykus, kurie nutiko knygos veikėjai Radvilei. (Beje, herojei parinkote labai gražų vardą. Galbūt pažįstate mergaitę tokiu vardu? Jei taip, tai ar ji bent kiek panaši į Radvilę Kungytę?) Skaitydama apie tai, kaip Radvilė vertina savo išvaizdą, pagalvojau, kiek daug tiesos apie šiandienos paauglės jausmus parašėte, juk kiekvienam mano bendraamžiui svarbu, kaip jis atrodo, ir jei jautiesi negražus išore, to neatperka nė jokie talentai ar gabumai, kaip ir Radvilė nevertino savo sugebėjimo groti gitara ir dainuoti liaudies dainas. Tikriausiai suaugusieji, kurie to nepatyrė arba jau pamiršo, kaip sunku nepritapti prie kitų, niekada net negalėtų įsivaizduoti, kiek tai sukelia fizinio ir emocinio skausmo, nepasitikėjimo savimi.

Turiu Jums pasakyti, kad aš taip pat esu iš tų žmonių, kurių gyvenime dažniausiai viskas sekasi gerai. Puiki šeima, draugai, išvaizda nesiskundžiu ir mokytis visada sekėsi puikiai. Bet esu išgyvenusi tą nepasitikėjimą savimi, dideles pagundas, nes bendravau su negerais žmonėmis, o vėliau teko ieškoti pagalbos ir vilties. Tiesa, nebuvo taip blogai, kaip Radvilės atveju. Būdama jos vietoje seniai bū�?iau praradusi viltį ir tikėjimą. Išdavystė, prievarta, smurtas ir neatpažįstamai suniokotas kūnas – manau, kad vienai merginai nelaimių gerokai per daug. O dar kai pagalvoju, kad Radvilės tėvai toli ir negali niekaip padėti savo dukrai...

Mano aplinkoje nėra daug emigravusių žmonių, ta�?iau turiu draugų, kurių tėvai išvykę. Niekada nenorė�?iau būti jų vietoje. Galbūt tėvams ir atrodo, kad mums svarbiausia pinigai, gražūs rūbai, prabangus telefonas, ta�?iau niekas neatstos buvimo greta, kai to labiausiai reikia. Taigi palietėte labai rimtą problemą, apie kurią kol kas niekas garsiai nekalba, o manau, kad jau pats laikas prabilti, galbūt tada, prieš palikdami paauglį vieną arba su seneliais, tėvai susimąstys, nes tie mano draugai, kurie yra atsidūrę tokioje situacijoje, taip pat jau�?iasi nereikalingi ir pamesti. Todėl ir slepiasi po abejingumo, o kartais net po įžūlumo kaukėmis. A�?iū, kad apie tai parašėte.

Jūsų knygoje rašoma, kad svarbiausia turėti patikimą žmogų šalia. Ir visiškai sutinku, kad tas žmogus nebūtinai turi būti tavo amžiaus, pomėgių ar lyties. Radvilei labai pasisekė, kad kunigas Karuža nuo jos nenusisuka ir stengiasi suprasti bei padėti. Galbūt iš pradžių atrodo, kad ji juo nepasitiki, bet galiausiai supratau, kad tai būtent tas žmogus, kurio jai ir reikėjo. Karuža toks savas ir artimas dar ir dėl to, kad jis taip pat abejoja, ieško atsakymų į klausimus ir nebando pasirodyti visažinis, kaip tai daro daugelis suaugusiųjų. Žinoma, kunigo pareiga suprasti ir užjausti žmones, juos išklausyti. Ta�?iau Radvilė Karužai svarbi tikriausiai dėl to, kad jis žinojo, jog mergaitė dar nepraradusi vilties. Netikiu, kad svarstydama apie savižudybę Radvilė kalba rimtai, man regis, jinai nori, kad kas nors ją išgelbėtų ir grąžintų norą gyventi. Knygą skai�?iau kaip tik tuomet, kai vienas po kito Lietuvoje nusižudė keli paaugliai, todėl būtent subtilus Jūsų kalbėjimas apie savižudybę mane labai paveikė.

Visgi manau, kad svarbiausia žmogaus vidinis grožis ir stiprybė išgyventi bet kokius skirtus išbandymus. O perskai�?iusi Jūsų knygą tuo tikrai įsitikinau. Tereikėjo paskirti keletą valandų, kad supras�?iau, kokia esu laiminga. Nežinau, ar kurdamas knygą būtent ir siekėte priversti susimąstyti, kad gali būti ir daug blogiau negu mums atrodo ir paskatinti pastebėti tuos, kurie kovoja su savo problemomis ir laukia žmonių, kurie suteiktų viltį... Ta�?iau aš ją supratau būtent taip. Ir noriu labai padėkoti, kad padėjote apgalvoti savo gyvenimą, problemas ir privertėte pažvelgti į savo sielą. Labai džiaugiuosi, kad parašėte knygą, taip reikalingą Lietuvos paaugliams. Žinau, kad ji tikrai negulės neskaitoma bibliotekos lentynoje, jau dabar „Liepsnojan�?ią“ baigia perskaityti visi mano draugai.

Dėkoju, kad skaitėte mano laišką, tikiuosi, kad jis nebuvo nuobodus. Ir dar tikiuosi, kad netrukus sulauksime kitos Jūsų knygos, skirtos mums, viskuo abejojantiems paaugliams.

Pagarbiai
Nuo šiol ištikima Jūsų skaitytoja
Asta Laurinaitytė

**************************************************

 

2015-01-25
Griškabūdis

Gerbiamasis Autoriau,

Norė�?iau Jums pasakyti savo nuomonę apie vieną iš Jūsų knygų „Liepsnojanti“.

Dar neskai�?iusi knygos jau turėjau nuomonę apie ją. Maniau, kad tai paprasta lietuviška knyga, kuri bus susijusi su mūsų kultūra, tradicijomis ir panašiai, bet taip nebuvo. Be abejo, gal ir šiek tiek ir buvo apie tai kalbama, bet ne per daug. Pati nesu didelė lietuvių autorių kūrinių mėgėja, nes juose per daug rašoma apie senąsias tradicijas ir panašius dalykus, bet šioje knygoje to nebuvo per daug, o tik šiek tiek. Gerai pagalvojus, nelabai gražu šitaip vengti savo tėvynės kultūros, bet skaitydama tokias knygas tiesiog pradedu galvoti apie kažką kitą, ta�?iau pradėjus skaityti Jūsų knygą mintys niekur nenuklydo. Man vis rūpėjo sužinoti, kas vyks toliau.

Knyga apie mergaitę, kuriai nelabai pasisekė... Gyvendama toli nuo tėvų su senele ji pakliūva į rimtą bėdą ir vos nežūsta. Išties tai labai gerai atspindi šiuolaikinį pasaulį - Lietuvos gyventojų emigraciją į kitas šalis, žmonių žiaurėjimą, kai visiškai niekuo dėtai paauglei sugriaunamas gyvenimas, nepaisant jos valios. Tikriausiai tai mane labiausiai palietė. Pati esu prieš tokius dalykus, manau, kad tai neatleistina. O jeigu kam nors taip atsitiko, tikriausiai būtų gerai tokių dalykų paliestam asmeniui duoti perskaityti šią knygą ir gal ji padėtų suprasti, kad viskas bus gerai, o skausmą gali nuslopinti šeima ir geranoriški žmonės.

Taigi, manau, kad knyga apie dabartinį pasaulį, trumpai ir aiškiai papasakoja, koks tas pasaulis gali būti negailestingas, žiaurus, bet jam niekada nereikia pasiduoti. O kas svarbiausia, ji tinka visiems: ir mėgstantiems skaityti, ir nelabai. Niekam tikrai neprailgtų skaitymas, nes nėra ištęstų apmąstymų ar aprašymų. Juk mano bendraamžiai taip nemėgsta skaityti ilgų istorijų. Todėl dėkoju Jums, gerbiamas rašytojau, už šį kūrinį ir jo siun�?iamą žinią.

Pagarbiai
Greta Šunskytė

**************************************************

 

2015-01-25
Griškabūdis

Sveiki, mielas Autoriau!

Jūsų knyga - tai tikras įvykis literatūros pasaulyje. Ir aš norė�?iau pasidalyti savo mintimis su Jumis. Tikiu, kad mane išklausysite.

Galiu pasakyti šviesiai tiesiai – likau sužavėta! Tokios nuostabios knygos yra labai sunkiai randamos, bet niekada neužmirštamos! Niekada. Jos lieka giliai širdy. Jos palie�?ia pa�?ias sielos gelmes ir priver�?ia labai susimąstyti, patyrinėti save, apgalvoti viską, ką dabar darai, o gal dar tik darysi. Ir, žinoma, nuspręsti, ar taip elgtis teisinga, ar reikėtų viską gerai apgalvoti.

Šią Jūsų knygą man davė perskaityti lietuvių kalbos mokytoja, ir aš ją perskai�?iusi nepasigailėjau. Knyga labai greitai skaitoma, tekstas ir pagrindinė mintis – labai gerai suprantami. Būtent dar ir dėl to ji man labai patiko. Patiko, kad kalbama apie skaudžius dalykus, kad viskas labai aiškiai dėstoma, kad net neįgudęs skaitytojas viską gerai suprastų, kad neliktų jokių neatsakytų klausimų.

Labiausiai man buvo gaila pagrindinės knygos veikėjos Radvilės. Ji buvo labai patikli, gyveno su mo�?iute ir manė, kad visas pasaulis - viena didelė šeima, visi sutaria, nesipyksta. Ji buvo labai gera, ir labai gaila, kad taip nukentėjo, bet jai buvo už tai atlyginta ir ji rado jėgų sustiprėti, o skriaudėjas buvo nubaustas taip, kaip ir buvo verta jį nubausti.

Šis kūrinys buvo nuostabus ir labai palie�?iantis širdį. Manau, jis privertė susimąstyti kiekvieną žmogų, kad negalima pasitikėti bet kuo. Dar šis kūrinys labai puikiai atskleidžia paauglių bėdas, nelaimes. Jis padeda susivokti savyje, ar tikrai su tavimi viskas gerai ir ar nesijauti vienišas. Priver�?ia pagalvoti, o ko nori iš savo gyvenimo. „Liepsnojanti“ man labai patiko.

Sėkmės ir toliau rašant geras knygas paaugliams!

Pagarbiai
Lina Kemežaitė

Recenzijų konkursas.