Organizatoriai
Partneris
Informacinis partneris
Tinklas poezijai gaudyti
2015-02-02
100 du: eilėraš?iai / Kęstutis Navakas. – Vilnius: Apostrofa, 2013. – 123 p. – ISBN 978-9955-605-82-9
Nieko keisto, kai į klasikines poezijos formas persikrausto šiuolaikinė sąmonė ir jas įtraukia į „suokalbį“, tebegundantį suvokti, jog kažkas atskamba iš praeities. Pasirodo, Kęstu?iui Navakui tokios formos dabartyje ankštokos. Naujoje knygoje „100 du“ jam svarbu kurti savą eilėraš?io stilių – šį kartą pergalvotą soneto struktūrą, suasmeninti jos ritmiką, sudėlioti pauzes ir taškus. Į tai poetas jau ėjo anks?iau rašytais ir verstais tekstais, demonstruodamas išmanymą. Jį atskleidžia ir šįkart. Išoriškai kalbėjimas fragmentuojamas, sutrumpėja, netenka melodingumo, tarsi švelniai (eilėraš?iai vis tiek glotnūs, neardytini) priešinasi tam, kas laikoma žanro susitarimo reikalu. Bet literatūra, prasmė, kanonai ir yra tokie. Juoba kad pagrindas lieka – universali vidinė soneto sąranga, tebeturinti svarbią pabaigą, tebėra prieštaravimus jungiantis ir skiriantis darinys.
Į „100 du“ tilpo šimtas eilėraš?ių ir du abėcėlės tvarka pagal pirmąsias eilutes surikiuoti skyrių („liber I“, „liber II“) turiniai, primenantys cortazarišką alternatyvą, kuria skaitytojas kvie?iamas šok?ioti per tekstus. Tai būtų antrinis galimo skaitymo būdas (turiniai juk knygos pabaigoje), ta?iau liudijantis, jog poeziją skaitoma ne vien knygomis, o ieškant pabirų vienetų. Kita vertus, būtų keista juose matyti chronologiškai surikiuotą sąrašą tekstų, pavadintų skaitmenimis. „100 du“ apibendrinanti žodžio galia yra pirmenybinė, ji nustelbia skai?ių ar numanomos struktūros pojūtį, kuriuo gali iš įpro?io pasikliauti. Toks pasirinkimas K. Navako knygoje – pasiteisinantis bei visumą atitinkantis sprendimas, atskleidžiantis polifoniją, kuri pastebima skaitant eilėraš?iuose besimainan?ius vaizdinius. Poezija virsta ne įvardijimu, bet dinaminiu principu, tarytum siūlydama talpius įminimus, pa?ias mįsles apeidama.
Knygoje „100 du“ poetas į rankas duoda tinklą, bet nepasako, ką reikės juo pagauti. Jeigu būtų galima ieškoti vardo, „100 du“ man panaši į patirtinių, bet ne išpažintinių istorijų telkinį. Sonetus vienija ne tiek aiški mintis (juk norisi palikti tą „kažką“, primenantį amžinybės spengesį, neįmintą, o reiškinius ir figūras vadinti tiesiog „jais“, „jomis“, kasdieniškai, bet išlaikant atstumą), kiek poeto žodžiais įsteigiami gestai nusakyti jausmui, kilusiam iš egzistencijos ir komunikacijos sąlygotumo. Jis atveriamas maksimaliai sutelkus refleksus, per intuityvų santykį su pasauliu: tarytum pereinant nuo pažinimo iki meditatyvumo, emocinės sferos. Tą daryti leidžia poezija – nuo kasdieniškumo bene labiausiai nutolusi kalba. Bandymas perteikti, atverti pagrįstas ne tik K. Navako poezijai įprasta rašymo tema, bet ir asociatyviu, sakytum, fotografijoje praktikuojamo išryškinimu, visumą persmelkian?iu šviesos ir tamsos dialogu. Skaitant „100 du“ šios sritys atrodo susilie?ian?ios dėl poezijos subjektui aktualaus belaikiškumo, būdingo susidūrusiajam su menu: sensta kūrinio pavidalas (pavyzdžiui, soneto forma), bet ne jame įvaizdinamas objektas. Rašymas / meno kūrinio atrakinimas kvie?ia įsitraukti, įsiklausyti į kitą – belaikę, nepažintą, erdvesnę ir pastangų reikalaujan?ią – dimensiją. Kiek užtrukti, ką iš ten pasiimti, kiekvienas atsakytų subjektyviai. Ją poetas geba perteikti kaip būtį apiman?ią tikrovės atmainą, esan?ią šalia kalbos.
„100 du“ įmanoma skaityti kaip kūrėjo sąmonės raidą, kai nėra nieko už jį aukštesnio, lemian?io – visa patiriama viduje, ta?iau turi savo „praescriptum“ ir „postscriptum“. Su rašymu susijęs kalbėtojas į tekstą galutinai neįsteigiamas taip, kaip neįsteigia akivaizdžiai išreiškiamos tiesos. Demiurgo gestikuliuoja, bet neardo žodžių, o imasi sudėtingesnio veiksmo – jis atsisako žinomos junginių prasmės. Jo perkeitimas artimesnis sąsajai, ne destrukcijai: gyvosios ir negyvosios formos veikia išvien, turi asociatyvų, dažnai žeidžiantį panašumą („pirštai į pasaulį nutaikytos / strėlės“, p. 69).Tokiame sankirtomis, sukeisto identiteto įtampa pagrįstame teksto pasaulyje tvyro galingas, bet taip pat duriantis jausmas, jog tai tu „popieriaus lapu galėsi kirsti“ (p. 17),ima skrosti, nutaikomas į save: „pagalvosi kad ne tu o jis tave. popierius“ (p. 92). Gal todėl daugelyje tekstų pasirodo toks įtikimas įvairiai ataidintis suvokimas: „jei yra šviesme?iai / gali būti ir tamsme?iai“ (p. 86). Tiesa, pastarųjų „100du“ rasime žymiai daugiau, lyg subjektas tūnotų savitoje kameroje obscuroje, o kiekvienas motyvo švystelėjimas kviestų peržengti į kitą „kambarį“. Nors poezija pradedama nuo daiktų, kuriuos gali atpažinti, dažnai pasitelkiant tekan?io atvaizdo metaforą perorganizuojamos abejonę kelian?ios esamos struktūros, nuolat kuriamos naujos, išviršinės. Realybė eilėraš?iuose virsta „neva būtimi“, daiktai – jos ženklais, liudijan?iais, kad tikriau – tai, kas gali rastis iš jų („tik ištiesk delną / ir iš jo pakils raiteliai ant ką tik / išmaudytų žirgų matysi šimto li / kelią delne bus mergina“; p. 26). Taip petrarciškas ilgesys, vizijos siekinys blanksta, o intensyvėjantis siurrealumas K. Navako poezijoje (ypa? „Liber II“) tampa būdu suprasti susiskaldžiusį pasaulį. Taigi prieštaravimas tekstuose yra tartum be alternatyvos, o sykiu pasiduodama visoms įmanomoms:„sėda dulkės kaip ir ant turimų / arbatos puodelių lygiai kaip // ant neturimų nes iš tiesų neturiu / ko turėti iš tiesų nereikia. turiu“; p. 50). Tai pasiekti įvairiuose lygiuose, nesuklupti, atlikti nuosekliai ir nepaver?iant vieninteliu tikslu – stambus uždavinys, peržengiantis „žaidimus gražiais paviršiais“.
Kas lieka? Tegu atsako skaitytojas, nes šioje knygoje galima nuš?iūti dėl daug ko. Gal todėl, kad joje nieko per daug lengvo ar skaidraus. Gal dėl to, jog eilėraš?iuose nuolat abejojama objektyvumu. K. Navako poezijoje viena egzistuoja per skaldomą bei junglų kitą (kaip kalba, tyla ir klausa), o rezultatas vis tiek – šimtas vientisų tekstų, kuriais pasiliekama žmogiška teisė klysti, bet pavyksta įrodyti savitumą.
Neringa Butnoriūtė
